Dainos, kurių išmokė motina

SIGITAS GEDA

2007 metai

Skausmas

Būna taip: pamatai žmogaus veidą, ir ima skaudėti…
– Kai žiūriu į tave, man skauda.

Jupiterio akmuo

Ties šiuo akmeniu, prie šio akmens būdavo prisiekiama protėvių dvasioms. Pas mus tai Perkūno akmuo.

Apie internetą

Žmogus žmogumi tampa bendraudamas su kitais. Pavyzdžiui, tikroj ar tariamoj bendruomenėj, rate. Kompiuteris tik nutolina. Tai yra instrumentas, darbo įrankis kaip kad telefonas ar plaktukas.

Apie generacijas

Kiekviena generacija turi savo barjerą, kiekviena savotiškai prarasta.

Apie tam tikrą tarpsnį

Tik paskutinė meilė yra, nepraeina,
tik paskutinė yra amžina.

Iš sovietinių anekdotų

Žmogus ateina į parduotuvę. Klausia:
– Duonos yra?
Pardavėja:
– Nėra.
Žmogus:
– Pieno yra?
Pardavėja:
– Nėra.
Žmogus:
– Mėsos yra?
Pardavėja:
– Nėra.
Žmogus:
– Tai ko yra?
Pardavėja:
– Visko yra, bet dar neatvežė.

Prie upės –

vėlyvą rudenį. Andai. Ieškojau raktų, bet radau tik sidabrinį šaukštelį… labai gražų. Saulė dar smuko žemyn, taip bus iki Kalėdų.
Sniego nėr, užtat išnyra visos šiukšlės. Keista, kad tiek žmonių geria iš mažų – kišeninių buteliukų. Primėtyta visur.
Ko nebuvo – sudegintų kompų… Naujausios šiukšlės. Pasirodo, kompai naudojami 4–5 metus. Paskui reikia mesti.
Kiekvienas žmogus truputį detektyvas, todėl, išėjus pasivaikščioti, man susiklostė toks „politinis“ paveikslėlis. Gal aš ir neteisus. Atsimenu, kaip „agentas Juozas“ (Č.) „Respublikoj“ pagarsino Šatrijos bylą. Vakar mačiau laidą, kur liudijo Aukščiausiojo Teismo teisėjas Dzedulionis. Jo žmona (irgi teisėja) tyrė Šatrijos bylą. Viską įrodė. Net tai, kad pasižadėjimas bendradarbiauti parašytas tušinuku, pagamintu SSRS… Rašė dienoraštį, tikėdama, kad jo kada nors prireiks. Teisybei paliudyti.
Dabar ji jau mirusi. Seime, kai Šatrija buvo „išteisinta“, Dzedulionienė buvo puolama, ją ištiko insultas. Paskui antras, trečias… Gimusi buvo 1939 metais, taigi galėjo dar pagyventi.
Kadangi konservatoriai norėjo atsikratyti Šatrijos, tai iš po jų nosies buvo nugriebtas Juozas. Dabar suprantu, kodėl jo niekas negynė. Net geriausias jo brolužis… Juozas dar bandė reabilituotis per rinkimus – veltui. Komunistai laikosi tvirtai.
Akis už akį, kaip jūs mums, taip mes jums. Jaunas buvau, nesupratau šios taktikos. RS bandžiau ginti Č. Pirmas užpuolė ilgametis RS partijos sekretorius… 1992-ieji Lietuvoj.
Bene naiviausias tada buvo a. a. Lozoraitis, ėjęs į prezidentus. Tas žmogus neturėjo jokio užnugario.

Prie upės (II)

Aš rašau dienoraščius, o žmogus už nugaros vemia… Nieko baisaus. Jis su ramentais. Vemia jau penkeri metai. Apsinuodijęs degtine. Tokius yra vaizdavęs dar H. Boschas. Tik ten vemia iš valties. Nuogas, į vandenį.
Aš irgi esu vėmęs. Esu matęs vemiančių, kurie klūpo prie unitazo. Nieko baisaus.
Vemiantis pasaulis? Tai tėra savotiškas apsivalymas, tik ne pro tą galą.
Upėje, vandeny patys gražiausi šiaurėje paukščiai – dryžos antys žaliomis galvelėmis… Kitos – turi juodus šalikėlius, baltas juostas. Patinai ir patelės, patinėliai.

Iš kaži kurio poeto

Langas yra, bet nematyt Melisandos; sodas yra, bet nebėra sidabrinio plastėjimo.

Atsiminiau vienas Vėlines

– Prisdenk, prisdenk papus tu, kūtvela! – šaukė Bronius.
– Jeigu žmogus užprogramuotas, tai jis yra robotas, – antrino senučiukė iš globos namų.

Rumba

Šitas šokis, pasirodo, dar vadinamas kūno eilėraščiu. Eilėraštis, kuris deklamuojamas (ar rašomas?) dviejų kūnų. Dviem kūnais.

Špygos simbolika

Nei šis, nei tas, tiesą sakant. Etimologija: bene iš figos – datulės. Atsivėrusi ar prasivėrusi datulė Rytuose yra mot. genitalijų simbolis… Tada tas ženklas tiek ir tereiškia. Jeigu dar prisiminsime pirštą… P. aš tave! Atsiprašau.

Žemaitybės

Lopišys (ar lopišis?) – lopšys.
Ar praduoti zadotką, ar ant žodžio paliks?
(Ar duoti užstato, ar patikėti žodžiu?)

