Žmogus tarp sienų

ANDŽELIKA ALEKSANDRAVIČIŪTĖ

Sigitas Parulskis. Murmanti siena. Romanas. V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2009. 374 p.

Sigito Parulskio romanas „Murmanti siena“ sukėlė nemažai diskusijų, ironiškų ir atlaidžių šypsenų. Dauguma lyg ir supranta, kad knyga logiškai sustyguota, kad joje esama ir tam tikro „popso“, „padarymo“, tačiau neabejotinai joje rasime ir giluminį literatūrinį pamatą.

Šio teksto naratyvas kitoks nei ankstesnių S. Parulskio knygų. Kalbėjimo būdas čia įgyja perspektyvą, pasakojama trečiuoju asmeniu, ir tai yra pirmas bene ryškiausiai į akis krintantis pokytis. Anot autoriaus, jam norėjosi šiek tiek atsitraukti nuo asmeninio rašymo, išbandyti kitokį kalbėjimo būdą. Kitoks šis romanas dar ir tuo, kad jame kalbama apie praeities įvykius, bandoma įbristi į istorinį diskursą: romano laikas apima 100 metų istoriją. Pasakojant pagrindinio veikėjo Adolfo šeimos istoriją pateikiami tam tikri istoriniai faktai, kurie pirmiausia rūpi pačiam autoriui: komunarų sušaudymas, tremtis, partizanų kova ir pan. Romane keliamas atsakomybės klausimas ir neretai atskleidžiamas kritinis požiūris į įvykius. Svarbiausias momentas romane išlieka žmogus kritiniuose istorijos lūžiuose. Autorius vaizduoja žmogų, atsidūrusį žmogiškumui netinkamomis sąlygomis, ir iš to sukuria visą jausmų, nuotaikų, nuomonių bei veiksmų spektrą. Ironiškas, sarkastiškas kalbėjimo būdas, neretai šokiruojantys vaizdai tik sustiprina išgyventų epizodų skausmingumą. Autorius neigia, kad šis romanas istorinis, nors jame ir esama istorinių detalių. Giedrius Viliūnas studijoje „Lietuvių istorinis romanas“ daro prielaidą, kad bet kuris romanas, nevaizduojantis dabarties, gali būti laikomas istoriniu, nes dabartis ir praeitis yra opoziciškos sąvokos. S. Parulskio romaną galima pavadinti nebent metaistoriniu, nes jo pagrindas yra ne istorija, o žmogaus gyvenimas tam tikromis aplinkybėmis. Istorija čia tampa nelaikiška.

Romanas pradedamas intrigą kuriančiu sakiniu: „Man atrodo, aš jį nužudžiau.“ (p. 7) Skaitytojas įvedamas į erdvės ir laiko dimensijas – palėpė, voratinkliai, siuvamoji „Singer“, prieblanda… Iš detalių aišku, kad žmogus yra seniai nelankomoje, užmirštoje patalpoje, liudijančioje laiko sustingimą. Šios statiškos erdvės fone žmogus atrodo tarsi inkliuzas gintaro gabalėlyje: „Jau keletą metų jis jaučiasi lygiai taip – blaškosi kaip žodis, kuris neturi dirvos suleisti šaknims. Bergždžia, ant akmenų nukritusi sėkla. Galbūt artėjantį keturiasdešimtmetį pasitikti tokios būsenos paprasčiausiai neišvengiama.“ (p. 9) Jau pirmame skyriuje nusakomi ir palėpės „lankymo“ motyvai. Akcentuojamas atitrūkimas nuo savo šaknų, protagonistas nežino, kas jis yra. Tapatybės neatradimas – netvirtos egzistencinės būsenos priežastis.

Adolfas kenčia, nes neranda savo buvimo atsvaros, paaiškinimo. Tačiau kyla klausimas, ar praeitis gali duoti tai, ko žmogus ieško. Romane šmėsteli užuomina, esą žmogus neretai romantizuoja praeitį: „Visi visą laiką tikisi rasti daugiau. Vienas pagrindinių žmogaus kančios šaltinių.“ (p. 10) Praeitis yra gelbėjimosi ratas dabarčiai, tačiau ir ten žmogus gali būti lygiai taip pat nuviltas kaip ir dabartyje.

