Seniausias Vilniaus kino teatras
Su Vilniaus „Skalvijos“ kino centro direktore VILMA LEVICKAITE ir programų koordinatore SONATA ŽALNERAVIČIŪTE kalbasi Jūratė Visockaitė
– Kiek metų „Skalvijai“, anksčiau ilgai vadintai „Planeta“? Toks rimtas kino teatras turi turėti ir puoselėti savo istoriją.
Vilma Levickaitė: Neseniai, kai buvo atidaryta naujoji „Pasaka“, trečiasis Vilniaus kino teatras, pagalvojome, kad pats laikas parašyti „Skalvijos“ istoriją, nes tikrai galime didžiuotis, kad šiuo metu esame seniausias sostinės kino teatras… Mūsų duomenimis, „Planeta“ pradėjo veikti 1962 m., o 1993 m. ji buvo perkrikštyta į „Skalviją“.
Sonata Žalneravičiūtė: Pas mus dirbusi kino mechanikė Liuda, sena vilnietė, pasakojo, kad šiame Stalino laikais statytame name Neries pakrantėje buvo biblioteka, į kurią ji vaikystėje užsukdavo. Turiu 1961 m. repertuarinę afišą su visais Vilniuje veikusiais kino teatrais – joje „Planetos“ dar nėra. Atsimenu dar ir dvi „Planetos“ kino sales su medinėm atlenkiamom kėdėm. Bet kokius filmus ten žiūrėjau, nebepamenu.
Įdomu, kad Nepriklausomybės pradžioje, kai prasidėjo kino teatrų uždarymo vajus, „Planeta“ kažkaip išliko. Kodėl jos salėse nebuvo įkurdintos tuo metu populiarios mugės, kodėl apskritai neužkalė jos durų, galima tik spėlioti. Atsikratyta tik sovietinių laikų pavadinimo ir suteiktas tautiškesnis. Įdomu, kad ilgą laiką prie jos finansiškai dar buvo priklijuotas „Šatrijos“ knygynas ir Naujosios Vilnios kino teatras – egzistavo toks kultūrinis vienetas. Nors kino teatrai Vilniuje buvo jau išretinti iki negailestingo minimumo, pavojus, kad „Skalviją“ uždarys, buvo juntamas nuolat. Iš pradžių mus galėjo uždaryti, nes kino teatras buvo finansiškai nustekentas, grėsė bankrotas. Galiausiai „Skalvijai“ paliko tik vieną salę. Ačiū Dievui, kino teatrui ėmė vadovauti kritikė Živilė Pipinytė. Jai teko lakstyti po teismus, ne tik sukti galvą, kaip ištraukti „Skalviją“ iš didžiulių skolų, bet ir sugalvoti, ką rodyti (dėl skolų platintojai filmų nenorėjo duoti; kaip prisikviesti žiūrovus ir kokiu kinu juos sudominti, nebuvo aišku). Šiaip ne taip išbridome iš šito liūno. O su nauja direktore Greta Zabukaite sustiprėjome.
– Kokia dabar „Skalvijos“ koncepcija, koks jūsų kino teatro formatas?
V. L.: Pasaulyje yra dviejų tipų kino teatrai: tie, kurie demonstruoja paklausius, komercinius filmus, vadinami mainstream, o tie, kurie ryžtasi rodyti autorinį kiną, siekti visuomeninių šviečiamųjų tikslų, skiriami prie vadinamojo arthouse. Žinoma, Europoje yra ir labiau specializuoto, „kieto“ arthouse kino teatrų, mes, deja, negalime sau leisti domėtis vien tik rimtais meno kūriniais, privalome dar ir patys užsidirbti. Todėl priskiriame save prie formaliajame diskurse neegzistuojančio termino mainstream-arthouse. Savivaldybė skiria tik 15 procentų mūsų metinio biudžeto, pagal pateiktus projektus dar gauname lėšų iš Kultūros rėmimo fondo, o apie 60 procentų susirenkame patys. „Skalvija“ dar ėmėsi ir platintojo vaidmens. Iš „Europa Cinemas“ tinklo perkame aukštos meninės kokybės filmus ir tam pirkimui gauname dotacijas, už kurias vėliau būtina kruopščiai atsiskaityti. Vienas svarbiausių arthouse bruožų yra nuolatinis darbas su žiūrovais, edukacinės programos. Ką darytumėme, jei lėšų būtų dvigubai daugiau? Pirktume daugiau gerų filmų. Dabar esame priversti balansuoti tarp meninę vertę ir didesnį komercinį potencialą turinčių filmų.
– Ar džiaugiatės, kad atidaryta konkurentė „Pasaka“?
