Tuba ir nakties reikšmė

ŠAHRNUŠ PARSIPUR

Šahrnuš Parsipur gimė 1946 metais Teherane, Teisingumo ministerijos tarnautojo šeimoje. Baigusi mokyklą įstojo į Teherano universitetą studijuoti sociologijos. Dar besimokydama universitete įvairiuose Irano literatūriniuose žurnaluose paskelbė kelis trumpus apsakymus ir straipsnius. Maždaug nuo 1960 metų Irane vis labiau kilo nepasitenkinimas šacho valdžia, šalyje tarpusavyje dėl vietos rungėsi komunistų ir islamistų pogrindinės politinės partijos. Parsipur dalyvavo proteste, kilusiame dėl neteisėtai šacho valdžios sulaikytų dviejų poetų, ir pirmą kartą buvo įkalinta.

Bakalauro studijas dėl politinių trukdžių baigė sulaukusi dvidešimt aštuonerių metų. Tik tada galėjo skirti laiko pirmajam romanui „Šuo ir ilga žiema“. Jam pasirodžius išvyko studijuoti į Sorbonos universitetą. 1980 metais, norėdama būti Irano islamo revoliucijos liudininke, grįžo į Teheraną. Netrukus vėl buvo suimta (šį kartą islamistų iniciatyva) ir nuteista kalėti penkerius metus (pati rašytoja mano, kad suėmimas veikiausiai buvo susijęs su jos brolio politine veikla).

Išėjusi iš kalėjimo Parsipur mėgino atidaryti knygyną, tačiau jis iškart buvo uždarytas Irano valdžios pastangomis. 1990 metais rašytoja emigravo į JAV. Šiuo metu gyvena Kalifornijoje. Nors jos kūryba sulaukė milžiniško populiarumo, visos jos knygos Irane uždraustos.

„Tuba ir nakties reikšmė“ yra ketvirtasis romanas, kuriame pasakojama vienos moters – Tubos – istorija ieškant tiesos ir Dievo. Taip pat siekiama atskleisti Irano politinius įvykius, kurie yra neatsiejami nuo romano protagonisto patirties. Tubos istorija pasakojama trečiuoju asmeniu arba kitų veikėjų akimis. Šioje romano ištraukoje apie Tubos vaikystę pasakoja jos tėvas Hadžis Adibas – besikeičiančių Irano vertybių valdant šachui liudininkas.