Metaistorinis matmuo nuosekliai atsiveria nuo antro skyriaus, kuriame pasakojama lietuviško miestelio – Olandijos – istorija. Vienintelis Olandijos paminklas Murmanti siena (įvedamas tiesioginis motyvas) romane įgyja mistinę reikšmę – prie jos pradedami visi dvaro vaikai. Taisyklėms nusižengti čia negalima, nes siena yra sakralizuota ir pažymėta piktu lemties ženklu. Siena romane veikia iš dalies kaip mite arba pasakoje – ji transformuojama kone į gyvą padarą, galintį kerštauti. Ji diktuoja įsakymus ir veikimo sąlygas – vaikai turi būti pradedami tik prie jos ir tik vasarą. Taisyklėms nusižengti nevalia: Karpovas bandęs vaikus pradėti žiemą, tačiau kiek kartų jis tai mėginęs daryti, tiek kartų jo žmona Ulijana patyrė persileidimą, kol galiausiai išvis negalėjo turėti vaikų. Adolfo brolis Simonas taip pat buvo pradėtas ne prie šios sienos, todėl gimė su Dauno sindromu ir toliau visame romane iškilmingai yra vadinamas Daumanu. Taip parodomas sienos negailestingumas. Žodžio „siena“ semantinis laukas išplečiamas, svarstoma sienos simbolika: „Kad ir ką žmonės būtų norėję pasakyti, vienokiu ar kitokiu pavidalu jų kalboje slypėjo sienos baimė, arba baimė, kad sienos nebėra, ir nebus į ką atsiremti, nebus kam suversti bėdos dėl savo nelaimių, neryžtingumo ir nesėkmių.“ (p. 23)

Su praeities patyrimu susijusi ir atminties tema, kuri romane varijuojama gan plačiai. Atsimenama netgi tai, kas vyko pagrindiniam veikėjui dar negimus. Atminties temą romane atliepia ir kalbėjimo būdas, gausus refrenų: tarkim, kokia nors frazė iš romano pradžios pakartojama ir romano viduryje arba pabaigoje, taip atgaivinama skaitytojo atmintis ir sukuriamas déjà vu įspūdis. Romane egzistuoja keli laiko tipai: istorinė praeitis ir pagrindinio veikėjo praeitis. Istorinė praeitis neretai siejama su kokia nors vieta ir kvapu, tai savotiškas atmintį skatinantis veiksnys: „Yra tokių vietų, kurios bloškia į praeitį. Baisiau nei laiko mašina… – pradėjo Adolfas, gulėdamas vonioje, smakrą iškėlęs virš kvapnių putų.“ (p. 333) Romane prisiminimų kvapas kartu yra ir laiko kvapas – dažniausiai aitrus lavonų, ekskrementų, puvėsių, pelėsių kvapas. Čia derinami bjaurumas ir grožis, labai skirtingai kalbama apie „žemiškuosius“ dalykus ir meilę; šios dvi dimensijos labai aiškiai išsluoksniuojamos. Pilka, banali kasdienybė ir romantiški jausmai jos fone atskiriami, tačiau meilė neišvaduoja Adolfo iš kankinančios vidinės būsenos. Paradoksas yra tai, kad romano tikslas – lyg ir atgaivinti praeitį, tačiau pati atmintis (istorinė ir asmeninė) savaime yra ir destruktyvi, nepateisinanti vilčių: „Prisiminimai kaip rūgštis: graužia iš vidaus, prasismelkia į atkampiausias sielos kerteles, šantažuoja ir persekioja, atidengia silpnąsias žmogaus gyvenimo konstrukcijų vietas.“ (p. 54) Romano žmogus yra sau neatrastas, pasmerktas kančiai – ieško praeities, bet ši jį iš dalies nuvilia, nes neatitinka įsivaizduojamos praeities, ir atrodo, kad viskas byra, trupa.

