Ramadano elgeta

KARVĖ (II sūra)?*

Vardan Alacho maloningojo, gailestingojo!

179 (183). O tie, kurie įtikėjo! Nurodytas jums pasninkas, kaip nurodytas tiems, kur buvo iki jūsų, – galbūt būsite dievobaimingi!

180 (184). Per suskaitytas dienas; o kas iš jūsų serga arba kelyje, tai – kitų dienų skaičius. O tiems, kurie tai gali, – išpirka – pavalgydinimas vargšo. O kas savo valia imsis gėrio, tai – jam geriau. O kad jūs pasninkautumėt, tai geriau jums, jei norite žinoti.

181 (185). Ramadano mėnuo, kada buvo pasiųstas Koranas vadovauti žmonėms ir kaip išaiška tiesaus kelio ir atpažinimo, – ir štai, ką iš jūsų užtiks šitas mėnuo, tegul praleidžia jį pasninkaudamas, o kas serga arba kelyje, – tai kitų dienų sąskaita. Alachas nori jums palengvinimo, o ne apsunkinimo, ir kad jūs laikytumėtės skaičiaus ir aukštintumėt Alachą už tai, kad Jis išvedė jus, – galbūt būsit dėkingi!

Rašytojas ir dokumentinių filmų kūrėjas Tahiras Shahas juokais ramadaną yra prilyginęs trisdešimt sielvarto dienų, kai visi musulmonai dvigubai piktesni negu įprastai, o su kiekvienu mėnulio užtekėjimu palaikoma regimybė, kad visi su malonumu laikosi griežto pasninko, darosi vis labiau abejotina. Tačiau visų blogiausia – kad per tą mėnesį niekas nieko nedaro. Užtat kitatikis – kitaip negu visi kiti – valgydamas tris kartus per dieną ir miegodamas kasnakt bent po septynias valandas, paskutinėmis ramadano dienomis gali jaustis kaip pasaulio valdovas!

Ką mes išmanome apie dalykus, kuriuos suvokiame savo labiausiai ribotais pojūčiais – rega ir klausa; ar mes iš tiesų pažįstame visumą? Toks buvo klausimas, kuriuo prieš keletą metų pasitikau savo pirmąjį ramadaną tarp musulmonų. Antrasis klausimas buvo gerokai proziškesnis… Kaip per dieną neužtrokšti dulkėse ir trisdešimt laipsnių temperatūroje, ir dar taip ištisą mėnesį? Bet juk aš galiu! Pasakiau… ir jau po penkių minučių ilgesingai spoksodama į vandens butelį šaldytuve užsimaniau sau įspirti.

