Kelios mintys apie Lietuvos kultūrą

ŠARŪNAS ANDRIKIS

Prieš pradėdamas bandyti rašyti kultūrinei spaudai, norėčiau pasvarstyti, ką tai reiškia.

Pirmas dalykas, ateinantis į galvą – kultūrinė spauda Lietuvoje labai fragmentuota. Nė vienas leidinys neturi savo veido, o tuo labiau – balso, charakterio. Spauda puikiai atspindi bendrąją Lietuvos kultūros situaciją. Kaip kartą privačiai užsiminė Jonas Mekas, Lietuvoje kultūros nėra. Tuomet neatrodė, kad jis teisus. Neatrodo ir dabar, tik kaip ir tada akivaizdu, kad lietuviška kultūra labai skurdi tiek kūrybos, tiek sklaidos lygmeniu.

Tačiau man svarbu, kad lietuviška kultūrinė spauda tebeegzistuoja, nes kartu su ja egzistuoja ir potencialas reflektuoti, keistis ir keisti. Kokia ji galėtų būti?

• Mažiau fragmentuota. Šiuo metu nė viena redakcija nėra sukūrusi apibrėžto skonio, kultūros, požiūrio, stiliaus leidinio. Būtų idealu turėti bent du skirtingų pakraipų kultūros savaitraščius, tačiau tai visiškai nerealu vadovaujantis dabartine Lietuvos kultūros politika (jos kryptį, jai nesant verbalizuotai, tenka nujausti). Didžiojoje Britanijoje specializuota rimtoji spauda prasideda ir baigiasi vos keliasdešimties tūkstančių egzempliorių „London Review of Books“ ir „The Times Literary Supplement“. Manau, Lietuvai realu turėti tik vieną kultūros savaitraštį.

• Mažiau filologiška ir labiau reflektuojanti besikeičiančią Lietuvos visuomenę. Lietuva neturi socialiai kritiškos literatūros tradicijos, todėl vienintelis būdas turėti socialiai reflektyvią, polifonišką ir įdomesnę kultūrinę spaudą – diversifikuoti redakcijas, pritraukiant bendradarbių iš kitų sričių nei VU Filologijos fakultetas.

• Daugiau reportažų ir idėjų iš pasaulio, daugiau idėjų apykaitos. Praėjus dvidešimčiai nepriklausomybės metų Lietuvos kultūrinė spauda yra stebėtinai provinciali ir verdanti savo sultyse. Prie to prisideda ir kiek provinciali lietuvių kalbos politika, sauganti mus nuo prancūzų ir anglų kalbų, nors jau ne vieną šimtą metų esame katalikiškosios Europos kultūros dalis. Rusų kultūros įtakai esant tokiai gajai mūsų teatre ir kine, ar nevertėtų įsileisti naujų vėjų iš mums giminingų kultūrų, esančių Vakaruose?

• Alternatyva nuo reklamos priklausomai žiniasklaidai. Lietuvos kultūrinė spauda pralaimi naujadarams, tokiems kaip „ArtNews.lt“, „Pravda“ ir „370“, nors nė vienas iš minėtų leidinių šiuo metu neturi jėgų ar perspektyvos nė kiek reflektuoti jokią kultūrą, įskaitant populiariąją. Pirmasis siūlo nekritiškus reportažus apie meną, kiti du iš esmės yra vartotojiški dizaino, mados ir viešųjų ryšių žurnalai. Kultūrinė spauda, finansuojama iš biudžeto, visuomet turėjo unikalią galimybę būti vieta refleksijai. Kol kas ji tokia netapo, visų pirma, galima spėti, dėl vadybos ir meritokratijos principo trūkumo redakcijose.