Vertėja

Mokydamasis dvasinėje mokykloje, paauglystės metais ir dar kiek vėliau, jau pasiekęs lytinę brandą, Hadžis Adibas tikėjo, kad dangus yra Žemės vyras. Hadžis mylėjo miegančią Žemę tiek rudenį, tiek žiemą. Tuomet, kai sniegas ją apklostydavo, jis galvodavo apie miegančią moterį, kuri supasi savo budrumo lopšyje visomis jėgomis iki netikėto perkūno griausmo ir lietaus pavasarį. Rudenį – tą, anot tėvo, slėpiningąjį pavasarį – jis ilgai vaikščiodavo, kad išsaugotų ryšį su nesuteršta, tylia ir bejausme moterimi. Pats to nesuvokdamas, jis pamilo Žemę. Jis ją globojo, net ir žinodamas, kad pabaigoje ta pati Žemė paims jį į save, išskaidys ir suvirškins. Vis dėlto savo svajose Hadžis saugojo Žemę. Jis jausdavo milžinišką slaptą euforiją, kai įsisiūbavus fantazijai įsivaizduodavo besąs aukštesnis ir didingesnis už moterį Žemę. Nebuvo jokios abejonės, kad amžinai bejausmei moteriai – ir miegančiai, ir pabudusiai – reikėjo nesibaigiančios apsaugos. Ir visgi kaip moteris, kuri buvo tokia neaprėpiama, tokia didžiai neaprėpiama, kad gal net neturinti pabaigos, galėjo turėti gynėją? Tokio dalyko negalima suvokti. Karčiai saldus liūdesys pajutus savo paties mažumą užliedavo visą jo esatį, bet atrodė keistas net jam pačiam. Tomis dienomis sklido migloti gandai apie Žemės apvalumą ir baigtinumą, bet ta meilė jai saugojo jaunuolį nuo patikėjimo tomis kalbomis. Galbūt tai ir buvo priežastis, kodėl jis nesiėmė naujųjų mokslų. Ir kadangi jis niekada šių dalykų neaptarinėjo su niekuo kitu, natūraliai buvo priskirtas prie senosios kartos mokslininkų. Kasdien grįždamas iš mokyklos ir eidamas pro savo tėvų namų pusrūsio kambarius, jis galėdavo girdėti nepertraukiamai ir negailestingai besikalbančias šeimos moteris, kai jos ausdavo kilimus. Šaudyklių bildesys staklėse sukurdavo subtilų ritmą, kuris derėjo su pavasario, vasaros, rudens ir žiemos įstatymais. Hadžis taip pat buvo šių moterų globėjas. Čia negyveno tas, kuris galėjo jį išgąsdinti. Jis manė: „Mes turime savo keturias sienas.“ Ir nuolatos būdamas artimoje nesibaigiančioje moters Žemės didybėje jis jautė, kad šios keturios sienos turi savo vietą. Jo tėvų kieme buvo stačiakampio formos sodo lopas su aštuoniakampiu baseinu viduryje. Savo svajų gelmėse regėjo jį stovintį pačiame centre. O ten buvo ašis, priglaudusi ratą, be perstojo sukantį dangaus skliautą.

Jis prisimindavo karo sumaištį ir dezertyrų antplūdį, badą ir išpūstas maisto kainas Herato mieste. Jis prisimindavo, kaip galvojo, kad jei tik galėtų užgulti savo kūnu Žemę taip, kad apdengtų šias keturias sienas… Jei tik jis galėtų vienai sekundei paimti ją su meile ir agresija, tada visi karai pasibaigtų. Žmonės nurimtų. Jie vėl pradėtų rūpintis savo reikalais ir nebebūtų bado. Ir po pergalės meilėje jam tereikėtų įsakinėti ir moteris paklustų. Galbūt ji pagimdytų, galbūt ne; galbūt ji nešiotų vaisių, galbūt ne. Ar iš dangaus lytų, ar ne, viskas būtų jo valioje.

Kai jo tėvas po ilgos ligos mirė, jam teko prisiimti atsakomybę už daugelį šeimos moterų, kurios ausdavo namo pusrūsyje. Jos buvo kilusios iš Kašano miesto, kur audimas – sena tradicija. Jo broliai užsiėmė kilimų verslu, o jis pasirinko mokslus. Kas kartą, kai įeidavo į namus ir pranešdavo apie savo atvykimą, paminėdamas Dievo vardą, moterys išsibėgiodavo po skirtingus kampus pridengti savo plaukų. Hadžis mėgaudavosi jų apsimestine tyla, kai jis būdavo čia, ir, pats nežinodamas kodėl, domėjosi jų reikalais. Jis parengdavo mergaitėms santuokas ir surasdavo žmonas jų sūnums. Kad pasirūpintų jų reikmėmis, jaunystę jis praleido be žmonos. Slapčia jau buvo vedęs moterį Žemę. Ir nors pats to nepripažino, jos bijojo. Jis bijojo jos chaotiškų įstatymų ir nepritekliaus. Penkiasdešimties metų, kai pagaliau vedė neraštingą žmoną, jis iš tiesų mėgavosi jos neišprusimu ir paprastumu. Užtekdavo vieno aštraus žvilgsnio, kad parodytų moteriai jos vietą, ir gyvenimo ratas sukdavosi toliau.

