Chevsūrų kalnuose (3)

MARIUS ABRAMAVIČIUS

Tarp Argūno ir Andakio

Nuo Koršos važiuojant į šiaurės rytus link Meškos Kryžiaus perėjos, Argūno upės slėnis siauras ir užsklęstas, apsuptas uolų ir stačiais šlaitais kylančių medžių; pamatai prie kelio stūksantį jau suskilinėjusį gynybinį bokštą.

Šlaito apačioje išteka mineralinis, juntamai geležingas upelis. Ragauju vandenį. Tikrai skanus, net šiek tiek natūraliai gazuotas. Po tekančia srove aplinkui žemė nuo geležies rausvai šviečia. Ties šia riba baigiasi paskutinis slėnio kaimas, toliau jau vien kelias serpantinu aukštyn iki pat perėjos. Ten baltuoja aukštumų rododendrų žiedai, kurių lapų arbatą labai vertina Šotos žmona Marina. Tik nereikia karštu vandeniu užplikyti žemumų rododendrų, žydinčių geltonai. Arbatai jie netinka – nuodingi.

Kirtęs Meškos Kryžiaus perėją atsiduri Europoje. Visa Chevsūrija, esanti toje pusėje, – ir dabar sunkiai pasiekiama, o anksčiau dar buvo saugoma tvirtovių sistemos, sudarytos iš gynybai paruoštų bokštų miestų. Snieguotu metų laiku ten galima patekti tik malūnsparniu, o nuo gegužės vidurio (nelygu koks būna pavasaris), kai nuvalomos sniego lavinos ir atsidaro ši vienintelė transporto įveikiama perėja, galima atvykti ir neišklerusiu automobiliu.

Pravažiavus tirpstančio sniego plotus, toliuose vis pasirodančius bokštus ir nedidelius kaimelius bei atkračius šonus per kelio duobes, senasis Šatilis pasitinka tyla ir grėsmingu tvirtumu. Šatilis – labiausiai žinomas, geriausiai sutvarkytas ir net nemažai svečių namų turintis senovinis bokštų miestas. Visi jo gyventojai tarybiniais laikais buvo iškelti į naują kaimą ant kalno šlaito, dabar ten gali netrikdomas klaidžioti senovinės tvirtovės labirintu, ropštis ant stogų, žvelgti į nedidelį slėnį ir dviejų upių santaką. Suteka Argūnas ir nedidelis Šatilitskalio upelis. Kiekvienas namas lipa aukštyn kalno terasomis, ir vieno statinio stogas tarsi natūraliai pereina į kito kiemą. Kiekvienas bokštas, nesvarbu, koks būtų jo būvis, turi šeimininką. Išlikimo požiūriu Šatiliui iš senųjų tvirtovių pasisekė labiausiai – gerai sutvirtintos namų-bokštų sienos, užbetonuoti stogai, vietomis atstatytos mažos medinės terasos. Gal prisideda ir tai, kad įvairiuose reklaminiuose Gruzijos pristatymuose būtinai pamatysi nors keletą kadrų iš Šatilio. Tikrai unikali architektūra, reprezentuojanti ir viliojanti. Tik – kaip dažnai būna – fotografijose ji atrodo kiek kitaip nei realybėje.

Šatilis. Autoriaus nuotrauka

Didelė, aptverta šventvietė įsikūrusi tarp abiejų kaimų – senojo ir naujojo. „Neik, nereikia, – sako Iraklis. – Na, nereikia ir tiek…“

Patarimus ten geriau suprasti iš karto, nes rišlaus paaiškinimo, kodėl taip, vis tiek neišgirsi. Tiesiog labai daug dalykų tokie, o ne kitokie. Jie nesvarstytini. Dažniausiai nutylimi, numykiami ar apsakomi pora žodžių. Jau geriau vietinis chevsūras papasakos ką nors linksmesnio, pavyzdžiui, kaip mašina vežė bičių spiečių, o jis ištrūko. Ir tai matyti iš keistai suraukto pasakotojo veido, nors kalba besijuokdamas…

