Nemeikščių nėra

LAIMANTAS JONUŠYS

Alfonsas Nyka-Niliūnas. Dienoraščio fragmentai 2001–2009 ir papildymai 1940–2000. V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2009. 540 p.

Alfonsą Nyką-Niliūną vargu ar ryžčiausi pavadinti geriausiu lietuvių rašytoju. Bet man tai yra pranokstanti visas kitas asmenybė lietuvių literatūroje. Gal tuo (banaliai vadinamu) dvasios aristokratizmu, literatūrine erudicija (gyvenimu literatūroje) ir literatūrine išraiška. Visas šis įspūdis daugiausia iš „Dienoraščio fragmentų“, kurių štai išėjo jau trečias tomas.

Slenkant dešimtmečiams, Nykos-Niliūno vaidmuo literatūros scenoje nejučia keitėsi. Nors lietuvių literatūros fone (ypač XX a. penktame ir šeštame dešimtmetyje) jis buvo novatorius, polemizavęs su konservatyviąja raiška, vis dėlto pasaulinės literatūros kontekste atrodo gana konservatyvus (ypač dabar). Ankstesniame dienoraščio tome jis kartą pateikė sau geriausių pasaulio dešimties romanų sąrašą, kuriame buvo aštuoni XIX a. romanai ir tik du XX a.

Ir susigalvok gi dvigubą slapyvardį. Už tai blogiau skamba tik Kossu-Aleksandravičius, Nykos, beje, dažnai minimas ir labiau vertinamas negu Jonas Aistis (ne dėl vardų, žinoma, o dėl poezijos, kurią pasirašė tais vardais).

Žinoma, šis, trečias, dienoraščio fragmentų tomas nebeturi tos gaivios, stulbinančios talento jėgos, to gyvenimo naujumo ir naujoviško įprasminimo, kokie buvo juntami ankstesniuose (ypač pirmame), bet vis dėlto išlieka tas elipsinis savitumas ir savaiminė įtaiga. Ko gero, labiau nei anksčiau išryškėja du motyvai: nepasitenkinimas kintančiu pasauliu ir Lietuvos (vaikystės, jaunystės) ilgesys.

Ir lietuvių, ir pasaulio literatūroje dienoraščio autoriui neabejotinai geriausi yra tie rašytojai, kuriuos jis pamėgo jaunystėje. Nieko išskirtinio čia nėra – žmogaus mentalitetas taip sutvarkytas, kad daugelis susiformuoja savo vertinamų kūrinių kanoną iki kokių trisdešimties (ar kiek daugiau) metų, ir vėliau tas asmeninis kanonas jau nebedaug pasipildo. Tai galime pastebėti gvildendami daugelio pasaulio literatų pasisakymus.

Nyka-Niliūnas rašo: „Lotynų Amerikos rašytojai Asturias, Borges, Carpentier, Cortázar, García Márquez, Neruda, Paz, Vargas Llosa etc. Man taip ir nepavyko jų įtraukti į savo kanoną.“ Kitoje vietoje apie Pamuką: „Nemažo kalibro prozaikas, bet man svetimas […]. Svetimas galbūt dėl to, kad aš staiga nebenoriu mokytis.“ Panašus požiūris ir į beveik visą XX a. antros pusės lietuvių literatūrą. Arba: „Dabar man įdomios tik jau skaitytos knygos, t. y. gilesnis skaitymas.“ (2005)

Labai suprantama, kad ir nostalgija Lietuvai, sužėruojanti gražiais poetiškais motyvais, taip pat daugiausia artima vaikystės ir jaunystės metų ilgesiui. Net šiame tome įdėtame 1955 m. fragmente rašytojas teigia: „Neapsakomai nuostabus mano pasaulis, – toks, koks jis buvo 1932–1940 metais.“ 2005 m. suskamba ir štai tokia įtaigi bei lakoniška nostalgijos gaida, tas nepaprastas sugebėjimas įtikinti minimalia žodžių raiška: „Skaudantis noras pasakyti tau, koks stebuklingas miestas buvo 1936 metų Kaunas.“ Bet gerokai vėliau nostalgijos gaidos suskamba kalbant ne tik apie šį laikotarpį, bet ir apie karo metus (ypač Vilnių), ir netgi kai kuriuos gyvenimo pokario Vokietijoje epizodus. Jau iš pirmo tomo man ypač gražus karo laikų jausmas, nepasidavimas žudynių ir didelių nepriteklių atmosferai, gebėjimas išsaugoti dvasinį skaidrį, ir štai čia vėl: „Ir vėl mane atkakliai persekioja karo metų atsiminimai, – ir ne kaip siaubas, bet kaip nuostabiausias ir gal net kūrybiškiausias laikas.“ O 2007 m. pasakoma taip: „Bet aš atsimenu, kad tos mūsų vasaros naktys Tübingene ir Freiburge buvo virpančios ir šviesios. Budėjimų naktys – kerėjimų naktys! Ir aš esu laimingas, nes praeitis nekinta, yra tikra.“

