Paskui egiptietišką maną (4)

JURGA MOCKEVIČIŪTĖ

„Harafišo“ užkalbėjimai

Rytoj penktadienis. Pirmasis po nežinia kiek metų, kai neabejotinai su pirmu saulės spinduliu būsiu be pasigailėjimo išspriegta iš lovos griaudinčio muedzino balso atatrankos, visai kaip Paskutinio teismo dieną baubiant arkangelo Mykolo trimitui, vietinių įsitikinimu, kartu su visais religijos barbarais su trenksmu risiuos nuo rojaus vartų. Tad šiai ne per labiausiai guodžiančiai rytojaus ceremonijai su Mila nusprendžiame pradėti ruoštis iš vakaro. Patraukiam tiesiai į „Harafišą“, kur iki pusiaunakčio smilkomės šyša (antras po gyvenimo-Egipte svaiginimosi būdas, kurį sau leidžiu) ir nesuskaitomomis nardų partijomis bandom užkalbėti savo nepermaldaujamą likimą. Ne prasčiau nei arkangelas Mykolas nuo sienos arbitrauja pats Nagibas Mahfuzas. Toks beveik drakoniško dydžio – sakytum puikus gylio virtimo tiesiogiai proporcinga ploto dimensija pavyzdys. Ir šituo pločiu (ar plotu) su Mahfuzu šiandien Egipte galėtų varžytis, ko gero, tik Mubarako ar balinamojo veido kremo reklaminiai skydai – sakytum pavyzdys, kaip plotis trūks plyš, bet visai be reikalo, stengiasi pavirsti tiesiogiai proporcinga gylio dimensija. Vis dėlto plotis kartais lieka tik plotis. Deja, bet taip jau Alacho surikiuota. Tą supranta net „Harafišo“ padavėjas, tikras meno puoselėtojas, už Nobeliu kadaise įvertintus Mahfuzo pasiekimus dabar rūpestingai aplink literatūros metro nosį (nes daugiau nepasiekia) šlapiu skuduru brūžuojantis dulkes kartu su visais dažais.

Autorės nuotrauka

Na taip, nėra ko nė lažintis, kad Mahfuzo panosė čia sulaukia kur kas daugiau šlapio skuduro dėmesio nei kuris kitas šios kavinės kampas. Pasiraukiusi Mila pritariamai reziumuoja – nuo Mahfuzo trenkia gaižiu vietiniu feiriu. Abi lyg susitarusios susigrūdam kandiklius tarp dantų ir nargilės užgroja darniu duetu kaip galingas akvariumo kompresorius. Plaučiai prisipildo gerai pažįstamo deguonies, ir išsyk pasidaro lengviau kvėpuoti. Oras aplink sutirštėja ir nusidažo pelenų spalva. Mano galva tuščia it alkano asilo pilvas. Su kiekvienu įkvėpiu vis mažiau lieka manęs ir vis daugiau Egipto. Žemai kabančio lipnaus dūmo debesy esam pamirštos viso pasaulio – netrukdomos nei įkyrių minčių, nei „Harafišo“ kontingento, nes jis visai iš kitos serijos nei „Sukarijos“ bambinėtojai. Keletas pasieniais išsislapsčiusių vidutinio amžiaus vietinių vyriškių be jokios atvangos pliekia nardais, ir jiems, rodos, nusispjauti, kad visuotinė žemutinės troposferos temperatūra pasaulyje kyla vidutiniškai po 0,2–0,3 ºC per dešimtmetį ar žvaigždė, iš kurios susiformavo magnetaras, užuot virtusi juodąja skyle, sumažėjus masei, tapo neuronine žvaigžde. Jiems net nusispjauti, kad Meksikos įlankoje liejasi nafta, Rusija kuria naujas zenitinių raketų sistemas, Amerika Iranui grasina dar vienu embargu, o girtas Ruklos gyventojas pro langą išmetė kačiuką. Jiems nusispjauti ant mūsų, jiems nusispjauti ir ant kada ne kada vidun įvirstančios kokios turistų artistų grupės, turinčios čia „atsižymėti“ pagal privalomąją programą: paklegėti, būtinai pasijuokti, nors retai būna iš ko, ir, žinoma, įsiamžinti apsižiojus nargilės kandiklį vietinėj knaipėj. Taigi padavėjas, prieš valandėlę iškilmingai šluostęs Mahfuzui nosį, su tokiu pačiu ceremoningumu dabar rankove trina ką tik iš burnos ištrauktą įkurtos nargilės žarnelės galą, mauna kandiklį ir duoda žįsti pagyvenusiai damai. Dama kosčioja, springsta, bet vis tiek stengiasi. Nes tą, kuris buvo Egipte ir nerūkė šyšos, smerkia išminčiai, vaikai gatvėje kaišioja tokiam liežuvį. Pasimaivę rytietiškai dar kiek, paskui geltonkasę gidaitę, pagal autentišką šios šalies madą užsitempusią vos užpakalį dengiančius šortukus, patraukia tolyn autentikos paieškos keliu. Vėl pasiliekam aš, Mila ir Egiptas.

