NERIJUS CIBULSKAS. Eilės

Visa, kas geriausia

Štai ji, tavo nepamainoma deguonies lazdelė,
kurios ieško, atrodo, kadaise užsimiršusios
rankos. Tamsrudis prietemos cinamonas
bemat sušyla atsiskyrusio žibinto šviesoj.

Tikrai, dabar ne žiema, bet žvilgsnis
smulkina į skiautes įsivaizduojamą
jos sniegą, uždaro ledo galerijas. Paširdžius
slegia šalta atributika. Vieni minusai, galvoju.

Taip tyrinėju sodrią žariją, kuri lieka po tavojo
įkvėpimo. Karštu lašu ji krinta
ant stalo pakraščio, laikinai
nušviesdama negarbingų žaidimų areną.

Man pasirodė, kad likęs pasaulis stebi
mane, eina laikydamas tuščius kumščius
iškėlęs į vasaros dangų ir nežymiai tiksi.
Nejaugi valandos traukiasi į pliusą?

Kol tu kvėpuoji šiuo sutirštėjusiu oru,
balsų atspalviais ir tolimomis erdvėmis,
mąstau apie staiga dingusią prietemą:
naktis į mus sudėjo visa, kas geriausia.

Projekcija

keikėsi, o po to kalbėjo, neva Jesenino
žodžiai žiodė šiaip jau tylią
ir mąslią burną, virš taurės briaunų
bėginėjo už to tylėjimo
vis klumpanti muzika, išardyta
ir vėl suklijuota džiazinė mozaika.

tai nuogirdos, kurių jau neprisiveja
net ir mano fuksiškos atmintys,
leidžiasi tais pačiais mediniais
laiptais, į patį nebaisiausią pragarą:
pamažu atsiveria nebesamos durys,
kai įstatai susapnuotą rankeną.

nepraleisk: kažkas nusineša valandinį
suvokimą, visus porinimus iš gausybės,
iš rago, kuris taip ir lieka
nulaužtas, nors auksinis, bevertis
ir todėl visai nesprangus,
vienas gurkšnis.

Pietų ritmai

III

Kiek gali išgerti vieno klajoklio žvilgsnis?
Žengiau į žalsvo smėlio aikštę
klausdamas, debesijos totemų
paradas neatsiliko ir mane sekė.

Tarsi buvau uždarytas neaprėpiamo
pusiaunakčio vyzdyje, plukdomas jo ašarų
kanalais iš pilko akmens
miesto. Tolau ir niekas nesulaikė.

Sunkios minčių gondolos artėjo į šviesą,
tirpo minkštame jos prieglobstyje. Tada
beliko pažvelgti į ką nors banalaus:
miražas įsitempė ir nenusitaikęs šovė

į patį tikriausią mano nebuvimo įrodymą.

Etuz

Fort Europa

III

Štilis. Sako, tokios kelionės baigiasi liūdnai,
net jei neturi skatiko arba kojinėj – negaliojantys frankai.
Dar sako, kad vienam ten – nesibaigiantys limbai,
kuriuos turi pereiti sukandęs
savo jaunus, išorėj nematomus baimių dantis.
Kad tik neištrupėtų į visiems regimą pasaulį. Nerastum,
kas paskui stropiai surinktų, trisdešimt du, su visais

protiniais.

Žinau daug. Ir ką jie sako, ir ką dar ne
kartą rimtai sakys. Lyg tai būtų pirmas ir paskutinis

įniršis prieš mano rengiamą sukilimą.

Apologija

Jeigu Poe turi varną, o Geda varnėną,
aš turiu kovarnį, vientisą lydinį
aiškiausios pavasario nakties.

Paukštišką padarą, bėgiojantį
pačiomis mano rašmenų viršūnėmis.
Jis nevirs baimę reiškiančiu simboliu,

netaps, kaip buvo pasakyta, žodžiu.
Nors pats kaip švino litera, snapu
įsikimbanti į kovo sniegą, kuris netirpsta.

Jeigu Tranströmeris kviečiasi šarką
savo poezijos burtais, aš kviečiu
susigūžusį paribio pranašą.

Dangau, koks tu vis dėlto lėtas.
Skaitai iš minkštų foliantų vėją,
skubi paskui vieną pasprukusį tašką.

Tai iš prietemų išlankstytas paukštis
be savo giesmių giesmės,
be sparnų, kuriais pagaliau patikėtų.