Su atsiminimais ir praeitimi labai susijusi erdvė, kurioje atsiduria Adolfas, gavęs smūgį kaltuvu per galvą. Ši erdvė – viena svarbiausių, vienu metu ji yra reali ir aiškiai apibrėžta, kitu – metaforinė, sąlygiška, atitinkanti žmogaus pasąmonės klodus. Ta vieta belangė: „Tamsa tęsiasi. Ji dar baisesnė dėl to, kad įrėminta nežinios. Nežinia ir laukimas baisiau už tamsą. Adolfas sėdėjo visiškoje tamsoje. Čia, patalpos viduje, nebuvo jokio jungiklio, šviesos jis gaudavo tiktai iš išorės, tam, Kažkam Nematomam, panorėjus. Visiškoje tyloje, dvokiant jo paties išmatom, – kad ir kiek jis kentėjo, vis dėlto teko tai padaryti į kampe stovintį kibirą, – Adolfas ėmė kalbėti garsiai.“ (p. 116) Pagrindinis veikėjas nuolatos yra ribojamas keturių sienų, kurios kartais atrodo murmančios. Ir nors pačiame romane Murmanti siena yra konkreti vieta, ji nėra pati svarbiausia. Murmančią sieną po gaisro miestelyje pastatė Augustinas Zagorskis ir pradėjo su ja kalbėtis. Tokia pati situacija modeliuojama ir pagrindinio veikėjo Adolfo gyvenime – atsidūręs tarp sienų ir netekęs vilties iš ten išeiti, jis ima su jomis kalbėtis (tai tolygu kalbėjimuisi su savimi). Kita pasikartojanti situacija, susijusi su uždara tamsia erdve, yra būsenos refrenas, kai pasakojama apie partizanus. Tai yra Adolfo būsenos paralelė: „Kai duobė pasidarė maždaug tokio gylio, kad tilptų žmogus, atsigulė į ją, ryšininkas paskubom užklojo jį lentomis ir tuojau pat pasigirdo ant lentų beriamų žemių garsas. Po keleto akimirkų partizano slėptuvėje tapo tamsu. Kaip kape, pagalvojo jis. Štai taip bus netrukus ir per amžius. Pro blogai sumestų lentgalių tarpus ant veido pamažu byrėjo žemė, kaip smėlio grumsteliai ant tavo širdies.“ (p. 182–183)