Keli bokštai jau įrengti kaip viešbutėliai, o kituose su miegmaišiu gali praleisti linksmą naktį, jei jau kažkaip pavyko atkeliauti. Erdvės atviros ir kol kas dar nerakinamos. Nuo Koršos iki Šatilio – apie 52 kilometrai arba kelios dienos pėsčiomis. Transporto negausu, dažniausiai pasieniečių mašinos, todėl kiekvieno link Tbilisio išvykstančio draugo ar pažįstamo mašina prikraunama visokių lauktuvių, o grįžta su miltų ir bulvių maišais, daržovėmis ir kitomis gėrybėmis.

Parduotuvės nėra. Sutikti raiteliai dažnai būna per petį persimetę automatus. Iki sienos su Čečėnija – pora kilometrų; norint patekti į Andakio upės slėnį, tenka pravažiuoti visai netoli rusų pasieniečių posto. Ten Iraklis turi keletą žirgų, jie laksto kažkur ten, šeimininkas mosteli ranka – ten, aukštai. Juos apžiūrėsim rytoj. Iš ryto jis pasako: „Ai, nepagavo mano pagalbininkai arklių, laksto jie sau laisvi, gal kitą kartą pagausim.“ – „Jie ir žiemą čia liks“, – klausiu. „O taip, jie čia ir visą žiemą lakstys.“ – „Ir ką – nesušals ir maisto susiras?“ – „O taip, aišku, iš po sniego atsikapstys, jie juk mustangai.“

Senovinis chevsūrų namas. Autoriaus nuotrauka

Jis eina žvejoti, o aš einu dairytis – ieškoti Muco tvirtovės. Iki jos lėtai kylančiu slėniu dar ne vienas kilometras, bet nuotaikingas ir nematytas kraštovaizdis neleidžia nuobodžiauti. Pastebėjęs vienišą bokštą, grakščiai pasvirusį virš tarpeklio, nesusimąstau, kad tai jau tas mano ieškomas miestas, ir einu toliau, tik atsigręžęs už posūkio pamatau gausybę kuorų, kylančių vienas per kitą. Ten ir dar kiek paėjėjus geriausias rakursas aprėpti visą šios vietovės didybę. Vėliau radau ir regėjau dar ne vieną tvirtovę, bokštą, akmeninį kaimą, bet niekur kitur kaip prie Muco nejaučiau tokio stiprumo ir jėgos. Užsilipau į viršų ir, pakibęs virš slėnio, išbuvau ten visą dieną. Už nugaros – status įkaitęs kalnas, kylantis į neužmatomą aukštį. Anoje kalno pusėje – Čečėnija, o priešais – kita tarpeklio pusė ir mažas namelis apačioje. Ten gyvena paskutinė Muco šeima, iš senosios tvirtovės išsikėlusi prieš porą metų. O šiaip kaimas tuščias, tik nedideli mirusiųjų nameliai pasitinka keleivius. Vietiniai kalniečiai pasakojo, kad jei žmonės pajusdavo, jog jau laikas išeiti, tada juos nunešdavo į tokį namelį su nedidele anga, atsuktą į gražiausią slėnio vaizdą, ir ten palikdavo. Ir dabar ten baltuoja kaulai. Kitur mirę ar žuvę šeimos nariai taip pat buvo laidojami ten – kūnai paliekami šiuose nameliuose. Kad neatitektų nei žemei, nei vandeniui, nei ugniai. Tarsi primintų zoroastristų laidojimo papročius. Istorinių duomenų apie senovės civilizacijas keliaudamas kalnais nelabai aptiksi, bet stebėdamas keistas tradicijas, nepaaiškinamas apeigas ar senolių nuostatas gali daug įdomaus sau atrasti.