Dainos

Oj tai dyvai, didi dyvai buvo,
Kad užšalo ežeras vasaraitėj!

Vaizdiniai. Dievo kūdra

Pasaulis kaip kūdra, dievo (kaži kurio?) atmintis. Kartkartėmis jis numesdavo į ją (arba kiti dievai) atlikusį daiktą. Tie ėmė veistis. Užsiveisė begalė, o dievas kūdrą užmiršo. Užmirštasai pasaulis. Nereikalingas niekam.

Refrenai

Visos žvaigždės nusileido: „Dar nematėm tokio veido!“
Ir pasakė paskutinį tamsrudį sudie.
Ir tada diena sutemo, nusileido žvaigždės žemėn,
Kad ištartų paskutinį tamsrudį sudie…

J. Updike’as

Apsimesdami kvailiais mes pataisome nuotaiką patys sau.

M. Twainas

Pirmą balandžio vieni kitiems primenam, kad metuose 364 dienos.

Žemaičių leksika

– Mano vyras vakar vėl parėjo nosarais…
(Gal „nosim žemę ardamas“?)

Vienas anglų fermeris (XVI a.)

Šiltas balandžio lietus ėmė šaukti gegužės žiedus.

Ar tiesa?

Jeigu absoliuti valdžia absoliučiai ištvirkina, tai ar absoliutus valdžios atsisakymas absoliučiai išvalo? Regis, vieno amerikiečio klausimas.

Kaip išgelbėti rimą

Visi pyksta, kai rimuojame „saulė – pasaulis“. Betgi jei pabandžius kažką panašaus: „Grimzdo į vakarus saulė, / o aš gedėjau vienas / šiam sup…tam pasauly…“
Visų akys nukryptų į tą netinkamą žodį?

Aleksandro Puškino pokštai

„O jei žmona ištikima, / Tai siela – vyrui skiriama, / Bet kūno plotyje – / Archimandritui Fotijui…“

Proletariška maldelė

Iš J. Prevert’o: „Tėve mūsų, kuris esi danguje, pasilik ten, kur esi, o mes būsime žemėj, kuri kartais būna be galo graži.“

Gilių karaliaus pasisveikinimas

– Benedictus qui venit in nomine veritatis!
(Palaimintas, kas ateina tiesos vardu… Tebūnie palaimintas nešantis tiesą!)
– Kam man tas balnas, jei neturėsiu ko balnoti? – tarė. – Tegu supūva drauge su arkliu.

(Gabriel García Márquez, „Apie meilę ir kitus demonus“)

Chirurgija – žemiausias gydymo lygis, šarlatanų ir barzdaskučių menas… Ir ten pat, beje, priduriama, kad taip sakantis yra prikėlęs iš mirusių žmogų, ir to ligi šiolei niekas nepaneigė…

Gegūnės ieškotojas

Negąsdinkit manęs visokiais ten diogenais,
sengraikiais ir perkūnsargiais, –
pats mačiau žmogų
Čepkelių raiste
(o gal Tyrulių pelkėj?)
vidury baltos dienos,
be jokio žibinto,
rėkė dusdamas:
– Man nereikia žmogaus! Pats toks esu,
o ir Jonas, ir Ona tokie patys,
Dactylorhiza – man reikia – cruenta,
gegužraibinė žolė, tamsmėlyniai su
rožiniais atspalviai, su baltais
būna stiebai ir žiedynai, – gegūnė,
žydinti gegužės pradžioje…

K. Petrausko grimuotojas –

Petras Korsakas. Dideliam dainininkui grimą pirkdavo atvežtą iš Paryžiaus. Butelis – 75 litai. Bekono kaina.
Jis sugalvojo pats daryti iš Kauno senamiesty esančios dažų parduotuvės. Išėjo labai gerai. Kipras:
– Kokie čia dažai? Ar nusiplaus?
– Taip, šiltu vandeniu…
P. K.:
– Taip sutaupiau daug bekonų!

Janekas, Kazė, Lora: J. taisydavo kranus, Kazė (žmona) dirbo banke, L. vyras jau miręs. Janeko bičas Kolia. Turėjo draugę, klausia:
– Gal turi draugę Janekui?
Toji atsiminė Lorą, sukrito suompirtėj. Amen, jau šešetas metelių. Kazė galop viską iššniukštinėjo. Atsiuntė pas Lorą draugę, apsimetusią soc. darbuotoja. Lora gėrė su Janeku.
Janekas pirmas užuodė klastą.
– Rodyk pažymėjimą, kale!
Tuo metu skambina Kazė (Janekui):
– Kur esi?
– Pas Kolią!
Po pusvalandžio atsirupūžino, rado J. pas Lorą. Gerai, kad šioji nesutriko. Pastatė butelį. Visi trys išgėrė, moterys abi pavarė Janekui.
Kazė – Lorai:
– Bet svarbiausia, kad jis grįžta iš tavęs pas mane su stačiu. Gyvenkim per tris.
Atsibučiavo.
– Ir šiaip per tris jau gyvenam!
Janekas dabar tik slapčia atvaro. Sykį turguj Kazė vėl juodu sučiupo. Janekas tempė Loros kiaušinius. Lora spruko, o Janeko galva nusidažė. Kiaušinienė.
Va tau! Bolekas ir Liolekas…