Po anglo apsilankymų jo namų kieme Hadžis Adibas galiausiai padarė išvadą, kad moterys anksčiau ar vėliau praranda nekaltybę. Tiesą sakant, moteris niekada nemiegojo, net nebuvo prisnūdusi. Greičiau ji visada buvo nubudusi ir sukosi savo siautulyje. Būtent šis sukimasis ir leido keistis metų laikams, kilti potvyniams ir sausroms. Šaudyklių bildesys staklėse dabar reiškė kažką kita. Hadžis Adibas galvojo apie moteris: „Jos gali mąstyti.“ Kažkas jo viduje vėl sudrebėjo kaip tąsyk, kai jis pirmą kartą išvydo gaublį. Hadžis Adibas pagalvojo: „Labai gerai, tu dabar žinai, kad Žemė yra apvali, tu tai labai gerai žinojai. Tad kodėl taip susierzinai?“ Šis žinojimas nusviedė jį į minčių gelmes. Studijų metais jis skaitė, kad vienas iš graikų filosofų kėlė hipotezę dėl Žemės apvalumo. Jis žinojo, kad Rytų mokslininkai taip pat šiek tiek apie tai nusimanė. Na, bent jau keletas iš jų tai tikrai. Tada pasirodė Galilėjus ir tai įrodė. Hadžis Adibas visa tai žinojo, bet ir toliau norėjo tikėti, kad Žemė yra kvadratinė.

Jis sėdėjo ant aštuoniakampio baseino krašto parėmęs galvą kaire ranka. Jis norėjo suprasti, kodėl troško, kad Žemė išliktų kvadratinė. Nekantriai bandė nusikratyti bet kokių minčių apie miegančią moterį Žemę. Bet ta mintis jo nepaliko, sukosi jo minčių verpetuose… Kas buvo tasai, kuris teigė, kad vergai tėra kalbantys įrankiai? Hadžiui Adibui pagaliau pavyko nebegalvoti apie miegančią moterį Žemę. Kas tai pasakė? Turbūt tai galėjo būti romėnas. Jis kilstelėjo antakius, bet niekaip neprisiminė. Jis negalėjo atsiminti.

Kas buvo tasai, kuris pasakė: „Užverskime knygas ir sugrįžkime į gamtos mokyklą“? Ir vėl jo atmintis nuvylė. Jis galvojo: „Kokia nauda iš visų tų mokslų?“

Žeme link jo tiesia linija žygiavo skruzdės. Hadžis Adibas įrėmė smilių priešais vieną iš skruzdžių. Skruzdė sustojo, pakrutino savo antenas, tada užlipo ant jo piršto. Dabar, kai Žemė tapo apvali, viskas įgijo kitas reikšmes. Skruzdė be tikslo ropinėjo aukštyn žemyn Hadžio Adibo pirštu. Be abejonės, Rumis buvo teisus: Gamta progresuoja, kyla aukštyn ir visada kinta. Bet ar skruzdė mąsto? Tikriausiai jai būdingas koks nors mąstymo procesas. Ne viskas tegali būti Hadžio Adibo asmeninė nuosavybė, ypač mintis.

Jis nuleido pirštą ir skruzdė nuropojo žemyn bei prisidėjo prie savo draugių. Atrodė, tarsi skruzdė jam kažką sakė. Kartkartėmis ji sustodavo priešais vieną iš skruzdžių ir pakrutindavo antenas, tarsi kažką sakytų, o tada jiedvi greitai išsiskirdavo. Hadžis šypsojosi. Tikėtina, kad jos informuodavo viena kitą apie rožinę judančią sieną. Skruzdė negalėjo suvokti Hadžio Adibo pavidalo, net jei ji ir būtų galėjusi mąstyti. Bet kažkokiu būdu iš baimės ji jį suprato.