Pirmosios pora dienų praslinko visai pakenčiamai, bet turbūt labiausiai dėl to, kad ir toliau miegodavau ligi soties,  tuo tarpu musulmonai pakirdę su aušra valandomis atgailaudavo už visų metų nuodėmes. Dieve, kiek žmogus iš tiesų gali būti apsėstas nuolankumo aistros?! Beveik dar viena neįmenama šalies mįslė, nenusileidžianti Gizos piramidėms ar Hačepsutos obeliskams. Tebūnie. Nesiruošiau įšokti į pirmūnų gretas jau per pirmąjį savo ramadaną. Juolab kad iki viso musulmono ramadano programos paketo man dar trūko ir tinkamo įvaizdžio! Egiptiečių pavyzdžiu vyniotis į penkiasluoksnį kokoną dar nebuvau pratusi. Nors pamaldusis kaimynas iš gretimo buto mudvi su kambario drauge kanadiete buvo persiėmęs protinti, kad šitaip mums būtų paprasčiau gatvėje vaduotis iš visokių įkyruolių beigi saugiau, – žvelgdamas į baltakasę kanadietę, kurios neblėstanti amerikietiška „welcome everybody“ šypsena ir visa povyza vargšus egiptiečius gatvėje traukdavo ne blogiau kaip Meka maldininkus per hadžą, nesunkiai tuo patikėtum, – vis dėlto romioji baltakasė kanadietė, mano didžiai nuostabai, tąsyk siaubingai įsižeidusi, bet mandagiai, kaip tik amerikietiškas išsilavinimas leidžia, lyg tarp kitko perklaususi, ar egiptiečiai nustotų ir gatvėse ant kampų myžčioję, jei ji susisuktų į hidžabą. Taip nuo to karto hidžabo klausimas daugiau keliamas nebuvo. O aš toliau tęsiau savo pusėtinai pakenčiamą ramadano eksperimentą ir dar po poros dienų netrukau sulaukti rezultatų. Na, dangus nepriartėjo, užtat žemė vienu staigiu judesiu kilstelėjo arčiau dangaus. Bent man taip pasirodė vieną popietę susihorizontuojant ant arabų ir cė-o-du prisigrūdusio autobuso grindų. Tik neilgai gavau tuo priartėjimu džiaugtis – akimirksniu kažkas užtempė ant atsilaisvinusios sėdynės ir įgrūdo velniaižin iš kur pas ką ramadano metu atsiradusį vandens butelį į gerklę. Pro sukąstus dantis, neleisdama vandeniui koštis į burną, kliukinau butelį vien tam, kad įrodyčiau, jog vertinu vietinių paslaugumą ir rūpestį. Bet galvoje lizdą suko tik viena mintis – man irgi ramadanas! Ramadanas… kuris vis dėlto man baigėsi dar po kelių dienų, taigi net neįpusėjęs. Nes šleikšti kasdienė atšildyto drebučio būsena daugiau nebuvo pakeliama. Užtat paskui su kokiu jauduliu stebėjau, kaip vietiniai užsidegę olimpine dvasia likusį ramadano laiką pas Alachą uždirbinėjo savus taškus – kas vaduodamasis iš alinančio alkio lyg iš stichinės nelaimės, išsireikalavęs mėnesio atostogas, užsibarikaduoja mečetėje, kas tenkinasi nuo sutrumpėjusios darbo dienos likusio laiko auka. Ramadanas – iš tiesų keistas metas. Šitas atkaklus varžymasis dėl… dėl elgetos dalios stačiai protu nesuvokiamas! Jei ramadano idėjoj atradai praktinę sveiko susilaikymo ir socialinės atjautos filosofiją, mokyme apie nuodėmę girdi išmintingai suformuluotą nuolatinio budrumo ir nusižeminimo pareigą, o mokyme apie pragarą išskaitei būtiną visuomeninio teisingumo siekį, ar negalima tiesiog pasiimti atrastą tiesą ir atmesti visas tas keistas dogmas ir maskaradines praktikas – tai, kas, sekuliaraus pasaulio akimis žiūrint, yra iš esmės nesuvokiamas balastas? Jau žinau – negalima! Kad tuo įsitikintum, užtenka prisiminti, kokiu maksiminiu pablizgu sekuliariame pasaulyje spėjusios virsti Kalėdos ir kaip visos jų gerosios tiesos staiga ėmė atsiduoti saldžiu primityvizmu.

Lyg ore pakibusi abstrakti, sterili tiesa (samprotavimas tuštumoje), nejautrinanti dvasinės žaizdos ir viena greta neinanti su sveiko pavojaus nuojauta ir nusižeminusiu lūkesčiu, neprilygs tai energijai, kuri net didžiausius nelaimėlius ir stokojančiuosius gali uždegti nekintamu teisingumo tikėjimu. Sakytum žmogui reikia ne šiaip patogiai jaustis pasaulyje – jam būtinas praktiškos (!) romantikos nestokojantis gyvenimas, suimantis draugėn saugumą ir nežinomybę – pašėlusi istorija su siužetu. Anaiptol tai nėra neracionalu. Religinė dogma yra ne toks prastas intelektinis žmogiškųjų nuojautų pateisinimas ir atvirkščiai. Ir ribotas yra ne tas, kuris dogmą mėgina pagrįsti savo gyvenimu, bet tas, kurio išankstinis nusistatymas apskritai nepripažįsta dogmų kaip galinčių turėti kokį progresyvų, kuriantį pradmenį, lyg moralė nebūtų prasidėjusi nuo dviejų sandorio susilaikyti nuo smurto vietoje, kuri yra šventa, nors tas šventumas nėra nei pačiupinėjamas, nei įrodomas moksliniais eksperimentais; lyg žmonės narsos būtų mokęsi, o ne tapę narsūs kovodami už savo šventyklą ar mokęsi švaros, o ne tapę švarūs dėl to, kad, prieš eidami melstis, turėjo apsišvarinti.

Musulmonai tiki, kad būtent ramadano mėnesį pranašui Muchamedui buvo pradėtas apreikšti Koranas. Taigi nuo tada „kreipdamasis į Persijos šachą arabų pasiuntinys jau galėjo išdidžiai pareikšti, kad visų paniekintieji arabai, kažkada maitinęsi driežais ir šuniena, dabar yra Dievo pakylėti ir turi savo Pranašą“ bei Šventraštį. Bet teisybės dėlei reikia pasakyti: nuo tada jie turi kur kas daugiau – šiurkšti gentinė visuomenė, kurioje smurtas ir plėšimai buvę gyvenimo norma, tapo atgailaujančia elgeta – elgeta, kuri ne kaulija, bet dalijasi!

Kokia menka pasaulio valdovė jaučiausi sėdėdama prie auštančios savo pietų lėkštės paskutinę ramadano dieną…

SAUDADA

________

Koranas: literatūrinių prasmių vertimas. Vertė Sigitas Geda.
V.: Kronta, 2008.