Visi laiškai – žirafos
AKVILĖ ŽILIONYTĖ
Labas, K,
kažkas mane pastūmė iš ę ir s, iš dviejų t, iš u ir i.
Jei pastumčiau tave iš trijų a, dviejų t ir įstumčiau į tris e, žinok, jog viskas tik dėl to, kad turiu fortepijono ir vonios kraujo. Tada tu atsitūpk ir pažiūrėk į savo vonios nugarą – ta nugara drėgna ir suglumusi dėl to, ką jai paberi. Kaip tu nepagalvoji apie vonios nugarą, vien apie jos pilvą – tavo vonios pilvas jau seniai nesutrinka, kai įšliauži į jį su visais savo namais, barais ir menais. Tavo vonios nugara jau seniai peraugo pilvą. Ant vonios nugaros įsikūręs Morrisonas, mintantis koralais ir gyvenantis su kavamalėm, kurios mala kavą su slyvų ežerais. Neabejoju, kad jeigu ant kitos pilvo pusės – jos nugaros – padėtum savo ryto kavą, ji irgi kažką išskirtų – greičiausiai aliejų. Tada galėtum eiti į virtuvę ir visas bulves suskusti į morisonus ir slyvas – eitų visai normaliai. Visas bulves į raides a, kad nebeužsikirstų.
Bet labas, Morrisonai,
jei mano gyvenime prisikauptų normalių žmonių, tai man vėl būtų ne visi namuose ir eičiau pas kaimynę Algytę rodyti, kaip moku šuoliuoti lyg žirgas per tujas ir gyvatvores. O tada vyko pašėlusios žirgų lenktynės. Važiavau su Algyte prie ežero, laisčiausi kompotu, o ji taip juokėsi, kad visi normalūs žmonės vyniojosi į žolę, lipo į medžius, jiems iš burnos krito visos uogos. Bet paskui kaimynė Algytė su jais visai normaliai kalbėjo – ir apie ligas, ir apie sveikatą, ir apie Maironį, o aš toliau pašėlusiai laisčiau save ir Algytę kompotu ir šuoliavau kaip žirgas.
Julio Cortázaras. 1974
Jei mano gyvenime prisikauptų normalių žmonių, sužinočiau, ką jie apie mane galvoja, dar jie mėgintų sutrukdyti man ką nors daryti. Kartą norėjau vietoj kilimo užvežti smėlio – amžinai lėbaučiau su smėliu, bet tie laukiniai man sutrukdė – sako, užteks tokio kilimėlio – smėlio prie lovos. Bet paskui irgi pradėjom visai normaliai kalbėti – ir apie undines, ir apie laidą, kurioje matė, kaip sugipsuoja arkliui užpakalinę koją, ir apie Birutės kalną su vaidilutėm.
Turiu paveikslą – sesės dvynės nupieštą. Jeigu mano gyvenime prisikauptų normalių žmonių, iššukuočiau jį – ten ganosi mergaitė, ir jei jau planuoju apie ją pasakoti, nusileiskime ant jos sofos. Jos plaukai mėlyni, apvalūs, o kojos irgi – mėlynos, apvalios, tvirtos. Iššukuočiau, išimčiau iš šepečio mėlynus plaukus ir duočiau pasikabinti ant kaklo arba į džinsų kišenę įsidėti. Tik nežinau, kas atsitiktų mano paveikslui, toji mėlynplaukė tik plaukais ir kojom prisirišusi prie drobės.
Labai svaigsta galva, taip svaigsta visada, kai talentingėju, talentingėjant dar visada suintensyvėja suvokimas, kad į kambarį atėjo labai retas gyvūnas ir tuoj susitelksim į vieną spiečių.
Bet labas, Albertai Einsteinai,
fizikai irgi buvo nepasirengę pamatyti „Einstein on the Beach“ ir jo vyriškų kojų, apautų moteriškomis basutėmis, nors kiekvienas einšteinas turi savo basutes.
Bet labas, Kęstuti,
jei buvai pasirengęs sapnuoti sapnus, kuriuose vaikštai su atlasinėm suknelėm, ir jausti, kaip tos suknelės pinasi tarp kojų. Jei buvai pasirengęs gauti dovanų rankinuką, tai tu esi rašytojas numeris Uno, kuris turi paveldėti Einsteino moteriškas basutes, ir žmogus numeris Uno, kuris turi sapnuoti dramblius su suknelėm. O aš. Aš ant maudomuko užsitempsiu džinsus ir eisiu per pasaulį, tik poetai dar irgi nepasirengę matyti nei Salomėjos Nėries, nei Salomėjos Nemuno su džinsais ant maudomuko, nei manęs – Río Amazonas su tokiais velnio prasimanymais.
O sukneliuotasis Julio Cortázarai,
žiūrėjimas mane visiškai pasiglemžė, ilgai žiūriu į tavo nuotraukas, taip ilgai žiūrint į tavo veidą galima išsiburti sau ateitį. Ir išsibūriau. Aišku, pavojinga iš tavo veido burtis ateitį, įsivaizduok, kas būtų, jei niekada negrįžčiau iš to žiūrint į tave patirto chaoso. Aš nieko nesuprantu apie tavo veidą, bet žinau, kad jis toks keistas, toks užsilenkęs į vidų, jog norisi vis į jį užsukti, kažkas kalba apie žodį, kuris tampa kūnu. Aš matau žodį, kuris tapo veidu, ir megztinį, kuris pasikloja ant marškinėlių, kurie pasikloja ant kūno. Jeigu tave visada matyčiau taip, kaip matau dabar, negalėčiau nieko daugiau daryti, tik žiūrėti į tavo veidą ir burtis. Žinau, kad dalis žmonių yra pripratę prie veidų ir žino, ko iš jų galima sulaukti, bet mano atvejis kitoks – per tiek metų dar nepripratau prie žmonių veidų, aš juos patiriu.
O sukneliuotasis Julio Cortázarai,
žiūrėdama į tavo veidą labai gerai matau, kad jame trūksta spyglių, greičiausiai pušų spyglių. Esu tikra, kad tai pamatytų kiekvienas, kuris yra budrus. Spygliai absoliutus lapų nenoras. Spygliai yra reikalas, kuriuo tu nuolaidžiauji pasauliui, nes jame vis tiek reikia kažkaip skleistis.
Kęstuti,
aš tau iškirpau vieną kvadratą iš Cortázaro veido ir klausiau tavęs: „Kas čia?“ Tu man atsakei: „Atrodo kaip pušis.“ Toliau reikėtų rašyti ką nors apie archetipus ir pasąmonę, ir apie tai, kad ne kiekvieno žmogaus veide trūksta spyglių. Esu mačiusi veidą, kuriame mirtinai trūksta alyvinės spalvos snapo.
