Bobas Brecheris: „Laimėti svarbu sporte, ne gyvenime“

Bobas Brecheris – Sent Andruso universiteto Didžiojoje Britanijoje filosofijos profesorius. Iš pradžių domėjęsis religija, vėliau pasirinko politinę ir moralės filosofiją. B. Brecheris įkūrė Taikomosios filosofijos, politikos ir etikos centrą, pradėjo leisti žurnalą „Res Publica“ ir parašė knygą „Torture and the Ticking Bomb“ („Kankinimas ir tiksinti bomba“). B. Brecheris dalyvavo Vilniuje vykusioje Tarptautinės makintairiškųjų tyrinėjimų draugijos kasmetinėje konferencijoje.

– Knygoje „Kankinimas ir tiksinti bomba“ diskutuojate su kankinimų šalininkais, nagrinėdamas jų argumentus. Kaip pavyzdį imate įsivaizduojamą situaciją, kai pagaunamas teroristas, žinantis, kur padėta bomba. Laiku nesunaikinta bomba gali pražudyti tūkstančius gyvybių. Knygoje pateikiate argumentų prieš teroristo kankinimą. Ar tai reiškia, kad nesate utilitarinio požiūro šalininkas?

– Teisingai – aš nesu utilitaristas, tačiau knygoje vartoju pačių utilitaristų terminus. Tai darau tam, kad parodyčiau – kankinti yra neteisinga, kad ir kokia būtų situacija, kad ir kokiais terminais kalbėtume. Įrodyti, kad kankinimai nepriimtini, įmanoma ir kalbant Kanto terminais, tačiau tuomet skaitytojai manys: „Jei Kantas taip galvoja, juo blogiau jam.“ Šiaip ar taip, daugumos žmonių moralinė pozicija iš esmės yra utilitarinė.

– Taigi nemanote, kad utilitarizmas (kuo daugiau žmonių gauna kuo daugiau naudos) turėtų būti pagrindinis viešosios erdvės principas?

– Žinoma, neturėtų. Veikiau priešingai: viena iš didžiųjų šiųdienės politikos problemų ir yra ta, kad viešosios erdvės veikėjai – ypač neoliberalai – mano, jog tikslas pateisina priemones. Tačiau taip nėra.

– Kaip apibūdintumėte spaudos padėtį Didžiojoje Britanijoje? Ar tenai aiški skirtis tarp bulvarinių ir rimtųjų leidinių?

– Tokios skirties būta, deja, ji jau beveik išnyko. Pavyzdžiui, laikraščio „Sun“ (bulvarinė spauda) ir laikraščio „The Times“ (rimtesnioji spauda) savininkas tas pats – Rupertas Murdochas. Dar liūdniau, kad „rimtieji leidiniai“ dažniausiai tėra ta pati geltonoji spauda, tiesiog turinti aiškesnį požiūrį. Žinoma, yra keletas nepriklausomų žurnalistų, tačiau apskritai padėtis nekokia: yra daug mažiau leidinių negu prieš trisdešimt metų, ir tie patys tetrokšta uždirbti kuo daugiau pinigų bei kvailinti skaitytojus.

– Lietuvoje taip pat dauguma žiniasklaidos priemonių priklauso verslo kompanijoms, neretai žiniasklaida esti šališka. Ar komerciniai žiniasklaidos interesai klaidina auditoriją, ar yra viso labo „natūraliosios atrankos“ produktas (jei skaitytojas nori, gali pasirinkti kitą laikraštį)?

– Ši mintis man atrodo absurdiška: negali pasirinkti to, ko nėra. Taip pat manau, kad natūraliosios atrankos teorija per dažnai būna taikoma politinei ir ekonominei propagandai.

– Intelektualios žiniasklaidos paskirtis – mokyti, šviesti mases?

– Iš esmės – taip. Rimtoji žiniasklaida egzistuoja todėl, kad tai, ką ji kalba, yra svarbu. Tiksli informacija, pasaulio įvykių analizė – tai ir yra švietimas, panašus į tą, kurį gauname mokykloje.

