Pelenų romanas

DALIA ZABIELAITĖ

Georgi Gospodinov. Natūralus romanas. Iš bulgarų k. vertė Gintarė Kubilickaitė. V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2010. 144 p.

Ant asmeninės peleninės išgraviruoto užrašo „Viskas yra pelenai“ metaforiškumas giliai sukrėtė romano pagrindinį veikėją trisdešimtmetį rašytoją tokiu pat vardu ir tokio pat amžiaus kaip ir romano autorius. Ir atvėrė akis į daug ką. Be kita ko, ir į postmodernią situaciją. Ir į šį savireferentišką romaną su jo it pelenų dulkelės pabirusiais skyreliais – gražų savo pilku paprastumu ir kvepiantį laikinumo dūmais.

Taip šiek tiek skeptiškai apie šiuolaikinę literatūrą rašo gan jaunas rašytojas (g. 1968), tos literatūros kanonų suformuotas, savo debiutiniame romane, kuris Bulgarijoje pasirodė 1999 metais. Romanas ypatingas tuo, kad jo autorius dar paiso postmodernizmo kanonų (taigi yra propostmodernus), nors, kita vertus, jau suvokia, kad tie kanonai nebetinka pakitusiam pasauliui aprašyti (yra antipostmodernus). Galbūt dėl šio iškalbingo dvejopumo „Natūralus romanas“ greit sulaukė tarptautinio pripažinimo ir pokomunistinės Bulgarijos rašytojui tapo bilietu į europinės ar net pasaulinės literatūros traukinį. Užsienio kritikai Georgi Gospodinovą dabar vertina kaip „patį nebulgariškiausią bulgarų rašytoją“, jis verčiamas į kitas kalbas, kviečiamas į tarptautinius literatūros renginius.

„Natūralus romanas“ ypatingas tuo, kad tai netipiškai postmodernus tekstas, apie šiuolaikinę literatūrą sakantis tai, ko nesakė ankstesni Vakarų rašytojai – šiuolaikinio romano meno apologetai. Kvestionuodamas jų literatūrinius žaidimus, Georgi Gospodinovas klausia: „Kaip įmanoma nūdien parašyti romaną, kai tragiškumas uždraustas? Kaip išvis įmanoma mintis apie romaną, kai nėra pakilumo?“ (p. 34) Ir vis dėlto kuria romaną, vis dar pagal šiuolaikinius kanonus, tačiau tokį, kuris nebūtų paprastam žmogui nesuprantamas žaidybinis eksperimentas (nors kompozicinio ir tematinio žaidybiškumo romane dar esama), bet kalbėtų apie paprastus ir rimtus dalykus. Kita vertus, negali nepastebėti, kad rašytojo siekis būti natūraliam, kaip pats viename interviu sako, būti be „pozos ir pretenzijos“, yra nuoširdus, bet ir šiek tiek artistiškas. Ypač čia kiša koją rašytojo pasirinkta žaidybinė konstravimo technika. O gal rašytojas ją sąmoningai pasirinko, kad paradoksaliai parodytų, jog taip sukonstruotame romane natūralumas ir tikroviškumas neįmanomi?

Dėmesio verta yra romano antraštė – paprasta, bet konceptualiai sudėtinga. Antraštės žodis „natūralus“ (bulg. estestven) yra lyg savaime suprantamas. Bet tai tariama suprantamybė, tik trukdanti pamatyti šio žodžio reikšmės sudėtingumą, regis, šiandien nebeįžvelgiamą. Kita vertus, tai žodis, išryškinantis tą dabarties kalbinį reiškinį, kurį rašytojas apibūdina kaip pavojingesnį už gąsdinimus Apokalipse, skirtus tik dėmesiui nuo rimtų dalykų atitraukti. Tą kalbinį reiškinį jis įvardija kaip žodžių šakninės prasmės išblukimą, prie kurio, anot rašytojo, prisidėjo ir literatūriniai žaidimai, kai žodžiai, išstūmę daiktus, žaidžia tik patys su savimi (p. 102). Toks prasminį svorį praradęs yra antraštės žodis „natūralus“, tarsi kelintos kartos svogūninės gėlės svogūnėlis, nutolęs nuo „ankstyvo genetinio fondo“ (p. 103). Ką reiškia „natūralus“? Ką reiškia būti natūraliam? Iškėlęs šiuos rimtus klausimus, plačiau rašytojas jų atvirai neaiškina, kaip neaiškina ir daug kitų dalykų, apie kuriuos tik fragmentiškai pasako šį tą svarbaus, palikdamas kai ką šifruoti ir pačiam skaitytojui.