V. L.: Džiaugiamės, nes dabar mes nebe tokie vieniši, po truputį daugėja nekomercinio kino mėgėjų ir rodytojų. Be to, jei nori pasiekti rezultatų, turi mąstyti laisviau, plačiau – taigi, tegul kinas Lietuvoje klesti, tegul atsidaro dar keli kino teatrai. Tegul atsiranda daugiau darbo stilių, požiūrių, nuomonių. Štai Taline naujai pastatytame prekybos centre atidarytas komercinis kino teatras „Cinamon“, kuris kelias savo sales atidavė arthouse kinui, – dabar estų verslas remia net ir rinktinį, meniškai vertingą kiną.
S. Ž.: Kai vyksta tarptautinis kino festivalis užsienyje, filmai demonstruojami išsyk daugybėje kino teatrų. Stengiamasi, kad kuo daugiau žiūrovų pamatytų atvežtus filmus. Norisi, kad ir Vilniaus kino teatrai labiau bendradarbiautų. Ir ne tik kino teatrai, bet ir festivalių rengėjai.
Kiekvieną rudenį prasideda kino festivalių maratonas. Šiuo metu rengiame Vilniaus dokumentinių filmų festivalį, šiais metais dalį programos ketiname pristatyti kino teatre „Pasaka“. Po jo iškart bus festivalis „Kino šortai“ (jaunų režisierių trumpametražis kinas), kiek vėliau – Naujojo Rusijos kino dienos. O kur dar vos besutelpantys kino teatrų salėse ne „Skalvijos“ organizuojami renginiai – Lenkijos filmų festivalis, „Ad Hoc: nepatogus kinas“, Vaikų ir jaunimo filmų festivalis, animacijos „Tindirindis“, ir tai dar ne viskas.
– Jau visi įprato, kad „Skalvija“ imasi edukacinės veiklos.
S. Ž.: Taip, ne pirmi metai surenkame jaunuolius į „Skalvijos“ kino akademiją. Gera matyti, kokia guvi jauna karta ateina. Jaunuoliai taip susidomi kinu, kad nebesvarbu nei brandos egzaminai, nei miegas. Džiaugiamės, kad šiemet keturi iš šešių, baigusių mūsų kino akademiją, įstojo į Muzikos akademiją studijuoti kino.
V. L.: Daug kalbama apie darbą su jaunimu, o konkrečios veiklos mažai kas imasi. Mes ėmėmės. Tiesiog duodame jiems galimybę rinktis. Arthouse kinu reikia maitinti nuo mažumės – taip „auginami“ savi žiūrovai. Be to, Lietuvoje nėra nacionalinio kino centro, todėl būtent pas mus suplaukia iniciatyvos, kurios turėtų būti plėtojamos nacionaliniu mastu.
– Ar „Skalvija“, kaip ir „Pasaka“ ar „Forum Cinemas“, kartkartėmis privalo atiduoti duoklę lietuvių kinui?
S. Ž.: Neprivalo. Galime ir nerodyti nieko lietuviško. Įtikinti žiūrovus, kad ir lietuvių kino klasika yra vertybė, sunkiausia. Tie, kas pirmą kartą pamato dokumentininko Roberto Verbos „Šimtamečių godas“ ar Arūno Žebriūno „Riešutų duoną“, būna priblokšti – oho, Lietuvoje tikras kinas buvo.
– O jūsų arthouse „Skalvija“, taigi, lietuviškai tariant, meninių idėjų kupini namai, nesiryžtų imtis tokio eksperimento: prie eilinio populiaraus filmo kaip antsvoris nemokamai pridedamas trumpesnis dokumentinis filmas, na, tegul ir ne archyvuose saugoma R. Verbos kino juosta, o tiesiog nusikalstamai mažai demonstruojama šiandieninė dokumentika. Eksperimentas turėtų vykti mažiausiai pusę metų…
S. Ž.: Idėja neoriginali. Tačiau ar tai prijaukintų žiūrovus prie lietuvių kino, dar visai neaišku. Gali būti priešingai. O reikia, kad lietuvių žiūrovai vertintų savą kiną. Pamenu ne taip seniai vykusį puikų projektą „Trispalvis kinas“ – su lietuvių filmų programomis buvo pervažiuota visa Lietuva. Apie Lietuvoje kuriamą naują kiną sužinota kone kiekviename miestelyje. Norėtųsi, kad kažkas panašaus būtų padaryta supažindinant su lietuvių kino klasika.
– Jūs pačios suspėjate ramiai pažiūrėti filmą? Išvardinkite kelis mėgstamiausius.
V. L.: Per savaitę po darbo su Sonata pažiūrime po 2–3 filmus. Taigi nesame batsiuviai be batų. Mano mėgstami: Jane Campion „Fortepijonas“, Peterio Greenawayaus „Virėjas, vagis, jo žmona ir jos meilužis“, Fritzo Lango „Metropolis“, Vytauto Žalakevičiaus „Vienos dienos kronika“.
S. Ž.: Aš išskirčiau R. Verbos ir A. Žebriūno, Jimo Jarmuscho ir Kiros Muratovos filmus.
