Einam

DALIA PAULIUKEVIČIŪTĖ

Baltaplaukiai turėtų vengti saulės, taip man sakė mokyklos medicinos sesuo. Ji buvo maloni apvalaina moteris, tačiau kiek išsiblaškiusi. Pavasarį, kai turėjome už rankos vesti dvyliktokus ir saulė buvo labai kaitri, man ėmė suktis galva, eilėraščių montažas aidėjo joje kaip varpas, ir aš apvėmiau savo dvyliktoką. Jis pasibjaurėjęs nusišluostė batus į žolę ir niūriai pasakė: „Patraukit šitą vaiką.“

Sesuo nuvedė mane į vėsų kabinetą, davė atsigerti ir liepė prigulti ant lovos. Išėjo tęsti paskutinio skambučio. Aš atsigavau už kokio pusvalandžio, ketinau nebegrįžti į stadioną, o traukti į namus. Bet toji žioplė buvo mane užrakinusi! Supykau, bet niekas nepasikeitė. Pasisvėriau, pasimatavau ūgį, rudenį turėčiau būti tokio paties ūgio kaip Vilmukė, jei ji vasarą neaugs. Patikrinau stalčius, spinteles, rakto neradau. Atrišau nuo lovos tą baltą užtiesalą ir apsiklojau. Ji grįžusi labai nustebo, pliaukšėjo delnais, lingavo galva ir kartojo: „Tai mano galva! Kur mano galva?“

Parėjusi namo perskaičiau keletą puslapių Žiulio Verno, buvau įpusėjusi skyrių apie termitus, kai pasirodė Edgaras ir pakvietė pasikarstyti gaublyje (tikiuosi, žinot tuos geležinius gaublius, kurie stovi kiemuose – jie skatina mus tyrinėti pasaulį, beveik taip pat kaip Žiulis Vernas).

Gali būti, kad man nepavyks tinkamai papasakoti apie Edgarą, tą stambų tarytum suaugusį mūsų kiemo vaiką, kuris vėliau atėjo į mano klasę. Kieme su juo žaisdavau, mokykloje šaipydavausi, bet jis nepyko. Rudenį kartu eidavom į pamokas, jam patiko švaistytis vytele ir kapoti galvas gladiolėms. Kartais palei kelią į mokyklą besidriekiančios išpuoselėtos pievelės nukentėdavo smarkiau, kol kartą mes gavom pylos ir buvo nutarta, kad privalom Edgarą civilizuoti arba jis bus išsiųstas į Nemenčinės internatą. Man atrodė, kad jam ten būtų patikę, nes visi to internato berniukai buvo tokie dailūs, klausydavo „Scooter“ ir dažydavosi plaukus. Bet jis nenorėjo važiuoti, todėl leido man nuspręsti, kokios gėlės tinka giljotinai. Energingai tvatijo dilgėles ir pienes, vėliau daužė kopūstinius drugelius ir vapsvas, kurių bijojau, taigi visi liko patenkinti.

Nors Edgaras buvo už mus vyresnis, šaipydavomės iš jo tik kartais. Mėgau rodyti jam, kur reikia skaityti arba kurią užduotį spręsti, nes jis nuolat pamesdavo eilutę. Kai pasakydavau, ką dabar veikiame, kinktelėdavo galva – baltų storų plaukų kupeta krito jam ant kaktos, o sklastymas atrodė tarytum nubrozdinimas iki pat pakaušio – ir įdėmiai žiūrėdavo į puslapį.

Dažnai jam pasidarydavo nuobodu, tuomet neištverdamas pamokos pašokdavo ir bėgdavo pro duris, žinojom, kad pas savo tetą, mokyklos bibliotekininkę, kuri leisdavo jai padėti. Jis tampydavo tuntus vadovėlių, kuriuos reikėdavo išdalinti vyresnių klasių mokiniams, nes jų trūko ir prieš pamoką kiekviena klasė susirinkdavo savuosius. Kad bibliotekoje nekiltų per didelė maišatis, teta išskirstydavo vadovėlius pati. Edgaras mėgo nešioti knygas, lakstydavo su jomis pilnas energijos, kartais, tokio džiaugsmingo srauto nešamas, grįžęs į klasę imdavo bruzdėti, sustumdydavo suolus, išrikiuodavo mus ir kiekvieną pakeldavo po keletą kartų.

Ankstyvą šių metų rudenį jis buvo labai neramus, pamokose beveik neišsėdėdavo, bet nuolat nešiojo knygas. Jis tapo toks stiprus, kad nebeišdrįsdavome juoktis jam girdint. Vieną penktadienį mokyklos medicinos sesuo atsiuntė sąrašą, pagal kurį tą popietę turėjome eiti pasitikrinti sveikatos. Pasimatuoti, kiek per vasarą paaugome, pasitikrinti, ar neturime utėlių ir kokio svorio kuprines nešiojame.

Išėjome į polikliniką visi, tik Edgaras norėjo baigti užduotą braižyti žemėlapį ir nesutiko eiti jį palikęs. Jis greitai atbėgs, pasivys per porą minučių, taip sakė. Padėjęs geografijos pratybas ant stalo, jis paskubom užtrenkė duris ir išbėgo iš paskos.

Kišenėje turėjau skardinę skruzdėlių medicinos kabinetui, labai norėjau pamatyti sesers veidą, kai jos pasklis linoleumu ir aplips mažas stiklines kolbas. Nedrįsau išsitraukti skardinės, kol Edgaras nebuvo pasirodęs. Trumpesnis kelias, kuriuo jis ketino pasiekti mus dar mums neatėjus į vietą, kirto didelį hipodromą, kuriame bėgiodavome krosus, ir pasukus už kampo leidosi laiptais į miesto centrą. Bėgdamas jis šokinėjo per tris laiptelius ir užsilaikydavo už turėklų tik paskutinę akimirką. Kūne tarsi kumeliukas trankėsi energija ir buvo be galo malonu judėti.

Laiptai pasibaigė ir jis akimirksniu sustingo. Pamatė nusileidęs senaisiais, kurie anksčiau jungė mokyklos pušyną su miestu, bet dabar baigėsi plačia autostrada, kuria nepertraukiamai švilpė mašinos. Triukšmas ir greitis buvo suraižę ervę į dvi linijas, kurių neįmanoma kirsti. Spoksodamas į galingą srautą jis matė, kad nebežengs daugiau nė žingsnio, nes priešais zujanti jėga neaprėpiama ir neturi nei pabaigos, nei tikslo.

Manęs ten nebuvo, ir aš pradėjau juoktis, nors garsiai kvatojau, mano juokas buvo vos girdimas ūžesyje.

– Aš nebijau, – pasakė jis, piktai pasižiūrėjęs. – Einam.