AUŠRA KAZILIŪNAITĖ. Eilės
antkapis
po nakties oda
dangus
bedančių moliuskų
vidinės pusės spalvos
tyloje girdėti
nakties stuburo
slankstelių traškėjimas
raibuliuojanti geldelė
vis labiau čiaupiasi
įtraukdama
peizažą ir mus
mus į peizažą
peizažą į mus
išspjaudama
mažas varlytes
tavo sode –
b e s i b a i g i a n č i o s
v a s a r o s
k r a u j ą
naktis be paukščių
Agnei I.
naktis tik ežeras
kuriame glamonėjas
dvi nuogos undinės
balto marmuro kūnais
liejas
naktis iš krantų
sėdžiu ant tvarkingai
paklotos lovos
tabaluoju nuleidusi kojas
už lango girdžiu
šlumštelint
nuo šakos prinokusį
rytą
viena iš undinių pabaidyta
galingai pliaukšteli uodega
keli nakties lašai
užtykšta ant kambario sienų
sėdžiu ir matau
kaip ji neria
vis giliau ir giliau
į save
tarsi norėtų užminuoti
sapno užutėkį
švinta
Autorės nuotrauka
gal apie baltas gal apie akis
D. G. J.
ryto indas vis krentantis
iš rankų
vėl suduš
ir išriedės devynios baltos akys
ant šukių nenujausdami pavojaus
užlips keli sapnai
ir susipjaustę kojas
sienas prišlepsės
raudonais saulės spinduliais
tame kambary –
dideliam kieme –
veidrodžio raukšlėse
ridinėsis apkvaitusios akys
jas spardys vaikai
baltais rūbais
skleidžiantys vien tik spragsėjimą
kartais krentantys ant žemės
pagelstantys
aštriais dantukais
skrupulingai plėšantys
savo marškinius
vakarais
ant tavo milžiniškų akių
straksės žvirbliai
lesios jas
ir tu matysi tiek daug
balkone stebėdamas
keliu besiridinėjančias
devynias baltas savo akis
vis dar drėgnas
aplipusias spragsėjimu
dulkėmis
ir mažomis baltomis
rūbų skiautėmis
atplyšusiomis nuo
grėsmingo rudens artėjimo
jos išliks baltos
pamažu vis labiau laidojamos
pamažu vis labiau žindančios tavo krūtis
nejudėdamas stebėsi
kaip į devynis jų karstus palengva kalamos
lietaus vinys
kaip į devynis jų krantus
vis labiau laipinasi mėnesiai
paskubom
apčiuopsi pastarųjų tinimą
tu matysi tiek daug
tu regėsi juodų šakelių virpėjimą
savo devyniomis akimis
nepastebėdamas žvirblių
daugiau nejusdamas skausmo
ryto šukėms smingant
į baltas pėdas
pastos reklama, turinti apokalipsės bruožų
„Jiems buvo duota valdžia ketvirtadalyje žemės, kad
žudytų kardu, badu, maru ir žemės žvėrių dantimis.“
Apr 6, 8
sudraskyti žemės žvėrių dantimis
pakartoti žemės žvėrių dantimis
nustebti ir tarti sudie
žemės žvėrių dantimis
paspausti šviesoforo mygtuką
žemės žvėrių dantimis
susipažinti ir atpažinti
žemės žvėrių dantimis
paklausti ir nelaukti atsakymo
žemės žvėrių dantimis
tarsi keliautojas nusimestų
nuo pečių
neišdirbtos odos krepšį
ir iš to krepšio
tekėtų nakties okeanas
tarsi šis turėtų
žemės žvėrių dantis
žemės žvėrių dantimis
operacija
prapjaukit jūrą
ir išimkit akląjį
ji pasveiks
užsiūkit jūrą
ir sėdėkit ant kranto
ji pasveiks
nors lietaus titrai
byloja pabaigą
nors raidės tykšta
į veidus
ir kažkieno ranka
jiems prisipildžius
įmeta ledukų
nors siurbčioja
per šiaudelį
Aušrai Kaziliūnaitei
štai
stovi vidury lauko
tokia tyli ir tokia apsinuodijus
pasibaigusio galiojimo vakaru
bandai iš jo
it akmens luito
atminties kaltais
iškalbėti statulą
bet vakaras taip pat stovi
vidury lauko
ir seka tavo judesius
gyvena blakstienų šešėliuose
veidrodžio raukšlėse
netrupantis dangaus geluonis
įsminga į odą
išsisklaido debesys
trenkia žaibas
pertrūkęs dangus pamažu miršta
ir išsibarsto
ant tavo rankų
toks apleistas ir purvinas benamis
akmuo ant kurio stovi
tvirtas ir netrupantis
pagaliau pasiduoda
pleišto monologui
tau pavyksta vos vos įrėžti vakaro šoną
sutrikdyti akmens dievukų tylėjimą
pagirdyti kraujo lašais riešutmedžių šalį
ir štai
randuotas vakaras
trinkt
skeveldra pataiko į laiko vyzdį
trinkt
jis nusileidžia
it juoda saulė
trinkt
juoda apipelijusi saulė
trinkt