Nutrintoje lentoje pagal niekam nepavaldžių kauliukų įsakymus rikiuojam ir perrikiuojam savo šaškių legionus. Gimsta strateginiai planai ir rengiamos pasalos. Pro mūsų vaizduotės taikiklius pražygiuoja ištisos priešininkų armijos, kurias taikomės įvaryti į naujai suregztus spąstus ir taip pristabdyti viena kitos įnirtingą veržimąsi pergalės link – pergalės, kurios iš tikrųjų mums nė vienai nereikia, kuri šiame žaidime veikiau tėra visiškai atsitiktinis reiškinys…

Baigusios dar vieną partiją palaimingai atsilošiam kėdėse, ir jau nė Mahfuzo nematančios akys ima skenuoti kito, kažkur tarp dviejų dabarties mirksnių įstrigusio, pasaulio vaizdus. Tabako dūmų gijomis liejam širdį ir ant prasiveržiančio kartėlio reguliariai šliūkštelim citrinų sulčių – šekit, bjaurybės! – ir iš karto pasidaro smagiau. Tas gyvenimas iš didžiosios raidės, reikia pasakyti, iš tiesų yra daug banalesnis reikalas už pačius nereikšmingiausius kasdienius žygdarbius. Gyvenimas, stokojantis galimybės palengva badyti šakute į šaldytų vaisių desertą, kojos nykščiu kapstyti smėlį ar vartyti prieš mėnesieną akis, nevertas nė pradvisusio asilo uodegos.

Autorės nuotrauka

Jei vieną dieną egiptiečiai laimėtų savo kvailą kovą su dykuma, palaidotų ją po sparčiai į apyvartą leidžiamų gyvųjų milijonų padais ir pasekę Vakarų pavyzdžiu nutiestų asfaltuotus greitkelius, pristatytų monstriškų dangoraižių stiklinėm akim, o talentingiausius tinginius apkelnėję pasiųstų mokytis į mokyklas ar, neduok Dieve, dirbti, kur tada glaustųsi Afrikos siela?