Uždarymo tarp keturių sienų tema romane atveria pagrindinius egzistencijos apmąstymo pamatus. Ši erdvė leidžia pažinti save – ne įsivaizduojamą, bet tokį, koks esi – kamuojamą baimės, nevilties, bejėgiškumo. Taigi yra keli Adolfo buvimo šioje patalpoje etapai: iš pradžių jis nežino nei kur, nei kaip atsidūrė, vėliau po truputį ima suvokti, kas kur yra, turi vilties ištrūkti, tačiau padėčiai nesikeičiant ateina suvokimas, kad greičiausiai išsigelbėti nepavyks. Ši erdvė – savotiška kankinimo vieta, jos motyvas pasikartoja romane ne kartą. Tai ir metafizinė erdvė, kurioje Adolfas supranta, kad negali prasmės rasti ten, kur nežinai, dėl ko egzistuoji. Neviltis susimaišo su baime, Adolfas laukia Godo, kuris čia transformuojasi į įsivaizduojamą personažą Mizandrą – Adolfo susikurtą būtybę, baimės personifikaciją. Mizandras anaiptol neregimas kaip išgelbėtojas ar išsigelbėjimas, atvirkščiai – jo bijoma, Adolfo vaizduotė „apdovanoja“ jį visomis neigiamomis savybėmis. Įsivaizduojama, kad Mizandras – maniakas, iškrypėlis arba, blogiausia, maniakas homoseksualistas. Pagrindinis veikėjas nesupranta nei kam, nei už ką yra kalinamas. Atmintyje jis bando atkurti įvykių seką, tačiau jam prastai sekasi – jis atsimena tik tam tikras nuotrupas, ypač ūsuotąją moterį Valeriją. Po kiek laiko Adolfas supranta, kad nebesupranta nieko. Visiškoje tamsoje, kai net nematai savęs, dalį laiko gali galvoti, kad esi, tačiau vėliau Adolfas suvokia nebežinantis, ar jis apskritai yra, patiriama egzistencinė tuštuma. Kad sau patvirtintų savo buvimo faktą, jis ima kalbėti garsiai, tačiau… „Kai taip sėdėjo tamsoje, nematydamas savo rankų, kojų, apie kūną žinodamas tik iš atminties, balsas tapo vieninteliu įrodymu, kad jis egzistuoja. Gali būti, kad aklieji jaučiasi taip pat. Koks iš to džiaugsmas – patirti savo egzistavimo faktą. Faktai mums kelia džiaugsmą tik tada, kai juos galime kam nors parodyti, prieš ką nors pasipuikuoti, bent jau pasidalyti jais. [...] Reikalingas pašnekovas, reikalingas įrodymas, kad esi šiame pasaulyje ne vienas, kad yra kažkas didesnis už tave, kam tu reikalingas, kam rūpi.“ (p. 117) Vienatvė ir nereikalingumas daro žmogų apgailėtiną patį sau. Tokioje situacijoje tarsi matoma, kad žmogaus gyvybė nieko nereiškia, nes netgi pats žmogus nebežino, ką su ja veikti. Kai netenkama visko, lieka tik atmintis, tik praeitis. Būtent šioje erdvėje Adolfas bando atsiminti savo kūną, be tikslo deklamuoti visokius į galvą atėjusius eilėraščius, kad galėtų sutramdyti baimę. Baimės tema varijuojama, tačiau pagrindinį veikėją ji pasitinka šioje erdvėje, kuri galėtų būti tapatinama su motinos įsčiomis, kamuojančia klaustrofobija.

Uždaros erdvės motyvas „keliauja“ per visą romaną. Aprašoma tamsioji vieta, požemis, primena beketiškąją absurdo teatro praktiką. Čia labiausiai bijoma savęs: „Laikas tamsoje išsitęsia, tampa slegiantis, grėsmingas. Jis bijo pasilikti tamsoje su savo mintimis.“ (p. 119) Veikėjas supranta savo būties beprasmiškumą, savo priklausomybę nuo aukštesnės jėgos – susikurtojo (įsivaizduojamojo) Mizandro. Įdomu tai, kad Adolfas šioje erdvėje jaučiasi esąs stebimas. Jis įsitikinęs, kad viena siena yra perregima iš išorinės pusės ir Mizandras mėgaujasi jį stebėdamas. Galbūt Mizandras yra Dievo personifikacija, o Adolfo santykis su juo išreiškia požiūrį į Dievą. Vėliau Mizandras dingsta, pasikeičia ir vaizdavimo erdvė, tačiau paties veikėjo būsena nekinta. Pasaulyje jis jaučiasi lyg tarp stiklo sienų. Taigi romano veikėjas veikia pagal dostojevskiškąjį psichologinės analizės metodą, lyg būtų savo sielą padėjęs ant anatomo stalo, leidžiasi stebimas pro stiklą tarsi realybės šou. Veikėjas jaučiasi nejaukiai eidamas gatve ir žvelgdamas į parduotuvių vitrinas, kuriose iš vienos pusės atsispindi jis pats, o iš kitos jį galima stebėti. Žmogus mato pats save šiame pasaulyje, bet nekvestionuoja galimybės būti nuolat stebimas. Ši idėja romane virsta ne šiaip idėja, bet beveik isteriška baime būti persekiojamam:

– Tu pats stovi už stiklo, apie kurį tiek daug kalbi, pats stebi savo kančias ir nenori sau padėti.

– Mums visiems patinka žiūrėti pro rakto skylutę. Net jeigu tik į save. (p. 372)