Šiame metaromane, t. y. romane apie romano meną, rašytojas, tiesa, dar sako „Natūralaus romano“ idėją pasiskolinęs iš antikos graikų – natūrfilosofų Empedoklio, Anaksagoro, Demokrito. Tik nepriduria, kad fundamentali šaknis natūr- šiems filosofams skambėjo kaip graikiškas žodis physis, kurį jie suvokė kaip pradžių pradžią, iš kurios randasi įvairialypė būties vienovė. Tą pradžią, kaip sako rašytojas, graikai vadino įvairiai: keturiais (žemės, oro, ugnies, vandens) elementais ar Meile ir Nesantaika, kurie judėdami tuštumoje sukelia atsiradimą. Čia reikia pridurti, kad minėti žodžiai – regis, paprasti – buvo ne negyvi terminai, o filosofų sukurti metaforiški įvardijimai to, ką rašytojas vadina „kasdienybės misterija“ (p. 35). Tai ta rašytoją dominanti realybė, nuo kurios nusigręžė intelektualiniais eksperimentais užsižaidusi šiuolaikinė literatūra (plg. šiemet lietuviškai išleistą pernai mirusio serbų rašytojo Milorado Pavičiaus „Chazarų žodyną“, parašytą 1984 metais). „Natūralus romanas“ sukurtas kitaip, tarsi jau bodintis žaidimu negyvenimiškomis prasmėmis. Rašytoją domina rimti kasdienybės dalykai, iš kurių savaime susidėlioja (kaip parodoma romane, mūsų laikais jau nebesusidėlioja) įvairialypė būties vienovė. Šią romano koncepciją, gal ne visai originalią, bet naujovišką, rašytojas tik glaustai išdėsto knygos pradžioje.

Kita vertus, nuo žaidimo netikroviškais vaizdiniais gal kiek per daug pabrėžtinai romane puolama prie kito kraštutinumo – realistinio bjaurumo. Taip romane tyrinėjama musių ir tualetų tikrovė. Bet tai nestebina ir nėra nauja. Šiuolaikinis menas daug anksčiau nei Georgi Gospodinovas išplėtė estetinio patyrimo ribas, apimdamas ir vadinamųjų bjaurių daiktų plotmę. Tad tokių objektų vaizdavimu šis romanas dar gan postmodernus (panašus pernai lietuviškai išleistas amerikiečio Samo Savage’o „Firminas“, alegorija apie žiurkiną). Bulgarų rašytojas čia vėl žaidžia dvejopą žaidimą: kritikuoja šiuolaikinį romano meną, bet naudojasi jo estetinėmis priemonėmis.

Tačiau, kalbėdamas apie tuos įprastam žvilgsniui bjaurius objektus, rašytojas jais ne tiek netikroviškai žaidžia, kiek pasako kai ką paprasto ir esmingo. Antai musė ir jos egzistavimo būdas tampa metafora kalbant apie naujo pobūdžio rašytoją ir romaną. Pasak Georgi Gospodinovo, naujoviško rašytojo akis – tarsi musės akis, sudaryta iš daugybės paprastų akučių, pasaulį reginti kaip mozaiką. Kaip ir musė, naujoviškas rašytojas yra „sinantropas“, t. y. gyvena šalia žmogaus ir yra susijęs su jo šiukšlinimo veikla. Be to, kaip ir musė, rašytojas yra „skaidytojas“, tupinėja ant žmogaus paliktų šiukšlių, jas apdoroja ir paverčia naudingomis medžiagomis (p. 86–87). Dirbdamas šį darbą, rašytojas nepuoselėja jokių monumentalaus amžinumo ambicijų, tik suvokia, kad kaip ir musė yra laikinas ir tas laikinumas jam patinka (p. 133).

