Vakarų Pekinas

VAIVA GRAINYTĖ

Antibiotikai avansu

2010 08 18 18:02

Nepakenčiu tablečių ir farmacijos gaminių, žolelės man mielesnės, tačiau, genama nerimo ir „Lonely Planet“ išvardinto gausaus infekcinių ligų meniu, vaistinėj paprašiau antibiotikų. Suprantu, kad susigauti ligą yra loterija, tačiau, paveikta vaizdinio, kaip Kinijos šiaurėj vienui viena kukuoju nežinomos ligos patale, atsargumo dėlei nusprendžiau į lagaminą įsimesti antibiotikų (labai norėčiau, kad jų neprireiktų arba kad galėčiau išdalinti silpnesniems už save). Žodžiu, vaistininkė davė nepigią dėžutę kažkokios bjaurasties.

Šeimos gydytoja – pažįstama, todėl receptą išrašė taip: vienas du, gero kelio! Už tai, kad pirkau ne peroksido ar vatytės, gavau prizą – kuponą / kvietimą į Kaišiadorių paukštyno firminę parduotuvę. Parodžiusi čekį ir kuponą turiu teisę į atvėsintų viščiukų ketvirčių kilogramą už 3,25 Lt!

Dabar, kai rašau, mano mielas dienorašti, šis kuponas žiūri į mane savo salotinėmis akytėmis ir liuksų girliandomis. Tik dabar, mano dienorašti, aš suvokiau, kad su gydytojos Ž. receptu pirmiau reikėjo eiti į paukštyno parduotuvę, o ne į vaistinę – būčiau pasiėmusi kilą atvėsintų ketvirčių ir surijusi. Būtų antibiotikas visam gyvenimui, avansu. Nemėgstu išlaidauti, o viščiukus juk lesina maždaug tais pačiais ospamoksais.

Chanso pratybos

2010 08 22 23:21

Šiandien veikiau: tąsiau, kėliau, į dėžes kroviau daiktus, su G. pjovėm malkas, buvau susitikime, rinkau slyvas, nervinausi, vyniojom mikrofonus, rūšiavom vinilus, skambinėjau visur, derėjausi su meistrais, labai pavargau, prasikošėm pro Hanzos dienas. Apie jas ir papasakosiu, nes kiti dalykai yra per daug asmeniški.

Ryte, kai važiavau dviračiu pro Jėzuitų skersgatvį, diedas iš džipo rėkė šlavėjui (ar gatvės prižiūrėtojui – oranžinę liemenę vilkinčiam kitam diedui):

– Ė, kas čia vyksta?

– Ch-ch-chanso dienos, – tarsi gyvatė iššnypštė diedas su liemene.

Taigi, pasitaisysiu: Kaune visą savaitgalį vykusi šventė, skirta senovės pirkliams atminti, vadinosi Chanso dienos.

Palei Nemuną lakstė kiaulės, su plastikinėmis kuokomis daužėsi dručkiai, stovėjo tūkstantis dekupažo imperiją liudijančių auskarų kioskelių (nuo jų neatsiliko jaukumo namučiams suteikiantys niekučiai iš veltinio). Buvo galima įsigyti dešrų, sūrių, prieskonių, à la vorholiškų pėdkelnių, skrybėlių à la Kučinskas. Buvo galima pasiklausyti, kaip suprakaitavusi, į penkis korsetus įsispraudusi pana it patrakusi pučia dūdmaišį – tai bent viduramžiai! Visi prekeiviai, kad būtų arčiau senovės, dėvėjo lininius XXL rūbus.

Ko aš ten ėjau? Tęsiau savo Pekino pratybas, psichikos ir ištvermės lavinimo veiklą: yriausi per minią kartodama, kad ai, visai nieko, viskas gerai, visai nedaug tų žmonių, gi Pekine bus 15,6 milijono, o čia tik keli tūkstančiai. Tai kartodama save apgaudinėjau: norėjosi visus žmones išstumdyti arba skradžiai prasmegti.

