Rousseau.lt

VYTAUTAS KINČINAITIS

Kalbėjimo apie kultūrą 1933-iaisiais galimybė išreikšta vokiečių dramaturgo Hannso Johsto pjesės „Schlageteris“ sparnuota fraze: „Kai išgirstu kalbant apie kultūrą… aš nuleidžiu savo brauningo saugiklį!“ 1949-aisiais ši intelektualams itin nepalanki mintis inkarnavosi jau į kito vokiečio – Theodoro Adorno – ištarą: „Rašyti poeziją po Aušvico yra žiauru.“ O po Rugsėjo 11-osios? Kalbėti apie kultūrą, kaip ir apie jos sąlygą – edukaciją, nebūtina – ji yra arba jos nėra.

Kalbėjimas apie bendruosius reikalus, jei nesigilini į kalbančiųjų prielaidas, atrodo kaip kalbėjimo vėjams iš savų varpinių kakofonija. Apie kalbančiojo prielaidas spėjame iš to, kaip jis kalba. Mano kalbėjimo motyvas yra kažkur gilumoje, visų galimų sąvokos „edukacija“ reikšmių – (iš)auginimas, (iš)auklėjimas, (iš)lavinimas, (iš)ugdymas ir t. t. – sangrūdoje girdimas vaiko balsas. Tikslas – priartinti žodį prie tikrovės.

Lietuviškoji edukacijos problematika išskleista buvusio švietimo ir kultūros ministro Dariaus Kuolio pranešime „Mokykla ir laisvė“, vasaros pabaigoje skaitytame Meilės Lukšienės skaitymuose. Priminęs, kad panašiu klausimu į Jeaną Jacques’ą Rousseau jau „gyvai“ kreipėsi LDK virtuvininkas Mykolas Vielhorskis, prelegentas užuovėjos nuo tamsiųjų dabarties gaivalų ieško jau didžiojo švietėjo raštuose.

„Kaip ugdyti kraštui ištikimus piliečius, jei valstybėje leidžiama įsigalėti korupcijai, žeminti žmogaus orumą, paminti asmens teises ir laisves. Šizofreniškas būvis, kai vaikas mokykloje mokomas demokratijos ir pilietiškumo pagrindų, o už mokyklos lango mato labai iškreiptus demokratinius santykius, pakerta dabartinę mūsų edukacinę programą. Mes nesąmoningai ugdome jaunimą emigracijai.“ Kad sugedusios Lietuvos vaizdas būtų išsamesnis, pridėkime dar tvirkinančią suaugusiųjų elektroninę ir bulvarinę žiniasklaidą – pirmąsias „lytinio švietimo“ pamokas. Išeitimi Kuolys laiko seną Rousseau patarimą: visos švietimo pastangos ugdyti laisvą tautą bus bergždžios, jeigu nebus deramai sutvarkytas pačios valstybės gyvenimas.

Kam išeitis, o kam uždaras ratas. Pagal Rousseau-Kuolio logiką, vaikų neišauklėsi, kol neišauklėti suaugusieji. Taip politikas tampa suaugusiųjų Auklėtoju. Anot totalitarizmo žinovės Hanah Arendt, būtent Rousseau, faktiškai padariusio įtaką ir Šviečiamajam idealui, dėka auklėjimas tapo politikos instrumentu, o pati politinė veikla buvo suvokta kaip auklėjimo forma. Bet auklėjimas negali atlikti jokio vaidmens politikoje, nes politikoje mes visada turime reikalą su tais, kurie jau išauklėti.

Vienas dalykas yra pakilų patriarchalinį Rousseau diskursą („Moterys, jūsų tikrasis pašaukimas yra būti namuose su vaikais!“) analizuoti to meto kontekste (net patiriant tam tikrą hermetišką malonumą – kaip smagu būti vyru!). Kitas dalykas – priimti jį už gryną pinigą ir bandyti juo programuoti XXI amžiaus vaikų ir suaugusiųjų smegenis. Neįsisąmoninę savojo antifeministinio diskurso, edukatoriai lieka virti savose „švietimo politikos darymo“ sultyse. Tačiau ir Rousseau laikais, ir XXI amžiuje edukacija Lietuvoje kaip buvo, taip ir lieka moterų rankose: jos ir įvesdina mus į šį pasaulį, ir darželiuose su mumis būna, ir mokyklose (šiuo metu jose sudaro 87 proc.), kol patys subręstame pradėti kitą gyvybę; o Europos Sąjungos gender mainstream „vėžys“, lietuviškus oželius išstūmęs anapus tvoros, ramiai sau pasičepsėdamas graužia tautinio genofondo rūtų darželį.