Hadžis Adibas nuėjo pažiūrėti į mažą kalnelį, supiltą skruzdžių. Jis pagalvojo: „O dulkės? Ar dulkės mąsto?“ Juk viskas sukasi drauge su Žeme. Ir kiekvienas atskiras smulkiausias daiktas yra įgalus mąstyti ir suktis, kaip gali didesnioji dalelė – Žemė. Tad net ir medis buvo vienis ir galėjo turėti savo „medišką“ minčių procesą. Ir jo dalys galbūt gebėjo mąstyti atskirai, kartu išlikdamos nuolatinis vienis. Tad tai, kas formavo šaknis ir leidosi į Žemės gelmes, turėjo polinkį augti žemyn, ir tai, kas buvo šakos, troško kilti; dalys ir visuma panašios.

Hadžis Adibas žinojo neturįs rūpintis dulkių dalelių mąstymo procesu. Kai kurie šios besisukančios būtybės įstatymai buvo aiškūs. Jeigu vasario pabaigoje kas nors pasėtų tinkamas sėklas, pavasario viduryje jau turėtų pilną darželį spalvotų našlaičių. Našlaitės irgi turėjo savo mintis, vanduo ir dulkės taip pat. Visa tai kartu kūrė gaivinantį derinį. Jis pagalvojo, kad tiek žinojimo šiam kartui bus gana.

Hadžis Adibas pagalvojo: „Aš esu senas.“ Jo širdis paskendo. Nebebuvo likę daug laiko svarstyti apie tapsmą ir metamorfozes, apie dulkių kaip vientisos visumos ir atskirų dalelių dvasią ar kontempliuoti medžius kaip visumą ar smulkiausių dalelių tapimą vieniu. Jis pagalvojo, kad tikriausiai kiekviena mažiausia bendruomenė turėjo keletą hadžių adibų ir moširų o’dolehsų, ir anglų, kurie kovėsi tarpusavyje. Jis nusijuokė ir įsivaizdavo, kad greičiausiai Asdolahas, jų vietinis mėsininkas, susmulkino visų kovojančiųjų mėsą. Ir tada jis dar sykį garsiai nusijuokė.

Staiga rūsyje ritmingas šaudyklių bildesys staklėse nutilo. Hadžis Adibas nebegalėjo girdėti švelnių moterų pokalbių. Saulė dar nebuvo pasiekusi zenito. Hadžis Adibas vis dar sėdėjo ant aštuoniakampio baseino krašto, jo kumštis buvo po smakru. Jis pasuko galvą ir pro aštrų kampą, susiformavusį tarp jo galvos ir rankos, pažvelgė į rūsio pusę. Moterys buvo susirinkusios palei rūsio langą, žiūrėjo į jį ir šnibždėjosi. Jis jautė, kad kalbama apie jį. Jis prisiminė, kad prieš kelias sekundes pats juokėsi garsiai ir nesuvaldomai, taip, kaip nepritiko jo padėčiai, ir kad moterys dar niekada nebuvo mačiusios jo taip besielgiančio. Lėtai statydamas koją ant žemės, pamanė: „Jos mąsto. Nelaimei, jos mąsto. Ne taip kaip skruzdės ir ne taip kaip smulkios medžio dalelės, ir ne taip kaip dulkių dalelės, bet daugiau ar mažiau jos tai daro.“ Visgi jis buvo tikras, kad jos niekada nemąsto apie mulą Sadrą.

