Eat the kitsch

MARIUS PLEČKAITIS

Serhij Žadan. Anarchy in the UKR. Esė. Iš ukrainiečių k. vertė Vytas Dekšnys. K.: Kitos knygos, 2010. 192 p.

Nereikia būti anarchistu, kad tavo mintys skrietų laisvai, elgesys būtų svajingai nenuspėjamas, kalbėtum apie laisvę, tiesą ir kitus gerus dalykus. Nereikia būti juodaodžiu, kad turėtum aibes chuliganizmu užsiiminėjančių draugų, žolės rastum ne tik ant žemės, bet ir kišenėse, o ausis nuolat puoštų pūkuoti ausinukai.

Serhijus Žadanas, sužibėjęs per oranžines ir muzikines revoliucijas bei fiestas, pamažu įspaudžia savo antspaudą ir į Lietuvos kontrskaitytojų širdutes. Knygų pavadinimams rinkdamasis geros kokybės muzikos grupių vardus ir jų tekstų ištraukas, antai „Depeche Mode“ („Kitos knygos“, 2008), o dabar ir „Anarchy in the UKR“, ukrainietis manifestantas lyg ir mėgina įrėminti save bent jau kaip pasipriešinimo pusdievį, iš gatvių žibintų naktį išsukinėjantį lemputes.

Juk iš tikrųjų viskas daroma dėl mūsų. Serhijus Žadanas, kitaip nei, tarkim, Henry Milleris, kūrybą naudoja ne kaip priemonę atsikratyti vidaus teršalų ir obsesijų, bet kaip pagalbą mums, skaitytojams. Kas be ko, „Anarchy in the UKR“ vaivorykštė par excellence sužibės slavų, o ypač ukrainiečių nervų galūnėlėse. Tokią išvadą darau, remdamasis Karen Horney, kultūrinės psichoanalizės diegėja, savąjį smagratį įtaisiusia konkrečios visuomenės sukurtame kultūros sąlygų diktate, ne batone ar penkiamečio tiesiojoje žarnelėje.

Pirmas knygos trečdalis, pripažinsiu, gana blankus ir monotoniškas. Pasijunti lyg ne pačiuose įdomiausiuose „Pakeliui į Babadagą“ („Kitos knygos“,  2006) puslapiuose. Serhijus aprašo kelius, greta besišliejančius kraštovaizdžius, elevatorių tankmę, chronius, žodžiu, visas tas romantiškas detales, tiek daug kartų jau skaitytas, matytas ir patirtas. Gal jos labiau sudomintų ir nustebintų konformizme ir kapitale skęstantį vakarietį. O va jei virš viso to būtų praskriejusi laukinė Bulgakovo Margarita, tada jau būtų galima atkimšti vyną ir meiliai lyžtelėti knygelę.

Toliau Serhijus įsibėgėja ir drėbteli gerą humoro, obsceniškumo, devintojo dešimtmečio realijų kratinį. Čia rasi pirmąjį kliedesį, alkoholį, vaikystės stogus ir kitus raudonuosius įvaizdžius. Atrodo, lyg šalia pasitupdęs retriverį žiūrėtum jaukią italų pornografinę vaizdajuostę, laukdamas iš darbo grįžtančios moters.

Literatūrologiniu (koks sunkus žodis!) požiūriu, knyga nėra pati stipriausia. Joje, kaip ir mano recenzijoje, pasikartoja leksiniai sprendimai, daug vardijimų, vienos krypties žaismo atspindžių. Dažnai nuspėjama, kaip pasisuks sakinys, kaip jis bus jungiamas, koks užrišimas bus naudojamas skyriaus gale. Ir vis dėlto knygos pasakojimas gyvas kaip gardus nefiltruotas alus.

„Kartais susimąstau: ar šiame parke kas nors vis dar vežioja vaikus, ar jie turi savo vaikų šventąjį, netvirtu pagiringu judesiu paleidžiantį visas jų vaikystės karuseles ir atrakcionus, žongliruojantį saulėmis ir besimėtantį vaivorykštėmis, kartu su likusiais smulkiais paberiantį iš kišenės žvaigždes ir meteoritus; kokius ženklus apie save jie įžiūri, iš kokių raidžių jie mokosi skaityti, ar sugebės vėliau papasakoti savo vaikams ir anūkams, kaip jų taikiame danguje, tiesiog virš galvų, dar buvo galima įžiūrėti gęstančius didingus istorijos pliūpsnius; ši istorija buvo tolima, nepasiekiama, kraujo raudonumo atspalvio – tarsi tulpės, tarsi kraujas, tarsi kokakola.“ (p. 66)

Tarybinį penketą rašau paskutiniam „Anarchy in the UKR“ skyriui, kuriame į tradicinį roko albumų dešimtuką surašytas Žadano laidotuvėse būtinas garso takelis, susidedantis iš Neilo Youngo, „The Rolling Stones“, „Creedence Clearwater Revival“ ir kitų rūgštimi atsiduodančių žmogeliukų kūrybos. Taigi kaip dainavo Neilas Youngas – keep on rockin’ in the free world („nenustok maištavęs laisvame pasauly“), taip ir mes rodome Bushams didįjį pirštą, pagarsiname kolonėles, atsiverčiame „Anarchiją Ukrainoje“ ir parašome internete laisvą, antisisteminį komentarą – the bomb has been planted.