Štai taip Zaratustra valgė

WOODY ALLEN

Niekas taip neįaudrina intelektualų bendruomenės ir neįžiebia akademikų ginčų, panašių į tuos, kurie kyla pro mikroskopą stebint vandens lašą, kaip didžio mąstytojo nežinomo veikalo atradimas. Neseniai keliavau į Heidelbergą įgyti retų devyniolikto amžiaus dvikovos randų ir visiškai netikėtai aptikau kaip tik tokį lobį. Ir kas galėjo pamanyti, kad Friedrichas Nietzsche kadaise parašė „Dietos knygą“? Nors dėl jos autentiškumo ir kyla šiokių tokių klausimų, dauguma šį veikalą skaičiusiųjų sutaria, kad joks kitas Vakarų mąstytojas nesugebėjo taip glaudžiai suderinti Platono ir Pritikino požiūrių. Toliau pateikiu keletą šios knygos ištraukų.

Patys savaime riebalai yra substancija arba substancijos esmė, arba šios esmės būvis. Rimčiausia problema kyla tada, kai jie susikaupia šlaunyse ir klubuose. Iš ikisokratikų paminėtinas Zenonas, kuris laikėsi nuomonės, jog svoris tėra iliuzija – kad ir kiek žmogus valgo, jis visada bus perpus lieknesnis už tą, kuris niekada nedaro atsispaudimų. Tobulo kūno idėja atėniečius buvo tiesiog apsėdusi, o vienoje neišlikusių Aischilo tragedijų Klitaimnestra sulaužo priesaiką niekada neužkandžiauti po valgio ir, suvokusi, kad nebetelpa į maudomuką, ūmai paleidžia dūdas.

Svorio problemą moksliškai nagrinėti ėmėsi Aristotelis – viename ankstyvųjų „Etikos“ fragmentų jis pažymi, kad bet kurio žmogaus kūno perimetras yra lygus jo liemens apimčiai, padaugintai iš pi. Šio požiūrio laikytasi iki pat viduramžių, kol Tomas Akvinietis išvertė gausybę valgiaraščių į lotynų kalbą ir duris atvėrė pirmieji iš tiesų vykę austrių restoranai. Į maitinimąsi ne namuose Bažnyčia žiūrėjo vis dar nepalankiai, o ir restorano patarnautojui palikti nuvairuoti automobilį į stovėjimo aikštelę laikyta pardovanotina nuodėme.

Puikiai žinoma, kad atvirus karštus sumuštinius su kalakutiena Vatikanas ištisus šimtmečius draudė kaip nepateisinamą begėdystę, tad dauguma sumuštinių per prievartą laikyti suvožti ir atsiverti galėjo tik po reformacijos. Keturiolikto amžiaus religinėje tapyboje vaizduojamos pražūties scenos, kuriose nutukėliai, pasmerkti valgyti vien salotas ir jogurtą, blaškosi pragaro liepsnose. Ypatingu žiaurumu išsiskiria ispanai – už avokadų farširavimą krabų mėsa inkvizicijos laikotarpiu žmogus galėjo būti net nukankintas.

Joks filosofas nė iš tolo nepajėgė išspręsti kaltės ir svorio problemos, kol Descartes’as kūną ir protą suskirstė į atskiras kategorijas, taigi kūnas galėjo ramiai sau pusti, o protas, mintydamas maždaug taip: „Negi gaila? Juk jis – tai ne aš“, visiškai to nepaisyti. Vis dėlto pamatinis filosofijos klausimas išlieka: jei gyvenimas beprasmis, kaip elgtis su raidelių formos makaronų sriuba? Leibnizas pirmasis paskelbė, kad riebalai susideda iš monadų. Nors laikėsi griežtų dietų ir ėmėsi mankštos, šis vokiečių filosofas taip ir nenusikratė savo monadų, bent jau tų, kurios buvo susikaupusios jo šlaunyse. O štai Spinoza pietaudavo itin saikingai, mat buvo įsitikinęs, kad Dievas slypi visame kame ir godžiai kimšti kukulius būtų tiesiog begėdiška – mąstytoją net šiurpas nukrėsdavo suvokus, kad ką tik Pirminę Visų Dalykų Priežastį paskanino garstyčiomis.

Ar esama sąsajų tarp sveikos mitybos ir kūrybingumo? Pakanka pažvelgti vien į kompozitoriaus Richardo Wagnerio racioną. Gruzdintos bulvytės, kepintas sūris, načos – Viešpatie, vyruko apetitui nebuvo ribų, tačiau kokia didinga jo muzika! Kompozitoriaus žmona Cosima lygiai taip pat nebebuvo linkusi atsisakyti skrandžio malonumų, tačiau ji bent jau kas rytą bėgiodavo. Viename „Nybelungo žiedo“ epizodų Zygfrydas nusprendžia papuotauti su Reino mergelėmis ir herojiškai sušlamščia jautį, du tuzinus vištų, kelis padėklus sūrio bei išmaukia penkiolika statinių alaus. O gavęs sąskaitą pristinga pinigų susimokėti. Taip žiūrovui norima pasakyti, kad gyvenime visada privalome pasirinkti, kokį garnyrą – šviežių daržovių ar bulvių salotas – valgysime, ir apsispręsti būna nepaprastai sunku, ypač žinant ne tik tai, kad mūsų laikas šioje žemėje ribotas, bet ir tai, kad daugumos restoranų virtuvės veikia tik iki dešimtos.