Staiga jis vėl suvirpėjo, nes aišku, kad jos taip pat gali mąstyti apie mulą Sadrą. Ar taip nebuvo atsitikę su ta maištinga ir ryžtinga moterimi, kuri gyveno jų miestelyje, kai jis buvo dar vaikas? Toji, kuri sukėlė tiek šurmulio ir jaudulio. Žmonės kalbėjo, kad ji buvo prostitutė, kita vertus, jie taip pat teigė ją buvus išsilavinusią. O kiek buvo kalbų apie ją! Jis prisiminė kažką sakius jo tėvui, kad ji – mesijas. Moterys juokėsi už rūsio lango. Hadžis niekinamai galvojo, kad jos elgiasi kaip tipiškos kvaišos moterys. Viena stumdėsi, o kitos kvatojosi; viena buvo kutenama, o kita stengėsi ištrūkti. Jeigu namuose nebūtų buvę vyro, jų klegesys turbūt būtų girdėjęsis visur. Be abejo, kai kurios iš jų kraustėsi iš proto neturėdamos vyrų, bet joms nebuvo įmanoma juos surasti. Jos buvo priklausomos nuo Hadžio Adibo ir šiuo metu neatsirado jokio tinkamo vyriškio, kuris būtų buvęs pakankamai turtingas paimti vieną iš jų. Be to, jeigu jos ištekėtų, kas tada austų kilimus? Vien dėl to jis negalėtų parvesti nepažįstamos moters į namus. Tuomet jos gal imtų dalyvauti iškrypėliškuose pasilinksminimuose viena su kita.

Hadžis Adibas suspaudė lūpas iš pykčio. Jis nusprendė: „Taip, Žemė yra apvali. Moterys mąsto. Ir netrukus jos nebeturės jokios gėdos.“ Mažas debesis uždengė saulę, vėjo šuoras pakėlė dulkes ir šakeles nuo žemės. „Kaip yra, taip. Kai tik jos išsiaiškins, kad yra įgalios mąstyti, jos sukels dulkes. Poetas Hafizas iš Širazo buvo teisus: „Ši kerėtoja buvo tūkstančio jaunikių nuotaka.“ Jis staiga suprato, kodėl Žemė turėjo būti kvadratinė, kodėl reikėjo ją suvokti kaip nejudančią ir kodėl kiekvienas vyras turėjo teisę aptverti savo žemes tvora. Jeigu bus leista tai prostitutei vadovautis savo užmačiomis, ji nuolat sukiosis aplinkui ir visus išblaškys. Ir tada stos chaosas.

Hadžis Adibas agresyviu ir staigiu judesiu pasisuko link rūsio. Moterų šnibždesys iškart nutilo. Jis girdėjo jų žingsnius, kai jos grįžo prie audimo staklių. Debesys pasitraukė nuo saulės. Hadžis buvo piktas ir pažemintas. Bet svarbiausia – jis bijojo. Jis jautė, kad netrukus ateis diena, kai anglas pasirodys ir papasakos savo istorijos versiją. Juk jis sau leido begėdiškai atnešti deimantinį žiedą namų šeimininkei, jo žmonai. Kaip jis drįso?

Staiga Hadžis Adibas sustojo. Jis atsisuko ir pažiūrėjo į savo dukrą, kuri sėdėjo ant baseino krašto ir viliojo žuvelę taškydama pirštukais vandenį. Jos garbanoti auksiniai plaukai, nešukuoti ir susitaršę, žvilgėjo saulėje. Jie švietė kaip vaivorykštė. Hadžis Adibas troško viską išpasakoti savo dukrai, kol to dar nepadarė anglas. Jo žmonai nebegalima mokytis. Tada net jei ir anglas Tubai pasakos savąją įvykių versiją, jo istorijos nepadarys didelio įspūdžio. Jo sumanioji dukra, užduodanti protingus klausimus, turėjo suprasti.

Hadžis Adibas pašaukė Tubą. Mažoji mergaitė pribėgo prie tėvo. Kambaryje jie atsisėdo vienas priešais kitą ir Hadžis Adibas paaiškino jai, kad nuo šios dienos ji turi pradėti mokytis. Jie pradės nuo Korano ir abėcėlės ir skaitys Saadžio „Rožių sodą“. Pirmas sakinys, kurį išmoko mergaitė, išliko jos atmintyje visam laikui: „Tuba yra medis rojuje.“

Iš anglų ir persų kalbų vertė Gabrielė Jereckaitė