Vienišas klausimas guli pasiritęs vidury stalo. Nemalonu į jį žiūrėti. Ne tik mums, stalui irgi – ant savęs jį laikyti. Staiga šokteli nelyginant įkąstas pasiutusios beždžionės… nors iš tiesų – tik užkliudytas nerangaus gretimo stalo kaimyno, kuris gabalas vakaro nemačiom spirgino akimis mūsų link. Atsiprašo ir, kol mums dar neprasimušė su epilepsija sumišusio pykčio priepuoliai (ar galėtų būti kitaip, kai pasaulis dešimtkart per dieną pasitikslina tavo vardą, kuris jam bet kuriuo atveju prasmingas tiek, kiek asilo subliūvimas gali būti prasmingas, palyginti su kiaulės kriuktelėjimu), suskuba nekaltai teisintis nesiruošiantis užkalbėti ausų – tenori įsiprašyti į nardų partiją. Netikras jis pinigas – toks, kad nė viena kasa nepriimtų, bet nusileidžiam. Negi nesuteiksi progos dar vienam karžygiui pamojuoti ietimi prieš vėjo malūnus. Tiesa, malūnas su stabiliai į miltus visokius prisiplakėlius malančiomis girnomis šiuo metu labiau būtų Mila, nes dėl rūko galvoje ir visiškai nuo centrinio valdymo atsijungusių galūnių pati sėkmingai suvaidinti galėčiau nebent tik besisukančius (net ir be vėjo) to malūno sparnus.

Mačas prasideda. Be gailesčio švaistomi kauliukai barkši į lentos kraštus ir kaskart grasinasi iššokę lauk nieko nesiklausę pasileisti Hurgados gatvėmis kur visos jų devyniasdešimt akių mato. Mūsų bernaitis, suraukęs antakius, nelyginant sudžiūvusią rupūžę kramsnotų, marširuoja žvilgsniu nuo vieno lentos krašto ligi kito. Vietoj būgnų maršo atsidėjusi mušu jam taktą į stalo kraštą. Energingai gromuliuodamas savo nargilės kandiklį, bernaitis leidžia pro nosį dūmus geriau kaip nuvarytas karo arklys garą. Šokčiodamos viena ant kitos klapsi šaškės. Žiūrint į tuos manevrus lentoje, net mano rūkanota galva, bernaitis – arba visiškas silpnaprotis, arba apsigimęs genijus. Dar nesu ko mačiusi taip entuziastingai kišančio savo galvą į kilpą. Ar čia tokia strategija žaidimų lentoje, ar gyvenimo būdas? Na, matyt, ne veltui Dievas kvailius myli… kur jiems reikėtų daugiau dėtis, kai Fortūna moteriškosios giminės. Džiaugsmingai ploju Milai katučių. Mūsų karžygys kiek sumišęs. Ką padarysi, jei galvelėj naivi mintis lizdą suko.

Autorės nuotrauka

Šlovingai apgynusios visų pasaulio princesių vardą pasikikendamos liuoksim lauk namų link. Namie it pašauti fazanai krintam į lovas. Taip ir užsnūstam – kaip kapuos didvyriai. Teisuolių miegu.

Prarasto ryto apraudojimas

Penktadienis išaušta, ir be pasigailėjimo. Nors iš būgnelius sprogdinančio garso sunku suvokti, veiksmas vis dar vyksta Žemėje ar jau kur nors Dievo priemenėj. Raudulinga melodija nelyginant skėriai lenda pro namų langų plyšius ir ventiliacijos angas. Guliu merdėdama, bet neprarasdama vilties, kad tai tik sapnas, kuris netrukus liausis. Girdžiu kažką nervingai marširuojant pirmyn atgal. Nors žingsniai religijos neturi, aiškiai atpažįstu – visai krikščioniški, nes Milos. Vadinasi, mes dar pagyvensim. Gerai, nesiginčiju, bet dabar kur kas labiau norėtųsi nusimarinti miegu. Jokios vilties. Nervingai pasimuistau, verčiuosi ant kito šono. Nepatogu. Dar kartą. Tas pats. Velniai rautų, kad jau taip, nusiplėšiu nuo galvos antklodę – na ir tegul pribaigia tas be pertrūkio plūstantis triukšmas. Kartu su nervų ląstelėmis išsprogdina ir visas likusias, kad tik nereikėtų pakilti iš lovos. Štai tau ir naujas mačas! Tik šįsyk prakištas! Tad galiausiai pramerkiu akis ir persisvėrusi per lovos kraštą bukai įsistebeiliju į grindis ties balkono durimis. Ten dar vieno apgailėtinai pasibaigusio mačo rezultatai – pora saujų smėlio, kuris, matyt, nutaręs mus palaidoti gyvas, jei tik kokią dieną sugalvotume padrybsoti bent iki pietų. Pripažįstu, šitam mače pasidaviau jau po trečios gyvenimo Egipte dienos. Pirmąsias dvi dar naiviai mėginau plikomis rankomis ar grindų šepečiu geltonąją stichiją paimti. Paskui supratau, net Sisifas tik nusičirkštų ant tokio darbo.