• Šiek tiek idėjų. Ar tikrai Lietuvoje neįmanomas visavertis literatūros festivalis kaip Hėjaus ar Edinburgo? Vilniaus knygų mugė yra vienintelis šiek tiek žinomas tarp skaitančiųjų. Ar neįmanomas geros kokybės tarptautinis festivalis, nepriklausomas nuo knygų reklamos ir prekybos, skirtas tik geros kokybės literatūrai? Ar tikrai Lietuvoje neįmanomas vienas geras, nors ir labai mažas, knygynas? Kodėl Lietuvos rašytojų sąjungos „Atžalynas“ negalėtų toks būti? Tiesa, neišvengiamai jame knygos lietuvių kalba turėtų sudaryti mažumą. Ar kultūros žiniasklaida negalėtų atlikti aktyvesnio vaidmens?

Kyla abejonių dėl šių dalykų:

• Ar spauda gali reflektuoti kultūrą, jei kultūros nereflektuoja menininkai? Lietuvoje politinis / socialinis menas prasidėjo Deimantu Narkevičiumi ir baigėsi Nomeda ir Gediminu Urbonais. Jiems (nesu tikras dėl Nomedos) – per 40.

• Kultūros kritika Lietuvoje yra daugmaž mirusi. Literatūra ir jos kritika – taip pat. Valentino Klimašausko ar Kristupo Saboliaus tekstai turiniu ir konstrukcija turi daugiau bendra su postmoderniu menu, o ne su siauru lietuvišku literatūros supratimu. Kaip ir toks menas, minėti tekstai žaidžia su savimi estetikos žaidimus ir ne ką daugiau. Tačiau daugiau ir negalima tikėtis iš kultūros tradicijos, kuriai socialinis menas yra susipynęs su pasąmonėje užsklęstu socrealizmo tabu.

• Lietuvoje tikriausiai nėra kultūrinės spaudos auditorijos. Esama auditorija yra pagyvenusi ir konservatyvi. Kalbant apie jaunąją auditoriją, nemanau, kad Lietuvoje yra bent viena redakcija, įgali imtis jos paieškos ar auginimo. Lietuvos aukštojo mokslo sistema negali pasigirti humaniškumu, skaidrumu, pagarba individui ar jo skatinimu. Kultūrinės spaudos lietuvių kalba vartotojų po poros dešimtmečių paprasčiausiai gali nebelikti. Šiuo metu nėra jokių priežasčių manyti atvirkščiai.

• Lietuvos kultūra – viešųjų ryšių, monopolių, privačių interesų, o ne dalijimosi ir apykaitos kultūra. Ar tokioje privatizuotoje kultūroje gali egzistuoti kultūrinė spauda, kuriai būtini visuomeniškumas ir idėjų apykaita?

Po kelerių metų Lietuva turės įspūdingą dizaino, mados ir viešųjų ryšių kultūrą. Vargu ar galima tikėtis, kad kokia nors kritika apskritai egzistuos. Vieniems bus linksma kurti, kitiems bus įdomu vartoti. Pratusius prie platesnių ir gilesnių kultūrų tokia kultūrinė finliandizacija kiek liūdina.

Sąjūdis, kaip utopija ir kaip bet kuri iki šiol buvusi revoliucija, pasirodė negalintis tapti naujos tradicijos pradžia. Lietuva yra vieta, kur visuomeniškumo idėja inertiškai, visa jėga susidūrė su (atleiskite už skambius vardus) Hobbeso realybe ir patyrė bankrotą. Tiems tūkstančiams, kurie užaugo ir bręsta Vakaruose, Lietuva atrodo utopija. Šiai utopijai prielaidų mąstyti kol kas nėra. Man, kol ji nemąsto, jos paprasčiausiai nėra.

• Kyla klausimas: „Ar gali tvariai egzistuoti valstybė be aukštosios kultūros?“

Absoliučiai taip. Tačiau viskas, pradedant krikščionybe ir baigiant Pasolini, čia yra visiškai nepritaikoma ir neturi jokios reikšmės. Filosofinė pagonybė ir vartojimo kultūra Lietuvoje susitiko ir susikryžmino.