Aktualijos
RIČARDAS ŠILEIKA
Užpalių ruskapiuose braidžiojantys du svetimveidžiai. Viktoras Binkis plaštaka vis patrina antkapinių paminklų plokštes ir balsiai diktuoja palaidotųjų vardus pavardes, gimimo ir mirties keturženklius. Aš viską užrašau mokyklinian sąsiuvinin. Prie kapinaičių vartų ir tvoros – vešliausios, stovinčio žmogaus galvą peršokančios vingeryčios (pelkinės vingiorykštės). Už keliasdešimt metrų tylutėliai savo žinion srūvanti Šventoji. Pakrūmių tuščiaaikštėj atodairomis žirglinėjanti busilų pora. Pasibaidę absoliučiai neagresyvių šmirinėtojų, vienas, iš paskos ir kitas skečia plačiasparnius ir kyla, kyla.
Iš pradžių, žinoma, rankioji(esi) po trupinį. Periodikoje perskaitęs išsikerpi ar kopijuoji (pa)tikusį. Kloji viena prie (ant) kito, kaupi ir savy, ir lentynose. Žiūrėk, per keliolika metų jau pilnutėliai segtuvai, kupiniausios dėžės, prikimšti vokai. O paskui šast mano rūpimas, godojamas, geidžiamas autorius (autorė) išleidžia knygą, kurion ir suvertos laikraščiuose ir žurnaluose spausdintos pabiros. Ir begal gailu atsisakyti tų turėtų iškarpų ir kopijų, ok nekyla ranka jų atžagariai išblokšti. Kad ir Alfonso Andriuškevičiaus esė, spausdintų „Šiaurės Atėnuose“ su, manding, jo paties parinktom nuotraukom ar paveikslų reprodukcijom. Nors mano namų bibliotekon jo knyga „Rašymas dūmais“ šit įsprausta tarp Gintaro Bleizgio ir Vyt Bakaičio.
Gal, po velnių, pasikniskime, pasirauskime savo rankinukuose, rankinėse, tašėse, lagaminuose, kuprinėse. Atsakingai, kuo nuoširdžiausiai (jeigu taip sugebame), nesviesdami į save ir į šalia esančiuosius nė menkiausios menkės (tai yra nekreipdami domės). Tai galbūt ir nenuves į nušvitimą, brolybę, bet jau tam tikrą laiką sutrukdys galvoti globaliai ir tarptautiškai. Lygiai taip pat, kai sumerki plaštakas (sukiši nagus) savo sklypelio ar ežios dirvožemin, kaipmat pasimiršta nuoskaudos, nuobaudos, nuodėmės ir bėdos. Nurimsta, anot profesionalaus dykinėtojo Donaldo Kajoko, mentaliniai bruzdesiai.
Taigi – Vilniaus mieste yra stotelė „Žaliasis tiltas“. Kas mums nūnai skrupulingai išdėstys, kada, kas ir kodėl tam tiltui skyrė spalvos vardą. Kaip ten bebuvo, tačiau šiandien jis vis perdažomas žaliai, o sutemus dargi ir pašviečiamas žalialempėm. Stotelėje ne tik laukiama autobusų ir troleibusų, bet taip pat yra proga nusipirkti spaudos ir šio to saldaus. Kioskas „Paryžietė“, kuriame labai gardutėliai keksai, smėlinės juostelės ir skaldytais riešutais apibarstyti žiedai, aišku, šioje vietoje „įpaišytas“ labai netikėtai. Čia – miesto paukščių balandžių mėgstama teritorija. Iš sausainių ar pyragų pirkėjų jie dažnai sulaukia dėmesio ir dosnios rankos mostelėjimo. Koks bruzdesys, erzelynas, sparnų plakčiojimas! Suskaičiavau: dvidešimt du balandžiai ir vienas žvirblelis. Šmakšt mitrusis sermėgėlis ir nugvelbė išsižiojėliams burkuoliams iš po snapų solidų bandelės gabalioką.
Šiuolaikinis menas vis dažniau ir vis intensyviau yra anekdotas. Pasakyta, nupiešta, instaliuota idėja, paprastai nepriekaištingas (netgi efektingas!) techninis atlikimas ir ekspozicijos išdėstymas.