Todėl ketinimas privatizuoti BBC yra itin pavojingas. Valstybinio kanalo idėja kabo ant plauko. Žiniasklaidai, kuri moko, gresia pavojus tapti propagandos įrankiu.

– Žurnalistai dažnai kaltinami kišimusi į asmeninį gyvenimą. Toks jų elgesys gali būti laikomas netinkamu, nebent dalykas, kurį žurnalistas siekia sužinoti, yra svarbus visuomenei. Tačiau sunku atskirti, ką visuomenei žinoti būtina, o kas yra paprasčiausias smalsumas. Kaip manote, ar yra taisyklės, kuriomis žurnalistas galėtų vadovautis?

– Privatumas – slidus reikalas. Tam tikromis aplinkybėmis gali būti visiškai nesvarbu, su kuo miega politikas. Sąžiningų politikų – jei tokių yra – asmeninis gyvenimas neturėtų mūsų dominti. Tačiau jei politikas yra veidmainis, – pavyzdžiui, vedęs vyras, kuris viešojoje erdvėje gina šeimos vertybes, o pats yra neištikimas žmonai, – manau, visuomenė turi teisę tai žinoti.

O jei kalbėsime apie tų vargšų, kuriuos vadiname „įžymybėmis“, asmeninius gyvenimus – man jų visiškai negaila. Buvimo įžymybe esmė ir yra viešai rodyti tai, kas turėtų būti palikta privatu.

Ir vis dėlto aš nemanau, kad etikos kodeksai gali padėti žurnalistams labiau, negu jie padeda gydytojams, mokytojams, teisėjams… Paprastai tokie etikos kodeksai saugo šių profesijų atstovus nuo visuomenės, o ne atvirkščiai. Moralinius sprendimus turime priimti kaip žmonės, o ne kaip tam tikro socialinio vaidmens atlikėjai.

– Manote, kad moralė yra įgimta ar įgyjama?

– Nežinau, ar moralė yra įgimta – bet juk ne tai svarbiausia. Pavyzdžiui, ar žmogui įgimta būti žiauriam, godžiam, brutaliam? Jei taip, tai tuo blogiau tiems, kurie visuomet elgiasi pagal savo prigimtį. O kas čia baisaus, jeigu altruizmas, supratingumas, gerumas nėra įgimti? Manau, neturėtume būti prigimties vergai.

– Kaip išmokstama būti geresniam?

– Taip pat kaip išmokstama būti blogesniam. Istorija mus išmokė – o psichologiniai eksperimentai patvirtino – kad paprasti žmonės ima daryti baisius dalykus tada, kai tampa nežmoniškų struktūrų dalimi. Štai kodėl politika yra be galo svarbi. Juk tai – socialiniai santykiai.

Galime pažymėti, kad neoliberalizmas sukuria godžius, egoistiškus žmones. Bendruomeniškoje politinėje struktūroje gyvenantys žmonės būtų visiškai kitokie.

– Ką turite galvoje sakydamas „bendruomeniška politinė struktūra“?

– Tai tokia aplinka, kurios pagrindinė sąlyga – supratimas, kad žmonės yra linkę bendrauti. Jie gali ir privalo dirbti drauge, derintis vieni prie kitų. Visai kitaip yra neoliberalioje struktūroje, kurios pagrindinė prielaida – žmonių laikymas konkurencingais padarais, tokiais, kurie gali ką nors nuveikti tik varžydamiesi vieni su kitais. Laimėti svarbu sporte, bet ne gyvenime.

– Ar bendruomeniškas visuomenės modelis – geriausias, kokį šiuo metu įmanoma sugalvoti?

– Taip, aš taip manau. Tačiau tuo ir vėl nieko nenoriu pasakyti apie žmogaus prigimtį: tai sistema kuria žmones.

Kalbėjosi Miglė Anušauskaitė