Aš pats

JONAS MIKELINSKAS

Mirus vienam po kito dviem broliams, motinai ir žmonai, o dukrai paskendus kvaišaluose, jis ilgą laiką negalėjo žiūrėti į žmones kitaip, kaip į esamus ir būsimus lavonus. Ir juo gražesnis kieno iš jų būdavo veidas, dailesnis liemuo ir grakštesnės, eiklesnės kojos, tuo šiurpesnis jų laukdavo finalas. Netgi gražiausias jam pasaulyje paveikslas – motina su kūdikiu rankose – apsinešė gedulinga migla. Ir viskas klostėsi taip, kad jis ir gatvėje, ir aikštėje, ir ilgesniame ar trumpesniame kelyje arba miške dažniau susitikdavo nebe žmones, bet gyvus ir potencialius lavonus. O pasidžiaugti ar bent pasiguosti galėjo tik tuo, kad nuo jų, tų esamų ir būsimų lavonų, sklisdavo ne koks nors marinantis dvokas, o emocijas ir fantaziją kaustantis ledinis šaltis. Beje, ir to dar neužteko – kai kurie lavonai jį sustabdydavo, net už rankos paėmę sulaikydavo ir be didelių ceremonijų užkalbindavo, apiberdavo klausimais arba apipildavo tokia informacija, kuri ilgam jį išmušdavo iš vėžių. Ypač aktyvios, drąsios ir agresyvios būdavo jau kiek pagyvenusios, bet dar ganėtinai išvaizdžios buvusios bendradarbės, bendramokslės ar kokios kitos kolegės. Jos ne tik daugiau žinodavo apie jį negu jis pats apie save, bet ir būdavo pasirengusios įrodyti, kad tu esi ne tu, o kažkas kitas, net somnambulas. Va kad ir viena iš tokių, vos spėjus jam koją iškelti iš namų, tarsi išlindusi iš pačios žemės ar kaip koks Pilypas, iššokęs iš kanapių, jį sulaikė ir… labas labas, kaip kruti, kaip gyveni, kaip sveikata, ir staiga nei iš šio, nei iš to klausimas ir kartu teiginys:

– Ar tu žinai, kad tavo amžiną jai atilsį žmona buvo krišnaistė?

Jis net išsižiojo ir kurį laiką gaudė orą, o kai prabilo, nepažino savo balso:

– Kriš-na-istė? Ne-gir-dė-jau.

– Taip, taip, krišnaistė, – negailestingai patvirtino ji ir dar prikergė: – Ir dar ne šiaip sau Krišnos adeptė, bet ir viena iš vedančiųjų.

– Kodėl jūs man tai sakot?

– Todėl, kad panūdau iš tavęs išgirsti, kaip tu žiūri į tai. Ypač į krišnaistų mantrą – Harė Krišna? Harė Krišna! Gali man atsakyti?

– Kodėl ne, pamėginsiu, – atgavęs amą tarė jis.

– O kaip? – susidomėjo ji ne tiek burna, kiek akimis.

– Kiekvienas žmogus iš galvos kraustosi savaip.

– Šitaip sakydamas tu turi galvoje ir savo velionę žmoną?

– Ne tiek ją, kiek jus.

– Mane?

– Taip! Jus.

– Aš?! Aš gi nesibastau po miestą šaukdama: Harė Krišna! Harė Krišna!..

– Nesibastot ir nešaukiat tol, kol nesat tikra, kad iš to bus kokios nors naudos.

Dabar išsižiojo ir ji. Ir kurį laiką negalėjo susičiaupti. O kai prabilo, pati išsigando savo žodžių.

– Chamas! Cinikas, – pratrūko ir paskubomis, tarsi vejama įpuolė į kažkokių turistų grupę.

Su šiais gražiais žodžiais, šita naujoviška „mantra“ jis tąsyk grįžo į savo ištuštėjusį butą ir ten užsidarė ilgam. Mat niekaip neįstengė bent kiek atsipalaiduoti ir ypač apsiprasti ne tik su tais nelemtais lavonais, bet dabar ir su velionės žmonos tariamu krišnaizmu, kuris nežinia kodėl įstrigo į pačią širdį it kokia rakštis, vertė vis galvoti, kamuotis, viską vis iš naujo vartalioti ir atidėlioti. Atidėlioti, atidėlioti…

Beje, tas netikėtas susitikimas ir ypač tasai absurdiškas pokalbis su kadaise buvusia bendradarbe, kurios nei vardo, nei pavardės nebeprisiminė, tapo jam nauju svariu pretekstu nebekelti kojos iš namų.

Nežinia, kiek visa tai būtų užsitęsę, jeigu nebūtų netikėtai atsiradęs kone prieš šimtą metų kažkur už Uralo žemės galo dingęs brolis Ksaveras, kurį, atvykusį traukiniu į Vilnių, reikėjo dabar pasitikti.

