Už horizonto
EVALDAS DIRGĖLA
Properša. Trūkis daiktų, reiškinių, sąvokų ir faktų audinyje. Tuštuma. Ją galite užpildyti patys. Savimi arba bet kokia istorija. Veiksmą siūlau plėtoti labiausiai apleistoje, užmirštoje, iš tiesų apgailėtinoje vietoje. Už horizonto linijos yra šalis, jokių poetų neapdainuota. Viskas ten seniausiai sulaužyta arba parduota. Pinigai pragerti – pakrikimas visuotinis. Oras pradvisęs puvėsių išgaromis iš smegduobių, atsivėrusių čia po to, kai, pardavus derlingą dirvožemio sluoksnį, iškasus smėlį, žvyrą, suskaldžius ir išvežus akmenis, daugiau nebeliko ką kasti. Dykynė – neaprėpiama ir tas irimo kvapas visur… Daiktai – visi sugedę nebepataisomai. Sudilę, iki skylių sunešioti abejingų žmonių veidai netekę gyvybės. Akys užgesusios – veltui ieškotum jose kokių nors žmogiškos bičiulystės ar švelnumo ženklų. Abejingumas ir žiaurumas – jų vėliava. Kelių į čia nėra. Mintys čia beregint pačios tuoj pat susijaukia ir išsisklaido miglose. Purvas visur – raizgalynė nebeišnarpliojama. Nei televizija, nei policija, nei greitoji medicinos pagalba, netgi gaisrininkai čia nebekelia kojos.
Autoriaus piešinys
Nes koja šičia pradingsta (be pėdsako) kartu su atvykėliu. Kalbos, kuria būtų galima papasakoti apie čia gyvenamą „gyvenimą“, nėra. Jos dar niekas nesukūrė. Vardai čia visiškai atsiskyrę nuo daiktų ir reiškinių, žodžiai – vien formalus ženklų rinkinys. Kadaise (mažai kas atmena tuos laikus) daiktai čia buvo tapę savarankiški ir patys tvarkę žmones. Iš pradžių visiems tas patikę. Nebereikėję sukti galvos – apie viską pagalvodavusios mašinos. Niekas, net ir šiuolaikinis mokslas, negali paaiškinti, kaip tai atsitiko – kada žmonės ėmė pamiršti savo kalbą. Žodžius, tiesa, kai kas dar mėgina atrajoti, kartoja juos, mėgina dėlioti įvairias jų sekas, vapa nerišliai… Kai kurie bando prisiminti jaunystę, šifruoja užrašus ant tuščios taros etikečių, kažkokių prieštvaninių prekių pakuočių. Spalvotas alaus skardinėles tiesina trankydami akmenimis (jos žiauriai sulankstytos, o tai dar labiau apsunkina užrašų perskaitymą)… Taip jau čia įprasta – kalbantieji nė vienas nežino ir nesupranta, ką šneka. Besiklausančiųjų visai nėra. Tai nieko nestebina. Europėja žmonės šiuose kraštuose svaiginančiai greit. Po savižudybę – kasdien. Mokesčių surinkimas gerėja nuolat šitoje sušvilptoje žinių visuomenėje.
