Visi laiškai – žirafos

KĘSTUTIS NAVAKAS

labas pašto balande

kaip sako viena fb dama geram katinui ir gruodį kovas. bet man ir rugpjūtį lapkritis nes štai kauno kaštonus pakando cameraria ohridella telieka sėdėti ir skaityti rašytojus ir rašyti laiškus ir pūsti į sapnų gaudyklę. perskaičiau įmanomą tokio bulgaro romaną. štai jis ten cituoja flaubert’ą o flaubert’as sako visai kaip aš tau viename ankstesnių laiškų jog svajoja parašyti knygą apie nieką knygą kuri kad ir kokia būtų fabula laikytųsi pati iš savęs iš vidinės stiliaus jėgos kaip žemė laikosi ore be jokios atramos.

tarsi tas bulgaras čia mane cituotų tarsi tas flaubert’as čia mane sakytų. o dar bulgaras norėjo parašyti romaną vien iš romanų pradžių pradžios jam atrodė tarsi kokie žiedų safyrai todėl dabar noriu parašyti tau laišką iš laiškų pradžių. ir dar bandau įsivaizduoti kaip žirafų laiškus rašytų kokie nors kiti nes jau buvo besisiūlančių. nenoriu kad tuos laiškus rašytų kokie nors kiti nei kokios nors kitos bet va šalia lovos stovi būrelis nuliūdusių klasikų gniaužydami beretes ir pro ašaras siūlosi parašyti nors po pradžią. tai tegu sau neša kaip kokios bitės į akvilį. persiunčiu. gaudyk.

Marcel Proust:

Iš pradžių rašiau Jums grįždamas iš vieno tų pasivaikščiojimų, kurie, kaip plonytė smuiko linija, skindamasi pro visą senovinės orkestro medienos pridulkėjusiomis ertmėmis antrinį ir bergždžią tankį, išveda melodiją iš vizualaus Pergolesi natų nebylumo, taip ir tokios išvykos, iš pradžių neelegantiškos ir nepavaldžios nei žingsniui, nei minčiai, ilgainiui skaidrėja, vis mažiau kreipdamos dėmesį į švelnų sutiktų miestelio žmonių, grįžtančių iš bažnyčios, sutrikimą, – lyg mano pasirodymas kažkuo drumstų šventišką ką tik regėtų vitražų įspūdį, – taigi rašyti, Panele Akvile, pradėjau dar savo sieloje ir dabar manau, jog, grįžęs namo ir atsisėdęs prie popieriaus lapo, galiu vienu neatsargiu judesiu nubraukti visą tą tariamai nerūpestingą lakumą, iš pradžių norėtą suteikti šiam laiškui.

James Joyce:

Nenoriu ir neketinu. Brutalu juk. Kadaise jau rašiau jai laišką, nežinau, gal tai buvai tu, nesu tikras. Įprastas dalykas. Gėlė švarko kišenėje niekada nežino nei kaip ten atsidūrė, nei kodėl nebekvepia. Kvepėk, bestija! Fff. Kažkas kalba už sienos. Mėto daiktus. Popierius. Krinta tyliai, jokio šlumšt. Baldai! Nežinau, kodėl rašau, mano ranka glosto kišenę, kurioje nuvyto gėlė. Ranka nežino, kad gėlė jau. Mano ranka. Nežinanti, kad rašo tau laišką. Lėtai skeldintys nagai. Eis į kiemą. Ne.

Franz Kafka:

Gerbiamoji Tamsta. Neturiu ką ypatingai naujo pranešti, nes paskutiniu metu liga ir man įgimtas abuojumas neleido gyventi gyvenimo, labiau tinkančio mano padėties žmogui. Šiandien kiek geriau, nes saulė jau pasirodė, o tai kartais geba guosti, deja, trumpam. Pradedu įtarti, jog visos mano bėdos atsitinka kažkaip dėsningai, paklusdamos vidinei tvarkai, kuriai, visgi, esu kiek svetimas. Štai ir dabar, rašydamas Tamstai, žvelgiu į duris, lyg pro jas tuoj pat kas nors galėtų įeiti. Net jei jos būtų užrakintos, o tuo nesu tikras, baugios nežinios vargu ar visiškai išvengčiau.

Henry Miller:

Šiandien vėl buvau ten, na, žinai. Man atrodo, visi jau žino, visi jau prasikasė savo mažais kastuvėliais pro mano kalnus ir greitai ten ramiai nebegalėsiu išgerti nė taurelės tos suknistos kmyninės. Nors man nuo jos visada sutrinka erekcija, tačiau nieko daugiau toje skylėje nėra, išskyrus, žinoma, to draugo žmoną, na, žinai kurio. Prisimindamas visas ten praleistas magnolijom ošiančias dienas, dabar matau, jog tas ošimas man išliks ilgiau nei kūno maistas, pastarąjį kabinau net peilio galu, bet dabar tegu ten eina jie, kabina kastuvėliais ir tegu galų gale užsikruša negyvai. Visiems nupirksiu po batų porą laidotuvėms.