Ir reikėjo taip atsitikti, kad jis, vos tik žengęs žingsnį kitą iš savo namų, išvydo keistą žmogystą. Įsižiūrėjo. Ir kad tau beatplėštų akis! Nei didelis, nei mažas – kažkoks sustumtinis ar viesulo susuktas… Bet nepasakysi, kad klipata: akys žibėjo it vaiko, radusio geležėlę. Visa kita – tiesiog kažkokia abrakadabra. Viena koja plona ir ilga, ir dar amerikonišku „tanku“ apauta, o kita – basa, prie šakumo pritraukta – kabojo lyg koks didelio paukščio lizdas. Platūs kone užsirietę pečiai, o krūtinė pernelyg įdubusi. Keturkampis veidas, kuriame viena akis buvo įstatyta aukščiau, o kita žemiau, paženklintas ne tiek bejėgiškumu, kiek sutramdyta kančia. Ilgi, kažkokie neaiškios spalvos ir maištaujantys plaukai išsidraikę, tarsi juos pikta ranka būtų specialiai iškedenusi ir paskleidusi į visas pasaulio puses. O visą šitą keistą, nedarnią, abrakadabrišką figūrą vainikavo grėsmingai atsikišusi ir iškilusi kone virš galvos it koks likimo pirštas kupra. Ir tai dar ne viskas – niekas toje žmogystoje nebuvo užbaigta, atlikta iki galo, bet viskas tarpusavyje grūmėsi, kovojo, pjovėsi, eižėjo ir kartu kūrėsi, augo, brendo. Ir visa tai buvo aiškiai matyti. O žengė ši žmogysta tarsi rudens vėjo pučiamas klevo lapas – įsibėgėdama ir sustodama, skausmingai vaipydamasi, šnarėdama ir šūkčiodama.

Štai kodėl jis nuo jos, tos žmogystos, negalėjo atplėšti akių.

Štai kodėl jis, pamiršęs savo jau įpročiu tapusią įkyrią mintį žiūrėti į kiekvieną sutiktą žmogų kaip į potencialų lavoną, išmetęs iš galvos visas pasaulio krišnaistes, atkakliai sekė šitą pirmą kartą matomą kuprių. Sekė kone su pamaldžiu atsidavimu ir pasitikėjimu. Ir net apsidžiaugė, kai toji abrakadabriška žmogysta, pasiramsčiuodama gumbuota lazda, tiesiausiu keliu narsiai nuklibikščiavo fantasmagoriškai didingų Valdovų rūmų link.

Jis sekė tą žmogystą kiek atsilikęs, bet įdėmiai, neišleisdamas iš akių nė menkiausio jos krustelėjimo. Nebe galvoje jam buvo ir visi seniai matyti broliai su savo klajonėmis, tremtimis ir traukiniais. Jis tiesiog lipte prilipo prie tos žmogystos atsikišusios tarsi likimo pirštas kupros, kuri su rūsčiu iššūkiu žvelgė į reklamos ir žmogiško gobšumo bei gašlumo apkvailintą pasaulį.

Tik prie Gedimino paminklo toji žmogysta, tarsi norėdama mažumėlę atsipūsti ar pailsėti, stabtelėjo ir… o Viešpatie, jos gumbuota lazda išsprūdo ir su perkūnišku trenksmu išsitiesė ant grindinio. Išsitiesė Vilniaus miesto įkūrėjo akivaizdoje. Prie pat valdovo ir jo ašvienio kojų. O žmogysta? Ką darė žmogysta? Ogi pažvelgė į sustingusį savo didybėje valdovą ir varganą jo žirgą ir… grakščiai, plastiškai it kokia Galina Ulanova ar Maja Pliseckaja iš savo aukštybių nusileido prie gulinčios gumbuotos lazdos. Nusileido tai nusileido, bet pakilti su ta gumbuota lazda jau nebeįstengė, nors ir iš kailio nėrėsi. Tik toji kupra it žmogaus pasmerkimo simbolis išdidžiai staipėsi virš žmogaus griuvėsių.

Jis, taip atkakliai tą žmogystą sekęs, dar kurį laiką lyg ištiktas šoko žvelgė į bergždžias jos pastangas atsistoti, o paskui, it perlietas šaltu vandeniu, puolė jai į pagalbą. Kai jo rankos prisilietė prie tos žmogystos pečių, jis išgirdo žvalų balsą:

– Ačiū, bet nereikia. Aš pats!

Ir jam nieko kito neliko, kaip su baiminga pagarba ir kone egzistenciniu siaubu žiūrėti, kaip toji kupra, kuri ką tik staipėsi ant žmogaus griuvėsių, tiesiasi, kyla, auga ir grėsmingai didėja. Ir kai toji kupra vėl iškilo visu savo didingumu, jis išvydo jau ne potencialų lavoną, o su panieka ir iššūkiu atkištą špygą. Špygą pačiai žmogiškajai Lemčiai.

Ir kai tas paveikslas jo galvoje išvaikė visas kitas mintis ir vaizdinius, jis ramiai patraukė namo.