Kai ilgesnį laiką pragyveni Kaune, sąmonėje įsitvirtina visai kitokie masteliai. Ir šiaip man labiau patinka tos vietos, kur čiulba paukšteliai, ošia medeliai… Tad truputėlį jaudinuosi galvodama apie metus gigantomaninėje Kinijoje.

Norėčiau būti katė

2010 08 23 09:52

Tai gerai Rainiui: turi vienus kailinius, kurie žiemą vasarą, potvynį gaisrą atlaiko – ir taip iki mirties. O kaip man metams susikrauti lagaminą, kur klimatas pasižymi Sibiro anticiklonais, Gobio audromis, šutra ir liūtimis? Norėčiau būti ne pana, o katė

Ni hao!

2010 09 02 ~22:00 Pekino laiku

Štai aš jau Pekine, o dar ką tik glosčiau Rainių, gėriau valerijonus ir graudinausi, dar ką tik Kijeve laukdama persėdimo nužiūrinėjau išsirikiavusius chasidų jaunuolius, dar ką tik pūčiau ašarų pilną nosį… Kelionė buvo itin sklandi, ukrainiečių stiuardesės kalbėjo tik savo gimtąja kalba – nesvarbu, ar suomis, ar kinas teiravosi to ar ano. Buvo proga prisigerti savo mėgstamiausių ukrainietiškų sulčių – prisiminiau, kaip Odesoj pirkdavau jas litrais, Katerina juokdavosi iš mano godumo…

Šalia manęs visas tas aštuonias skrydžio valandas sėdėjo rumuniukė, su kuria truputį susidraugavau – ji Kinijoj jau antrus metus kalbą studijuoja, paskolinau jai ausines, kad galėtų žiūrėti „Žiedų valdovą“. Priešais sėdėjo rusas, kuris nugirdė skandinavą – abu pradėjo skaldyti diedų juokus, kišti man savo pagalves ir šnapsą. Būčiau mielai išgėrusi, nes alkoholis mažina stresą, bet vietoj to užsidengiau galvą užklotu, kad jokie seniai su savo girtais „servisais“ netrukdytų tas skrydžio valandas man kontempliuoti išsiskyrimą.

Paryčiais nusileidom Kinijoj: tušti oro uosto eskalatoriai ir freskos su budomis bei povais, ryjančiais kosminius vabzdžius! Paskui – sklandi pasų kontrolė: patikros pabaigoje reikėjo paspausti pokemoninį mygtuką su šypsenėle, jeigu tau patiko ši nebyli dokumentų registracija. Patiko!

Labai patiko ir taksistas, kuriam po nosim pakišau savo aukštosios mokyklos iškvietimo raštą. Kokius 11 kartų stojo praeivių teirautis kelio, vežė per bundantį miestą 30 km. Galiausiai paleido prie didžiulio, vijokliais apaugusio pastato. Įėjau į kiemą dardėdama lagaminu, pažadinau būdelėj snaudžiantį sargybinį, pakišau jam raštą – gavau leidimą eiti toliau. Apėjau – nė gyvos dvasios, tik nuorodos į „Piano class“, „Library“, išrikiuoti dviračiai, raudonos kiniškos lempos, didžiulis erdvus kiemas ir pro atvirus langus sklindantis knarkimas… Beldimais ir skambučiais ėmiau atakuoti tarptautinio skyriaus duris – už gerų 20 min. išlindo mieguistos kinės galva, įsileido vidun. Jokių English, tik pantomima. Liepė ateiti rytoj, nes tik rytoj registracija. Ėmiau gestais teirautis, kur man šiandien dėtis, kur miegoti, tai gal duokit room, dormitory ir pan. Ši kažkam paskambino ir davė ragelį: iš vaikų klyksmo išniro sorry, but come tomorrow, dormitory is not ready, registration – tomorrow. Na ką, padėkojau ir ėmiau teirautis apie pigias prisiglaudimo kur nors galimybes. Mergina parodė dešinę kryptį.