Lipant aukščiau pasirodo įtvirtinimai, susiklaipę, pasvirę ir skilę bokštai, dilgėlynai ir išsibarstę jau nuvirtusių sienų akmenys. Keletas metų be priežiūros, ir kuris nors dar stūksantis bokštas galiūnas neišlaikys sniego, vėjo ar ledo ir nuvirs. Būtent ten jie neapsakomai įspūdingi, per laiką įgavę keistas formas, tiesiog neįmanomai pasvirę, bet išlaikantys pusiausvyrą. Muco šventvietė yra pačiame uolos viršuje. Nedidelės aikštelės vidury stovi grakštus statinys, stogo išlinkiais primenantis rytietišką pagodą. Vaizdų didybė ir neaprėpiamumas pritrenkia.

Muco šventvietė. Autoriaus nuotrauka

Kaimas-tvirtovė baigiasi bokštu, pastatytu ant siauros uolos, besijungiančios su įduba ir vėl aukštyn kylančiu kalnu. Bokštai „uždarydavo“ gyvenamąją erdvę nuo galimų priešų antpuolių. Iš ten takelis, kuriuo atėjau, atrodo kaip siaura plonytė virvutė kažkur tarpeklio apačioje.

Aukščiau Muco Andakio upės slėnis skyla į dvi atšakas. Mašina dar gali važiuoti, nors vietomis užsitvenkęs pavasario potvynio vanduo suneša ant kelio milžiniškus akmenis ir tik lėtai ropščiantis pavyksta įveikti jų sangrūdas.

Į Ardotį atriedu draugo džipu. Dairausi į viršų ieškodamas, kuriuo takeliu pasiekti aukštybėse pakibusį kaimą. Kelias baigėsi, liko tik maži takeliai, vingiuojantys kalnų šlaitais ir tarpekliais. Iš viršaus mane kažkas stebi. Ir su žiūronais. Draugas nuo Muco lėtai ateina palei upę, vis bandydamas sugauti savo svajonių upėtakį; tai aš turiu marias laiko kelionei po Ardotį. Dėmesį patraukia nemažos įspūdingos kapinės, tikriausiai vienintelės visame slėnyje. Antkapiai labai įvairūs, patys seniausi – plokšti akmenys, stačiai nyrantys iš žemės. Šie kažkuo primena senovinius vikingų palaidojimus dabartinėje Švedijoje. Stūkso ir įspūdingi akmeniniai bokštai be jokių užrašų, tik su šviečiančiais baltais akmenimis, padėtais viršuje ir ant išlenktų miniatiūrinių terasų. Yra ir ant lygaus akmens iškalinėtų portretų visu ūgiu su užrašais, ir naujoviško stiliaus antkapių su nedidelėm akmeninėm tvorelėm. Kapinės neaptvertos, karvių bandos prižiūri sparčiai želiančią žolę.

Ėmęs kopti stačiu takeliu netrukus pastebiu besimėtančius avinų ragus. Akivaizdu, kad šalia šventvietė, netrukus ją ir surandu – tokią labai nedidelę, tik su vienu akmeniniu bokšteliu ir visai be medžių. Medžiai ten jau ir taip neauga. Tik nedideli krūmokšniai. Šiame kaime tik vienas namas gyvenamas, tik viena šeima išsilaiko per žiemą. Vaikas, išsidėliojęs mažus plastikinius žvėris ir kitus herojus, ramiai žaidžia didingų kalnų apsuptyje.

Pasieniečiai pasakojo, kad žiemą praskrisdami pro šalį malūnsparniais pažiūri, ar dar rūksta dūmai iš kamino, ar jau ne. Jei rūksta, vadinasi, viskas gerai, galima skristi toliau. Nedaug belikę ten žmonių, oi, nedaug. Kai draugui pasakiau girdėjęs, kad žiemą Chevsūrijoje lieka gyventi 400 žmonių, jis tik nusijuokė: „Keturiasdešimt – ne daugiau, ir tai dar nežinia…“ Lieka tik patys „brandžiausi“ senoliai, kurie neįsivaizduoja gyvenimo kitur, ir dar retos šeimos. Tik Šatilis gali pasigirti mažyte žiemojančia bendruomene. Būna, kad vyras, dirbdamas pasieniečiu, lieka žiemoti, o žmona keliauja į Tbilisį… Tokios gyvenimo kalnuose realijos.