Anot Schopenhauerio, egzistencinė katastrofa sietina ne tiek su valgymu, kiek su užkandžiavimu. Schopenhaueris ypač kritikuoja betikslį riešutėlių ir bulvių traškučių rijimą užsiimant su valgymu visiškai nesuderinama veikla. Schopenhauerio nuomone, sykį pradėjęs užkandžiauti, žmogus nebepajėgia liautis, ir kaip tik dėl to visatoje tiek daug pritrupinta. Ne mažiau klaidingu keliu pasuko ir Kantas, tvirtinęs, jog užsisakinėdami pietus turime suvokti, kad jei kiekvienas užsisakytų tą patį, pasaulis imtų funkcionuoti moraliai. Kažkodėl Kantas visiškai neatkreipė dėmesio į tai, kad jei kiekvienas užsisakys po tokį patį patiekalą, virtuvėje neišvengiamai kils rietenos dėl to, kam atiteks paskutinis keptas jūrų ešerys. „Užsisakinėk taip, tarsi užsakinėtum bet kuriam kitam pasaulio žmogui“, – pataria Kantas. Bet ką daryti, jeigu šalia esantis vyriškis nemėgsta meksikietiškos virtuvės? Galų gale akivaizdu, kad moralaus maisto nebūna – nebent tokiu laikytume minkštai virtus kiaušinius.

APIBENDRINANT: be mano „Paplotėlių anapus gėrio ir blogio“ ir „Valios salotų užpilo galiai“, reikėtų paminėti dar vieną Vakarų mąstyseną smarkiai paveikusį didingą receptą, kurį mums paliko Hegelis – gamindamas savąjį „Pyragą su vištienos įdaru“, jis pirmasis naudojamiems maisto likučiams suteikė svarių politinių poteksčių. Spinozos „Aliejuje keptos krevetės su daržovėmis“ turėtų ypač pradžiuginti ateistus ir agnostikus, o štai mažai kam bežinomas Hobbeso „Pačirškintų kiaulių šonkauliukų“ receptas vis dar lieka intelektualinis galvosūkis. Be abejo, naudingiausia Nietzschės dietos savybė ta, kad – skirtingai nei vadovaujantis Kanto „Traktatu apie krakmolą“ – numetus svorio, jo nebepriaugama.

PUSRYČIAI

Apelsinų sultys
Du griežinėliai kumpio
Profitroliai
Kepti jūrų moliuskai
Skrebutis
Žolelių arbata

Apelsinų sultys geriausiai atskleidžia apelsino būtį, tikrąją jo prigimtį, kitaip tariant, tai, kas jam ir suteikia „apelsiniškumo“ ir skoniu skiria, tarkim, nuo garuose virtos lašišos ar kukurūzų košės. Dievotiesiems bet koks maistas per pusryčius, išskyrus košę, sukelia nerimą ir baimę, tačiau po Dievo mirties viskas leidžiama, tad, jeigu tik yra noro, galima drąsiai valgyti ne tik profitrolius ir moliuskus, bet net ir keptus viščiukų sparnelius.

PIETŪS

Dubuo spagečių su pomidorais ir bazilikais
Balta duona
Bulvių košė
Šokoladinis pyragas

Stiprios valios žmonės visada linksta prie maistingų patiekalų, gausiai pagardintų prieskoniais ir riebiais padažais, o silpnieji, įtikėję, kad savo kančiomis pelnys atlygį pomirtiniame gyvenime, kuriame visi galės kimšti ant grotelių keptus avienos žlėgtainius, lesioja kviečių gemalus ir sojų varškę. Tačiau jei pomirtinis gyvenimas, kuo aš neabejoju, yra tik begalinis atgimimas šiame pasaulyje, nuolankiesiems derėtų vengti daug angliavandenių turinčio maisto ir valgyti keptus viščiukus nudirtomis odelėmis.

VAKARIENĖ

Didkepsnis arba dešrelės
Gruzdintos bulvytės
Omarų troškinys
Ledai su plakta grietinėle arba sluoksniuotas pyragaitis

Tai Antžmogio vakarienė. Tegu tie, kuriuos kamuoja baimė dėl trigliceridų ir hidrogenizuotų riebalų, toliau maitinasi paisydami savo kunigo ar dietologo nurodymų, tačiau Antžmogis žino, kad raudonoji mėsa, kreminiai sūriai, riebūs desertai ir – o taip! – įvairiausi kepti patiekalai yra būtent tai, ką valgytų Dionisas, jei tik neėstų rėmuo.

AFORIZMAI

Epistemologija leidžia numoti ranka į ginčus dėl mitybos. Jeigu viskas egzistuoja vien mano sąmonėje, galiu ne tik užsisakyti bet ką, bet ir tikėtis nepriekaištingo aptarnavimo.

Žmogus – vienintelis padaras, kurio galioje padavėją palikti be arbatpinigių.

Iš: Woody Allen. Mere Anarchy.

New York: Random House, 2007

Vertė Gediminas Pulokas