Viešbutyje gavau trivietį kambarį, nes vienutės buvo užimtos – registracijoj dirbantis vyrutis prisiekė, kad tikrai tikrai gyvensiu viena.

Lifte groja muzika, tačiau sienose kaip katė su šunim pjaunasi vamzdžiai. Pro langą matau skalbimo mašinų žarnas, klozetus, mašinų dalis. Lovos – trys sesės – matyti, kad daug regėjusios. Kažkas ant vienos kraujavo, kitoje kažkam vidurius suko, tik trečioji ne tokia patyrusi – jaunėlė – joje jau ir spėjau numigti.

Yra televizorius, rodo laidas apie grožio kremus, rodo, kaip senutė vaizduoja gudrią lapę, rodo kinišką BBC (CC TV) – dabar žinau, kad tropinė audra nusiaubė Šanchajų, kad Kinijoj labai daug užsieniečių studentų, kad rugsėjo 1 d. milijonai vaikučių ėjo pagerbti Konfucijaus…

Išėjau į miestą: pasirodo, apsistojau senojo Pekino dalyje, hutongų rajone. Gatvelių suplanavimas byloja apie XIII a., kvapas – apie prastą higieną, pilkas dangus – apie smogą. Gatvėje lupami česnakai, minkomas faršas, sklaidomi šilko rietimai, numyžinami vaikai. Mankšta daroma prie konteinerio, plaukai kerpami į puodą. Kanalas – žolėmis kimštas vanduo – kiek dvokia, tačiau į jį drąsiai neria savo cigūninius pratimus pabaigusi senolė. Kita atlieka keistas aido apeigas: mauroja kaip meška į kitą krantą ir labai apsidžiaugia, jeigu aidas sugrįžta į ją gražiu ir aiškiu pavidalu.

Krautuvėlėse kainos nesurašytos, todėl vienas iš manęs už vandenį pareikalauja 10 juanių (kiek daugiau nei vienas euras – atsisakau), kitas už du žaliosios arbatos buteliukus, alų ir vandenį paprašo 12 juanių. Tie žolelių ir žaliosios arbatos gėrimai jau spėjo užkariauti mano širdį – maukiu kaip pakvaišusi, jaučiu iš jų gaunamą sveikatą ir žvalumą. Kaži ar kažką panašaus gaučiau iš vištos pirštų – pardavinėja su visais nagučiais vakuuminiuose pakeliuose, padėti prie traškučių… Žodžiu, greičiau laukiu kalbos pamokėlių, nes dabar tik pečiais gūžčioju ir nieko nesuprantu. O vietiniai mane laiko turiste – siūlo pavežti savo karietiniais dviračiais: please lady, sit here, come there.

Galiausiai pasiryžau nueiti pavalgyti, nors jaučiausi pakankamai soti nuo laiko juostų skirtumo, smogo ir žaliosios arbatos. Meniu buvo su paveikslėliais, todėl pirštu dūriau į kažkokią tamsiai žalių dumblių ar makaronų krūvą. Atnešė slidžius, aštrius kažką. Kaip elgtis su pagaliukais, pasirepetavau tik prieš pat skrydį, todėl turėjau ką veikti. Juolab kad užsisakiau ne lengvai sugnybiamus gabaliukus, o slidžius kažką. Vargais negalais tas įvairaus skonio aštrias gyvates įveikiau.