Ir tikrai romano autorius it musė skraido po XX amžiaus pabaigos tikrovę, tupinėja ant buitinio, šeimyninio, visuomeninio gyvenimo šiukšlių, visų tų gyvenimo niekniekių, kuriuos bando apdoroti ir paversti skaitytojo dvasiai naudinga medžiaga. Štai praėjusio amžiaus paskutinis dešimtmetis ir santuokinė meilė, virtusi šiukšle tada, kai romano pasakotojo žmona pastojo nuo kito vyro. Štai buities šiukšlėmis po skyrybų virtusios vestuvių nuotraukos. Štai žodžių ir pokalbių šiukšlės – pasakotoją pašiurpinę atsitiktinai nugirsti žmonos kažkam telefonu ištarti žodžiai apie jį patį ar kavinėje jo išgirstas dviejų jaunų moterų pokalbis apie vienos iš jų vyrą. It musė šiame romane rašytojas skraido ir po XX amžiaus pabaigos socialinių santykių šiukšles: pvz., po komunistinę Bulgariją – mokytoja draudžia rašytojui, tuomet devynmečiam berniukui, mąstyti apie Dievą, apie kurį jis pirmąkart išgirdo iš seneliuko, sutikto per ekskursiją po Sofijos Aleksandro Neviškio šventovę (tuomet net nesuvokė, ką žodis „šventovė“ reiškia).

Šios ir kitos istorijos yra tik smulkutės digresijos, besisukančios apie mozaikišką fabulą – pagrindinio veikėjo ir jo žmonos Emos skyrybų istoriją. Ši vaizduojama kaip banali, bet universali mūsų laikų patirtis: skyrybos išgyvenamos kaip netragiška ir nekankinanti procedūra, net nesuvokiant, kaip reaguoti ir ką patirti. Rašytojas parodo, kad žmonių santykiai nebesusiklosto, nebeišsirutulioja į prasmingą būties vienovę (it staiga nutrūkstančios romano pradžių pradžios). Iš čia randasi chaotiškas nenatūralumas, būdingas šiuolaikiniam gyvenimui ir menui.

Neteisinga būtų sakyti, kad romanas yra niūriai nihilistinis. Dabartyje ir netolimoje komunistinėje praeityje rašytojas regi ir gražių dalykų. Pvz., romano pasakotojo vaikystę miestelyje, kur jis sėdėdavo trešnėje, „bulgariškajame Budos medyje“ (pasak kritikų, tai bulgariško maištingumo simbolis), valgydavo uogas, spjaudydavo kauliukus ir stebėdavo pasaulį – taip mokėsi gyvenimo išminties anapus komunistinės visuomenės marazmų. Romano pasakotojas prisimena ir gyvybingą Bulgarijos kaimą, kur žmonės dar buvo džiugūs, o pasaulis stebuklingas. Bet dabar, jau pokomunistinėje Bulgarijoje, mato, kad kaimas išnykęs, keli likę senoliai „susipykę dėl to, kas kur bus palaidotas“ (p. 121). Socrealizmo literatūros pamėgtojo objekto – kaimo – nebėra, jo išnykimas sutampa su socrealizmo nykimu.