Jorge Luis Borges:

Gerbiamoji, šiuo pranešu pagaliau radęs ieškotą Giuseppės Marco di Guidoboni-Visconti (ne giminė „Gruppo di famiglia in un interno“ režisieriui, nors XVI a. Ravenos analuose aptikau keistų nuorodų, potencialiai galinčių nuvesti ir į šią šeimą) knygą apie paslaptingus jūrų gyvius, kuriuos kadaise jūrininkai dažnai matydavę tarp Skagerako ir Kategato. Knyga manęs nenustebino, greičiau priešingai – tariuosi viską žinojęs iš kadaise sutikto Kopenhagos bibliotekininko, vėliau dingusio. Apie tai esu rašęs Jums, tad dabar gal pasikalbėkim kad ir apie mūsų mėgstamą Chestertoną.

Jack Kerouac:

Nemiegi, Akvi? Na, mes su Dinu irgi nemiegam, Kamilė lopo mūsų megztinių skyles, o mes geriam džiną ir klausomės Charlie Parkerio. Pučia kaip vėjas mūsų kišenėse. Kamilė sako, jis toksai pats avinas kaip mudu, bet mes juokiamės, žiūrėdami pro kažkieno apspjautą langą, ir rašom tau. Rytoj išvykstam. Pašėlusiai norim tave apkabint, bet kad tu toli, tai kol kas eik po velnių (žinau, nesupyksi). Einu apverst plokštelės, dabar tau Dinas rašys.

Vladimir Nabokov:

Kol vakaras dar neiškaišiojo šilumos Alpių viršūnėms ir netapo šildomas vien mano kvėpavimo, sėdžiu terasoje šutintų ropių spalvos marškiniais. Namiškiai išvyko, leisdami patirti išvykimu praretinto laiko palaimą, aš vienas, koks mielas konteksto tragizmas. Tokiom valandom arčiausiai esantys daiktai įgauna ypatingos svarbos, net šios kriaušės, blakstienų kuokštais besibaigiantys perbrendę gamtos lašai. Nenoriu jų artumo, į jį nebus atsakyta, todėl ir rašau šį laišką. Trys žingsniai gomuriu: Ak. Vi. Le.

Julio Cortázar:

Bičiule, mano krėslas visai nėra mano krėslas, o mano laiškas tau visai nėra laiškas. Jie tampa jais tik kai geriu matę, tuo pačiu metu stovint sieniniam laikrodžiui. Jei nors vienos šių sąlygų nepakanka, viskas yra metronomai. Jei kas nors, kurčias kaip Brahmsas (Beethovenas tokiom sąlygom irgi nebūtų Beethovenas), sėdasi į krėslą, geria matę, tačiau laikrodis eina, tuomet viskas yra metronomai ir tas žmogus privalo padėti matę ir groti. Groti galima bet kuo, jei tik nesi kurčias kaip Mozartas. Tačiau dabar niekas negroja, nes laikrodis sustojo. Aš geriu matę ir rašau tau, o už lango vamzdžių galai laižo kojas pro šalį einantiems kronopams.

Akvilė Žilionytė:

Labas, tu, kuri aš. Tokia Akvaštu. Šiąnakt sapnavau knygą, kuriai užaugo barzda, visoms mano knygoms užauga barzdos, tik imk ir sapnuok, prisisapnuosi ligi katarsio. Aaa, čia tokios espanjolos, kad tik sapnuok, tai ligi jų ir prisisapnuosi, nereiks tau jokių koridų. Einam toliau, nes dar sapnavau, kad šokau, kol atplyšo grindys, o mano tokios grindys, kad mane visą pasiglemžia, su jom ir aš atplyšau, na, kokie čia juokai. Einam toliau, dabar irgi noriu susapnuot, jog atėjo draugas ir užklijavo mane po grindimis, kad ten šokčiau, nes pamatęs mane šokančią – išsyk nualpsta. Bet einam toliau, malamės toliau, turbūt man malimosi finalas, nes niekas neberašo laiškų, tik laiškų pradžias, o toliau jau neina. Kai kada nors būsiu visų pasaulio dalykų pradžia, turėsiu tokias basutes, kad ir tu nualpsi. O ką nualpęs gyvensi, tai jau tavo reikalas.