Pasistiprinusi nusprendžiau pastiprinti Kinijos šunis. Iš rankinės vietiniam Rikiui ištraukiau sušutusią juodą duoną su dar labiau sušutusiu sūriu. Šuva ilgai uostė ir dvejojo, tačiau atbulais dantimis ėmė ėsti. Pekino Brisių supažindinusi su Lietuva (per duoną – trūko tik druskos) palinkėjau jam skanaus ir pasižiūrėjau į akis: kad atsiminčiau tą žvilgsnį, kuris – negali žinoti – galbūt kada nors bus patiektas mano lėkštėje…

2010 09 03

Naktį, kai viešbutį drebino kinų knarkimas, dėl laiko skirtumo buvau budri kaip pelėda. Įsijungiau televizorių ir iki ryto žiūrėjau laidas apie visokius koldūnus bei patiekalus. Keltis buvo tikra kančia, nes organizmui turėjo būti miego piko valandos.

Prisistačiau Central Academy of Drama – kinė palydėjo į kambarį. Kambarys puikus – su švaria lova, televizoriumi, spintelėmis, stalinėmis lempomis ir termosu – kad galėčiau liurlinti arbatą. Už sienos išrikiuotos skalbimo mašinos, švarūs dušai, tualetai… Kur kas geriau nei vakarykštis viešbutis: vamzdžiai čia nesipjauna ir niekas nesmirdi.

Vos spėjus išsidėlioti daiktus, pasirodė mano kambario draugė. Tai, kad ji miela pana, liudija pati jos tautybė – čekė! Pavlina studijuoja teatro režisūrą ir kinų kalbą – iš karto atsirado, kas padeda nusipirkti telefono kortelę. Kartu nuėjom papietauti. Vėl užsisakiau kažką iš žolių serijos. Jas bedorojant atkeliavo ir ryžių lėkštė, kurios būtų užtekę penkiems vyrams…

Už lango jau tamsu, kažkas universiteto aikštelėje spardo kamuolį, koridoriuj pešasi korėjietės. Čekė kraipo galvą, kad aš drąsi – kinų nė bum bum, o metus čia žadu būti. Ką žinau, kol kas man čia viskas įdomu ir neturiu kuo skųstis – valerijonų buteliukus nugrūdau giliai į lagaminą.

2010 09 04

Koridoriuj, už durų, korėjietės dar neišsipakavo savo pokemoninių krepšių – atrodo, kad į savo kambarį susivežė visą rūbų ir kosmetikos parduotuvę: naktį, kuri mano lietuviškam organizmui yra diena, klajojau po bendrabutį ir kalbėjausi su tų mergaičių avalynės kariauna (auksu ir sidabru tviskantys batukai niekada nemiega).

Čekė irgi vartėsi iki paryčių, traškėjo mūsų grūdų (taip – ne vištų pūkų) pagalvės. Po tokių naktų rytais guodžia gryna, nepaprasto skonio žalioji arbata. Išgeri pusę termoso ir atsigauni.

Su Pavlina nusprendėm aplankyti garsiąją Dangaus šventyklą. Teko maždaug šešias stoteles važiuoti metro: rankinių turinys peršviečiamas rentgenu, tada perki bilietą ir sėdi į kinais kimštą traukinį. Važiuoti smagu: rodo televizija, pučia oro kondicionieriai, lempučių mirksėjimai praneša stoteles.

Išlipom tikrai bjauriam rajone, kur kertasi šimtas transporto mazgų. Tačiau įėjęs į Dangaus šventyklos parką patenki į kitą planetą (pirkom tik parko bilietą, nusprendėm, kad mūsų organizmai dar nepasiruošę šventykloms): seni kaip pasaulis medžiai, keisčiausi žiedai, susiraizgę pagodų stogai su drakonų galvomis. Pilnas parkas vietinių, kurie šoka, dainuoja arba griežia senoviniais styginiais. Ir visa tai daroma sau, ne dėl turistų. Labiausiai patiko saksofonininkų ir fleitininkų kvartetas: vyrai pūtė vos kelias gaidas, o aplink juos ratu sustojusi minia dainavo bendrą dainą. Kas nedainavo – šoko. Aplinkui striksėjo keisti paukščiai – gražuoliai šarkos ir povo palikuonys…

Ėjom tiltu, kuriuo vaikščiojo Mingų dinastijos imperatorius, aplankėm gyvulių aukojimo vietą, imperatoriaus abstinencijos rūmą, kur bėgdavo jo susilaikymo nuo alkoholio, moterų ir skanumynų dienos. Dangaus parke yra Aido siena, Solsticijos stebėjimo stotis – visi pastatai veria akį ir atima žadą. Kadangi mūsų bilietas buvo skirtas tik parkui, visas šventyklas apžiūrinėdavom iš nuotolio arba pro vartų skyles.