Čia nuskamba vienas esminis teiginys: tikra yra praeitis (laikas), o ne vieta. Todėl į klausimą, kodėl dabar, pastaruosius du dešimtmečius, turėdamas galimybę Nyka-Niliūnas nesugrįžo gyventi į Lietuvą, atsakymas yra toks (net neminint aplinkybės, kad apskritai buvo tapęs užkietėjusiu namisėda, ir tai buvo tarsi filosofinė pozicija): todėl, kad tos Lietuvos nebėra, o tų Nemeikščių apskritai nėra. Todėl, kad Nemeikščiai – ne geografinė vieta, o biografinis, dvasioje išsikristalizavęs erdvėlaikis.

Vidudienio tyloj ilgai galvojau apie Lietuvą, nuostabiąją savo Lietuvą, tokią artimą, tokią tikrovišką, taip gerai iki mažiausių detalių pažintą, mylėtą ir tebemylimą. Šelme Tėvyne […], kokia tu dabar esi kitokia!

„Kitokia“ (su šauktuku) – tai yra neįveikiamai kitokia, nesugrįžtamai kitokia, nes penkiasdešimties metų praraja akivaizdžiai reiškia, kad į tą pačią upę įbristi nebeįmanoma, nes ten buvo asmeninė arkadija, kuri nugrimzdo ne erdvėje, bet laike. Nors kai kur autorius reiškia nusivylimą dabartine Lietuva (daug mažiau negu dabartine Amerika ar šiaip pasauliu), jis nesistengia kaip nors pagrįstai lyginti ir suvokia, kad bėda ne ta, jog dabartinė Lietuva objektyviai blogesnė už aną. Ir tada prabyla dar taip:

Viešpatie, jeigu man reiktų dar kartą gyventi, apgyvendink mane Nemeikščiuose arba, ten nesant vietos, Utenoje, ir aš Tau būsiu astronominiais matavimais dėkingas per amžius amžinuosius!

Čia galima klausti, ar kalbama apie (nerealią) galimybę dar kartą iš naujo nugyventi tą patį gyvenimą tuo pačiu (dabar jau praėjusiu) laiku, ar (taip pat nerealiai, tik retorikos dėlei) atgimti iš naujo vėliau. Turbūt pastarasis atvejis, nes anuometiniuose Nemeikščiuose „vietos“, regis, tikrai būtų buvę, ji niekur nebūtų galėjusi dingti. Tad šiuo šauksmu tarsi ir pasakoma, kad gelia ne vietos praradimas, o žmogui stebuklingai ir visam gyvenimui išliekamai atsiveriančio vaikystės bei jaunystės pasaulio netektis, ir tokį atsivėrimą, be abejo, geriausia iš naujo atgimus patirti ne kur kitur, o kartą jau išgyventoje arkadijoje – Nemeikščiuose (arba vos už poros kilometrų – Utenoje).

Iš tiesų šie nostalgijos motyvai gražūs tuo, kad nėra sentimentalūs ir verksmingi ir apskritai jie neužima tiek daug vietos visame šiame dienoraščio tome, nors ne kartą apgailestaujama, kad Baltimorėje dažniausiai nebūna tokių tikrų snieguotų žiemų, kokios būdavo ten, Lietuvoje, ir tada ilgimasi šiaurės. Beje, kaip tikram rašytojui, kalbos meistrui, susisieja gamta ir žodis: „Snyguriuoja! (Vienas nuostabiausių mūsų kalbos žodžių ir viena nuostabiausių gamtos apraiškų.)“ Tai pasakyta dar 1968-aisiais, o daug vėliau taip:

Aš nebesvajoju apie amžiną vasarą, ir mano Žemės Rojus dabar būtų nebe vasara, […] bet visi keturi metų laikai Lietuvoje arba bet kur kitur, tik kad į šiaurę, kur viešpatauja žiemų ir ankstyvų pavasarių pilkuma.