Nusprendžiu: luktelsiu dar kiek, o paskui kviesiu Milą palovy pilių statyti ar smėlio bandučių kepti. O gal vertėtų lovą arčiau balkono pristumti, – dingteli, – kad tas smėlis galėtų ir ausis užpustyti? Tada neabejotinai pavyktų ramiai pakirmyt, užuot salat al džiumą (arab. „penktadienio malda“) su visa Hurgados musulmonų bendruomene poteriavus lovoj nuo septynių ryto. Žinoma, man nesunku kniūbsčiomis pasivertus snūduriuoti, bet tas triukšmas… stačiai nepakeliamas miegant!

„Ar tave krikščioniškos pamaldos geriau kaip lopšinė migdo?“ – pro duris kyštelėjusi galvą kandžiai suurzgia suirzusi Mila. „Krikščioniškos? – išpučiu akis, paskui ausis. – O ko jiems čia panižo penktadienį ir dar nuo septynių?..“ – „Nuo šešių“, – pataiso Mila. Nubraukusios nuo durų smėlį išlendam į balkoną. Namas priešais mūsiškį, – tik ranką ištiesk ir galėtum ant altoriaus žvakes degioti, jei ne nuolat užtrenktos langinės, – pasirodo, yra koptų bažnyčia! Kieme apačioje minios vaikų ir vienplaukių egiptiečių moterų – eilinis penktadienis Egipte primena labai neeilinį sekmadienį Lietuvoje. O čia tai bent, – nušvintu. Toks neįprastas akiai tas egiptietiškas „plikumas“, ir dar tiek daug jo vienoj vietoj, kad imu varžytis ir dėl savęs, ir dėl jų kartu! Žvilgteliu į Milą – paraudusios akys ir numiegotas kairysis skruostas vis dar liudija prarasto ryto nuotaikas. „Mila, kokį čia keistą makiažą šiandien pasidarei?“ – noriu šyptelti, bet tik pasisuku atgal į kambarį.

„Miiiila, eisi su manim į bažnyčią?“ Mila kaip niūrioji Kasandra griežtai papurto galvą.

Man šiandien penktadienis!

Bet kokie religinės paskirties objektai man akimirksniu paralyžiuoja sąnarius vos stojus prieš juos fasadu į fasadą. Ne dėl Dievo galybės ar rūstybės, greičiau – dėl žmonių menkybės. Kažkodėl visada esu įsitikinusi, kad kur nors ne ten atsistosiu, ne laiku atsisėsiu, ne taip į ką nors pažiūrėsiu, ir koks labiau šioje srityje praprusęs klapčiukas suraukęs kaktą ims mane instruktuoti. Bepigu, jei dar suprastum, bet kaži ar egiptiečiai vargintųsi vertėją samdyti, jei ausim kur vidury bažnyčios ar mečetės karpyti pradėtum. Koptai tebūnie krikščionys, bet nuosaikumu nepaperkantys. Raminuosi, kad už mano importinį veidą viskas bus atleista.