Pirmą kartą pamačiau kažką panašaus į saulę – pro pilką dangų lendančius jos spindulius. Visgi smogas yra storas audeklas – joks dangaus kūnas Pekine nematomas. Jaučiausi kaip sapne, kaip „Discovery“ kanalo laidoje, kaip nežinau kur…

Vakare, kai pradėjo temti (dėl smogo tai vyksta anksčiau), patraukėm link metro. Žinoma, teko papozuoti iš kitų miestų atvykusiems kinų turistams, kurie, ko gero, nėra matę europiečių; teko prasibrauti po tūkstantinį suvenyrų siūlytojų tuntą… Pakeliui nusukom į šalį: įtraukė turgaus ir įvairių daiktų krautuvės sūkurys. Pasitiko tūkstantis vaisių ir keisčiausių daržovių, čia pat iškabinėti varžtai, klozetai, audeklai, peiliai… Įlindom į sausakimšą parduotuvę, nusipirkom nešiojamuosius termosus; iš man neregėtų užkandžių skyriaus nusipirkau džiovintų gėlių (prie arbatos arba alaus), bambukų ūglių, sausos krevečių sriubos. Atrodo, galėtum toj krautuvėlėj praleisti šimtą metų tyrinėdamas kiekvieną daiktą.

Išėjusios susigundėm stabtelti vietinių sausakimšai prisigrūdusioje maitinimosi įstaigoje. Mums puolė asistuoti šimtas kinų, pasodino prie didžiulio puodo, po kuriuo ruseno ugnis. Užsisakėm kažkokį komplektą iš kokių šešių patiekalų. Padavėjas nustebo, kad tiek mažai norime: paprastai kinai sėdi pulkais ir vienu metu ragauja dvidešimt patiekalų. Gavom aštuonkojų, riešutų kremo, kažkokių žolių, kažkokių daržovių, marinuotų česnakų, žuvies rutuliukų ir makaronų. Viską įmeti į puodą, palauki, kol apvirs, o paskui valgai. Buvo tikra puota, ne mažiau įdomu nei šventykloj. Kinai draugiškai šypsojosi ir rodė liuksus.

Paskui ėjom du kvartalus pro gatvėj maudomus vaikus, konteinerius su televizoriais, kirpyklomis, autoservisais, batų parduotuvėmis… Miestas ūžia kaip pakvaišęs, visi kepa, verda. Man čia viskas patinka, išskyrus naktį – mano organizmas žino, kad Pekino tamsa reiškia lietuvišką dieną.

2010 09 05

Tas valandų skirtumas išves iš proto. Vėl visą naktį varčiausi grūdų lovoj, snūstelėjau tik porą valandų, nors po liežuviu sukišau visą Eifelį valerijonų.

Ryte su Pavlina patraukėm į Meno galeriją. Pakeliui prisėdusios ant šiukšlių krūvos ir šlapimo upių išgėrėm po rauginto pieno „vazelę“ – visi vietiniai tokias geria.