Bet ir mūsų postmodernus amžius neįkvepia rašytojo. Jis jaučiasi pavargęs nuo laikotarpio tuštybės, galvoja apie jo pabaigą ir naujo pradžią. Ir pats bando atverti naują žiūros į pasaulį perspektyvą. Romane randame ne vieną performuojančią įžvalgą, užrašytą pagal formulę: „Manoma, kad yra taip, vis dėlto gal yra šitaip.“ Taip formuluojamos rašytojo mintys apie šiuolaikinę situaciją: manoma, kad ji verta ašarų ar juoko, bet tėra nei graudinanti, nei juokinanti tuštuma. Pagal minėtą formulę nuo banalaus empirizmo grįžtama prie pakylėto mistiškumo. Rašytojas sako: musė laikoma pasibjaurėtinu vabzdžiu, bet gal ji yra persikūnijęs Angelas Sargas, apdorojantis žmogaus veiklos šiukšles. Tą užmirštą realybės nepaprastumą rašytojas atidengia ir kitaip: pvz., primindamas seną botanikų idėją apie natūralų laikrodį, kai laiką rodo įvairios gėlės, išsiskleidžiančios tam tikrą valandą. To mistiškumo apraiškų pasakotojas aptinka ir savo patirtyje. Pvz., trumputėje, bet pirmapradiškai tikroje meilėje, kurią pajuto portugalei Karlai atvykęs Venecijon į Europos studentų susitikimą. Patyrė tai, ko nebuvo jo vėlesnėje santuokoje, pradėjusioje irti nuo pat pradžių, apsigyvenus žmonos Emos tėvų namuose – juose nebuvo Šventosios Dvasios (šią skyrybų procesui prasidėjus jis sapnuoja kaip balandį, kuriam netyčia perrėžia kaklą, pro langą paleidęs skrieti gramofono plokštelę).

Romane yra visko: ir simbolių, ir istorinių detalių, ir tragiškų ar komiškų situacijų, ir rimtų ar banalių temų, ir citatų ne tik iš literatūros šaltinių, ir aliuzijų į aukštąją ir populiariąją kultūrą. Visko tik pradžios, tik dalelytės, iš kurių radosi šis mozaikiškas ir truputį paviršutiniškas, lengvas romanas. Tačiau ir sudėtingai dvejopas: jame esama ir dirbtinoko žaidybiškumo, ir natūralaus tikroviškumo. Esama ir pranašiško kalbėjimo apie literatūrinių vertybių kaitos būtinybę.

„Natūralaus romano“ lietuviškas vertimas sklandus, jame gerai perteikiamas ramus ir kiek melancholiškas pasakojimo tonas. Vertėjai turbūt nebuvo sunku versti paprastų sintaksinių konstrukcijų sakinius – aiškų, tikslų, pernelyg nenudailintą stilių (p. 88), kaip šiame savireferentiškame romane apibūdina pats rašytojas. Lietuviško leidimo viršelis nevulgarus, su simboliškai tarsi į praeitį ir ateitį išvyniotais tualetinio popieriaus ritinėliais. Tik gal taip sukuriamas truputį suprastintas įvaizdis neprastos meninės kokybės romano, pasakojančio ne vien apie tualetus (šiai temai skirti tik trys skyreliai). Lietuviškas leidimas vertingas dėl informatyvaus vertėjos straipsnio apie Georgi Gospodinovą ir jo romaną.

Taigi šis postmodernus ir tokį romano modelį podraug demistifikuojantis antipostmodernus romanas (pastišas) kaip tik dėl tokio dvejopumo, atveriančio plačias interpretavimo galimybes, yra originalus ir vertingas. Nebebūdamas šiuolaikinės literatūros apologetu, bet mėgdžiodamas jos kanonus, jaunosios kartos bulgarų rašytojas daug svarbaus pasako apie mūsų laikotarpį, kurio pabaigos laukia. Praėjus beveik vienuolikai metų nuo „Natūralaus romano“ parašymo ir randantis vis daugiau kitokio pobūdžio romanų, įvairių autorių sukurtų jau kitokia technika, galima sakyti, kad ta pabaiga artėja – dar viena literatūros kryptis pamažėle baigia degti, virsdama pelenais. Tame žiupsnelyje pelenų bus ir tokių, kuriuos dar ilgai prisimins. Kas žino, gal ir šį romaną – nediduką literatūrinį manifestą.

Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos projektas „Metų verstinės knygos rinkimai“