Nesusipratimai, žinoma, pasitinka jau nuo bažnyčios prieigų. Žengusi vidun atsiduriu priešais du į antrą aukštą vedančius įėjimus – stoviu kaip koks trečias brolis Jonas kryžkelėje, kur vieną kelią pasirinkęs proto neteksi, kitą – ir visos galvos. Dieve, kam krikščionims du įėjimai?! Tebūnie, išskaičiuokim: en den du… Dešinysis. Kantriai kopiu viršun. Praveriu duris. Meši meši, fahma (eg. „gerai gerai, supratau“) – vyrų žvilgsniai tokie, lyg būčiau juos užtikusi ne bažnyčioj, bet kur tualete kelnes maunantis. Pabruku uodegą ir bindzenu į kitą – moteriškąją pusę. Vaizdai čia, deja, neprimena tų, dėl kurių susigundžiau ristis iš lovos. Sausakimšai prisigrūdę skarotų moterų ir erzeliuojančių mergiūkščių – kaip tik pora tokių lėkdamos lauk vos neišverčia manęs iš kojų dar tarpdury. Nusitraukiu nuo kaklo skarą ir apsigobiu savo centrinę nuodėmių būstinę. Tada susiradusi dar laisvą kampą įsigrūdu sėstis. Bažnyčioje aš kaip mūšio lauke, jei tenka stovėti minutę kitą, krintu pakirsta tvankos ne blogiau nei snaiperio kulkos į pakaušį. Apgailėtinas nepatvarumas prieš Dievą!

Pamaldos vyksta egiptietiškai. Nesuprantu nė žodžio, išskyrus visus ma ašalla (arab. „tai, ko Alachas nori“), inša alla (arab. „jei Alachas panorės“), subhan alla (arab. „šlovė Alachui“), kurių musulmonai pradeda mokyti savo vaikus pirmiau nei kalbėti. Supaisysi tuos koptus: vieną dieną jie Jėzų persivadina Jesva, kad tik su netikėlių musulmonų Isa nebūtų painiojamas, kitą dieną Korano ištarom poteriauja. Gyvendamas Egipte greitai atbunki stebėtis bet kuo (stebėtis reikėtų nebent tuo, jei nebūtų kuo stebėtis), išmoksti neieškoti priežasčių ir negalvoti tam tikrų minčių. Po teisybei, gal net nieko negalvoti – tai toks ypatingas talentas, kurį įgyji Egipte.

Bažnyčioj aš retai meldžiuosi. Kur kas labiau man patinka atsiduoti melodingų skambesių liūliavimui, smilkalų, skulptūrų, paveikslų, vitražų stebuklui ir nugrimzti į nenutrūkstančius apmąstymus ar svajas, visai pasaulietiškas, kartais gal net labai neįpareigojančias.

Sunku sekti, kas vyksta bažnyčioje. Čia toks keistas meldimosi būdas – užsikniaubus sau į rankovę, lyg žaistum skiniuką. Gal ir nebloga mintis panarinti įsiskaudusią galvą ir pasnūduriuoti. Snūduriuoju taip visą amžinybę, kol iš aprimusio raudulingo giedojimo suprantu, kad siužetas galbūt dabar turi įgauti kitą pagreitį. Būtent – kaip tik pagreitį! Pakeliu galvą. Priešais mane – atkištos dvi tamsios plaštakos. Stebeilijuosi į jas ir nė minties, ką su jomis daryti. Instinktyviai atkišu savąsias, net nežinau kodėl. Dvi tamsios plaštakos sekundę susineria su manosiomis ir pakyla sau prie lūpų. Toks paprastas ir neįtikėtinas atrodo tas veiksmas. Kartoju tą patį. Dar kartą ir dar begalę kartų. Iš vidaus lyžteli keistas drebulys. Šitos minios, tarp kurių miegojau pastarąsias porą valandų ir kurias varsčiau su ne didesniu jautrumu nei bažnyčios šventuosius ant sienų, staiga, net nespėjus dorai atsikvošėti, ima slysti man tarp delnų nesibaigiančiomis savo pirštų gijomis ir keistu jauduliu sroventi per visą kūną, kol prie lūpų pakelti delnai lyg antspaudas amžiams patvirtina ką tik pasirašytą sielos bičiulystės sutartį.

Jaučiu, kaip ašaros tvinksi į akių obuolius, lyg belstųsi išleidžiamos…