O štai šis sakinys apie galimus, neparašytus paauglystės atsiminimus būtų buvęs puikiausias motto Giedros Radvilavičiūtės rengtoms literatūrinėms „Šiaurės vasaroms“: „Tada aš buvau beviltiškai įsimylėjęs į išblyškusias jaunas moteris panašią Šiaurės vasarą…“ (2003.V.6)

Šis žmogus, kuris, kaip pasakojama, draugijoje būdavęs linksmas, sąmojingas ir ironiškas, visada su šypsena, turėjo labai turtingą, intymų vidinį gyvenimą (kuriame literatūra arba, plačiau aprėpiant, spalvingai įprasminta dvasinė vienatvė užvaldė vėjuotas ir žiemiškas, ir vasariškas erdves, nepaprastai įdomias ne tik jam, bet ir mums), – gyvenimą, kurio lakoniškus, efemeriškus it saulės zuikučiai atspindžius mes skaitome „Dienoraščio fragmentuose“; be kita ko, jis taip pat pateikė įtaigių dvasinės rezignacijos motyvų, kai kuo panašių į Pessoa prozą arba pesimizmo genijų Cioraną: „Gyventi kaip moliuskui, visą laiką prikibus prie to paties akmens ir klausantis monotoniškai besiblaškančios tos pačios jūros.“ Arba: „Per ilgą laiką aš tapau knygų lentyna su tuščiomis skaitymui išimtų knygų vietomis.“

Dažnai be komentarų pažeriami literatūros tekstų fragmentai įvairiomis kalbomis (kaip ir ankstesniuose tomuose) kai kuriuos skaitytojus gali erzinti, bet tai yra tiesiog terpė, kurioje autorius gyvena. Meilė literatūrai taip pat turi nostalgišką aspektą, pvz., sąmoningo gyvenimo pradžioje skaityti literatūros istorijos vadovėliai: „Ir vėl (deja, tik mintyse) sėdžiu prie didžiojo stalo Nemeikščiuose, vartydamas juos anuometinėm rankom, – su džiaugsmu ir begaline meile. Taip, su begaline meile! Ir vėl literatūra man atrodo visų menų ir viso pasaulio viršūnė.“ (2008.X.31)

Kaip ir ankstesnieji, šie dienoraščio fragmentai byloja apie būtį gal ir ne savitame gretutiniame pasaulyje, bet dvasinėje erdvėje, kuri turi savitą sąlytį su šiuo pasauliu, – o galų gale ką gi mes apskritai vadiname šiuo pasauliu: ar savo daiktų butaforiją, ar žiniasklaidos kakofoniją (minimaliai užkabindamas pastaruosius dalykus autorius tarsi pasijunta nejaukiai), ar tai, kas kiekvienam realiausia – savo sielos rėtį, per kurį košiame visas žinias ir įspūdžius kiekvienas unikaliai ir nepakartojamai. Tad galima pacituoti ir štai tokį įspūdį: „Vėjas medžiuose ir sienoje virpantys lapų šešėliai man vienam tesuprantama kalba šiurena, kad aš, taip kalbėdamas, tik be reikalo aušinu burną…“

Alfonso Nykos-Niliūno santūraus liūdesio kupinos ištaros itin gražios savo lakoniška raiška, paliekančia neišsakytą vėjuotą (šiaurės vasaros) erdvę, o tai yra poeto talentas. „Rudens vėjo blaškomi miškai man tada atrodydavo kaip milžiniški chorai gamtos koncertų salėje.“ (1952)

Dienoraščio pabaigoje, vėl su dideliais nutylėjimais, vengiant konkretizavimo, bet labai skausmingai nuskamba žmonos Sandros, lydėjusios daug dešimtmečių, mirties juodas įspūdis.