O ką veikiu aš, meno vartotojas, tamtyč skirtoje ar viešoje erdvėje lukštenantis autoriaus kūrinį? Be abejo, perskaitau menininko pateiktą tekstinį įvadą. Jeigu pavyksta, randu apytikslį koduotės šifrą. Gvildenu, sprendžiu, patenkintas aptinku optimalų takelį nuo šuns iki kaulo, nuo triušio iki morkos. Pasidžiaugiu autoriaus idėjos sprendinio variantu, rezultatyviu įvarčiu. O kas ir kaip toliau? Kur tas miškas, kur giliau daugiau medžių? Kur tas Sigito Parulskio „Iš ilgesio visa tai“, kur tas Vytauto Bložės „Visai ne apie tai“, kur ta Sigito Gedos „Skrynelė dvasioms pagauti“? Kur tos per nugarą nuskubančios ir šiurpuliukus sukeliančios skruzdės?
– Laba diena, ar jūs galite kalbėti? – moters balsas. Aišku, mano telefono aparate skambinančioji neidentifikuojama. Balsas be pažinimo gaidos.
– Laba diena, patikslinu: kad galiu klausytis, nes iš tikrųjų kalbėsite jūs. Siūlysite savo telefono ryšio pigesnį operatorių, planą be įsipareigojimų, savo beprocentės paskolos banką, savo smėldėžę su nuostabiais žaislais ir, žinoma, savo sudarytomis žaidimo taisyklėmis.
Po mano, regis, smogiančios įžangos, kuri kartu yra ir kulminacija, visgi nemanykit, kad balso savininkės nykštys mygtelėjo „nutraukti pokalbį“. Nė velnio beuodegio! Tokios jos (ir tokie jie) ne iš kelmo spirti – yra ištreniruoti pačių netikėčiausių reguliacijos – neva atsitraukimo, įtampos pašalinimo, puolimo, aplaižymo – metodų. Ir galų gale netgi saldžialiežuvingo geros dienos palinkėjimo, kuriame justina noradrenalino dozė.
Taigi yra du virtų kiaušinių lupimo būdai. Abu juos esu išbandęs. Neplautom rankom ir plautom. Kad alkte peralkęs puoliau lupti bet kokiom rankom, net nepastebėjau. Tik kai išvydau vis purvinėjantį baltutėlį ovalą, susigriebau. O kitą kiaušinį jau lukštenau švariais pirštais. Manykit, visgi didesnis malonumas lupti kiaušinaitį švariais nagais. Etikos estetika, štai kas varo (štai kas stumia) pasaulį tolyn ir geryn.
Mėgaudamasis šaukštuku kabinu majonezo, tepu ant kiaušinio, kandu ir duonelės. Žiūrėkit į mane: kiek nedaug žmogui tereikia. Tuoj su manimi galėsite ir pasikalbėti, ir iš mano lūpų išgirsti švelnesnį žodelį. Tik staiga nenumatyta! Trynio kamuolėlis purpt ir išlekia lauk iš savo baltymo lizdo. Plast ant mano juodutėlių kelnių, o paskui ir ant žemės. Estetikos etika!
Raižiai krykteli – kelissyk – kėkštas, bet galbūt kėkštė. Rugpjūčio ryto saulė jau išlipo iš kaimynų klevo ir ima spiginti virtuvėn. Tuojau pat atgyvina stiklavazėj tirštą žolijos puokštę su aronijomis, pašviečia indą su vakarykščiu troškiniu, tualetinio popieriaus ritinėlį paverčia postmodernaus meno objektu. Ant sienos blizgios baltaplytės kaifuoja dryžuota didmusė (tokias paprastai vadina motininėm). Buvo kilusi paprasta mintis ją nudobti (na, šis krauju kvepiantis veiksmažodis labiau tiktų prie buivolų, taurų ar kitų mitologinių kūningų raguotųjų). Bet palikau (ne dėl to, kad pasigailėjau, tiesiog neerzino nei akies, nei ausies) ją tokią tupinčią sau – kad galėčiau vis retsykiais žvilgtelėti, kad trumpam įsitikinčiau… savo tikrumu.
Komentarai / 2
Rašyti komentarą
Turite prisijungti, jei norite komentuoti.
Ričardai, jūs taip mylite žodį, taip mėgstate naujas raidžių kompozicijas, kad paprasčiausiai negaliu nesižavėti :)
Pritariu tamstos komentarui.
Dainiau, gal norėtum kada susitikti? Dalyvavom drauge Liet. jaun. gamtininkų centre kūrybos konkurse, berods 2008m., taip pat esi kursiokas/kaimynas su mano gera drauge Rūta G.
Jei perskaitysi, duok žinią :) tomasdirgela@gmail.com