Galerijoj kaip tyčia kokios devynios salės buvo uždarytos. O likusiose aštuoniose kabojo vien karo ir bombardavimo scenas vaizduojantys paveikslai. Medžio raižiniai techniškai tobuli – išbraižyk kad gudrus tūkstantinės minios veidus, gaisro dūmus, šešėlius… Janas Matejko su savo bataliniu šedevru galėtų slėptis – galerijoj kabo gal šimtas mateikinių formatų. Paveiksluose ne kažkokie kunigaikščiai kardais (kurių gal net nebuvo) mojuoja, o tikros žaizdos srūva, mėsos į tave drimba, moterys rauda, vėliavos plėšosi… Liu Yamingo darbuose ne karas, bet žmogaus būtis vaizduojama – vien pilkos spalvos, o jose tai nėščia guli, tai mergina nutvieksta saulės stovi, tai gimtadienį švenčia vaikai. Toks fotorealizmas, kad chiromantas žiūrėdamas į paveikslų veikėjų delnus gali kiaurai matyti jų likimus.

Prie išėjimo radom knygyną – jame prisivarčiau šiuolaikinio Kinijos meno albumų. Dabar žinau: ši šalis turi daug vietinių vorholų.

Kadangi iš Lietuvos sulaukiau honoraro, nusipirkau fotiką. Tai dabar labai džiaugiuosi, nes be fotoaparato kaip be rankų čia.

Tad kai su Pavlina atsidūrėme Wangfujing prospekte (nesu tikra, gal tai gatvė), kuris primeta Niujorką, jau galėjau pleškinti išsijuosusi. Čia jaunimas atrodo kaip iš MTV ir kalba angliškai.

Nunėrėm į užsieniečiams skirtą keturių aukštų knygyną – praradau laiko pojūtį. Įsisukau į tradicinės medicinos skyrelį, varčiau Konfucijaus tezių tomus. Labiausiai mane pakerėjo kainos ir kompaktų skyrius: už 1 eurą gali gauti Kurosawos, F. Lango, Bergmano, Visconti DVD, šimtai stelažų su Pekino operos spektaklių įrašais… Grobis netilpo į rankinę, net žandai sukaito iš jaudulio.

Praėjom pro garsųjį turgų, kurio pavadinimą, žinoma, pamiršau. Patenki į pirtį po atviru dangumi: šalia dangoraižių įsikūrę virėjai tau pasiruošę iškepti gyvatę, jūrų žvaigždę, kirminų, šilkverpių (!), vandens vabalų (!), jūrų arkliukų (!), krabų. Apie galvijų išpjovas net nekalbu – ar įdomus tas jautis, palyginti su jūrų ežiu (nehiperbolizuoju: jie kepa net ežius)? Nieko neragavau, nes soti buvau filmais, netelpančiais rankinėje.

Iš „Niujorko“ patekome į „Maskvą“: Tiananmenio aikštė, Nacionalinis muziejus, paminklas herojams primena Kremliaus kompleksą. Žmonių – milijonas. Aplankysiu šias kultines vietas žiemą, kai įšals turistai.

Kol ėjom į metro, kelis kartus pozavome kinų bernams. Jie paskui labai džiaugiasi, nes grįžę į savo miestą draugams gali parodyti tokias panas, kurios egzistuoja tik televizoriuose. Aš ne tokia įdomi, tačiau mėlynakė Pavlina su savo lininėmis garbanomis Kinijoje yra tikras stebuklas. Net ir tas garbanas nukirpus ji liktų stebuklas, nes yra labai maloni ir protinga. Gerai sutariam, panašius dalykus mėgstam, tų pačių nemėgstam.

Nuo metro stotelės namo ėjome pro vietinių gatveles: kas sofą išsinešęs miega, kas riešutus gliaudo, kas bate kepa sojų varškę, kas kerpasi, kas prekiauja. Gyvenimas verda kaip pasiutęs.

Persikai čia kamuolio didumo. Migdolų pieno skonis yra kažkas tarp migdolo ir autoserviso.

Gal šiandien pavyks užmigti, būtų gerai, nes rytoj 8 val. į mokyklėlę: bus egzaminas, nustatys kinų kalbos žinias. Maniškės yra žemiau nulio, priskirs prie atsilikėlių. Bet viskas juk pataisoma.