Tikrovė anapus edukacinių programų kabinetų langų tikrai baisi, o ypač Lietuvai gyvybiškai svarbi kalbinė tikrovė. Po mokyklas pavažinėjęs Liudvikas Jakimavičius pastebėjo liūdną slinktį: mokinys nebemoka rišliai pasakoti. Mokinys, matyt, iš tikrųjų jau nebežino – ar jo kalba yra bendrinė lietuvių ar kultinio „Zero“ kalba, todėl ir mikčioja gerbiamo rašytojo akivaizdoje. Pasiklausiusiam lietuvaičių šnekų už mokyklos vartų Maironiui nulinktų ausys. Pirmą kartą per 62 metus Šiaulių universitetas nesurinko lietuvių filologijos kurso. Kaip manote, ką Šiaulių jaunimas veikė rugsėjo 1-ąją? Traukė į tūsą „We Hate School“ klube Vasario 16-osios gatvėje.

Tautinio švietimo idealo žlugimas – tikra tragedija, bet, ko gero, tai ir yra tikroji „švietimo reforma“ – tiktai vykstanti „iš apačios“, anapus švietimo koncepcijas kurpiančių ir jomis virš vaikų galvų su politiniais oponentais besišpaguojančių politinių švietėjų kabinetų langų. Gal tikrai jau laikas atverti tuos langus ir pažvelgti tikrovei į akis: vaiko ašara skaidresnė už šviesiausią mintį ir didesnė už didžiausią metanaratyvą. Gal bergždžias bendros tautinės edukacinės programos paieškas ir skundus dėl jos ir „tikrovės“ neatitikimo prasmingiau būtų pakeisti „darbu vietose“, pasitelkiant dinamišką tarpdisciplininį diskursą, įtraukiant vietinius dialektus ir sociolektus.

Gal bent viena ausimi vertėtų išgirsti ir Ivano Illicho samprotavimus, kad laikas jau būtų visuomenę „išmokyklinti“: „Iš esmės mokymasis yra tokia žmogaus veikla, kuriai mažiausiai reikia kitų žmonių manipuliacijos. Mokymasis dažniausiai yra anaiptol ne mokymo rezultatas. Tai veikiau nevaržomo buvimo prasmingoje aplinkoje pasekmė. Didžiausia dalis žmonių geriausiai išmoksta ko nors „būdami su tuo“, o mokykla juk verčia juos tapatinti savo asmeninį ir kognityvinį lavėjimą su apgalvotu planavimu ir manipuliacija.“ Nesmerktinas ir instinktyvus jaunimo pasipriešinimas edukaciniam-tautiniam indoktrinavimui: „Kai jaunuomenė leidžiasi, kad jos vaizduotė būtų formuojama programuoto mokymo, ji patenka į institucinio planavimo sukurtas įvairiausio plauko sąlygas.“

Pasibaisėtina Lietuvos savižudybių ar emigracijos statistika užmėtoma prevencijos ir edukacijos programomis. Tačiau nėra bendrų, visiems pritaikomų priežasčių, žmonės – ne avinų banda. Kiekvienu atveju turime skirtingas priežastis, skirtingus gyvenimus. Todėl reikalinga į situaciją įeinanti ir į ją iš vidaus žvelgianti mikroistorija, mikrosociologija, mikropsichologija ir mikroedukacija. O su vaiku reikia būti, būti jam pavyzdžiu; artimas buvimas su juo ir yra tikrasis mokymas, tikroji perdava, nes vyksta ir tarp žodžių, ir mintimis, ir akimis, su šiluma.