ROBINSON JEFFERS. Eilės

Renkuosi kapą

Sakiau jums kartą eilėmis – nesvarbu, ar skaitėt jas, ar ne,
Apie nuostabią vietą, kur elniai sunkiai sužeisti
Ateina mirti; jų kaulai guli pramaišiui mažose
Kapinaitėse
Po lapais prie mirguliuojančio kalnų upokšnio, ir jei
Tie elniai turi sielas, joms tai patinka, patenkinti
Ragai ir kaulai.
Jau laikas man ateina išsirinkt sau
Kapą: guldykite mane vaizdingoj vietoj nuo žmonių atokiai,
Ne kapinėse, ne nekropoly
Ir, Viešpatie apsaugok, tik ne kolumbariume, ir jokių laidotuvių.

Jei aš, žmogus, toks pat vertingas būčiau
Kaip elnias eiklus ar naktinė medžiotoja puma,
Džiugu man būtų greta jų ilsėtis.

___________________________________________________________________

Robinsonas Jeffersas (1887–1962) – JAV poetas, tiek gyvenime, tiek kūryboje pasirinkęs „atstumtojo“, atmetančio šiuolaikinį visuomeninį gyvenimą ir kultūrą, vaidmenį. Tokia R. Jefferso pozicija labai imponavo bytnikams, kurie jį laikė vienu iš savo mokytojų. Pirmoji poeto knyga „Ąsočiai ir obuoliai“ (Flagons and Apples) pasirodė 1912 m.

_____________________________________________________________________________

Kasandra

Pamišėle liepsnojančiu žvilgsniu ir pirštais kaulėtais baltais
Įsikabinusi į sienos akmenis,
Plaukai tartum audra ir kliegesys gerklėj: sakyk, Kasandra,
Argi taip svarbu, kad žmonės patikėtų
Versmės tavos kartybe? Juk iš tikrųjų jie tiesos nekenčia,
Noriau sutiktų tigrą kelyje.
Todėl poetai tiesą vis patepa melu; tik prekijai
Tikėjimu ir politikai
Naujais melais senus užlieja ir garbinami būna už malonią
Išmintį. Apsigalvoki, kvaile.
Ne: vis žlebeni kampelyje teisybės savo plutą, atgrasią
Žmogui ir dievams. – Tokie jau mes abu, Kasandra.

Sužeistas suopis

I

Sulaužyta sparno atrama styro iš apkrešėjusių
plunksnų,
Sparnas velkasi žeme tarsi nugalėtųjų vėliava,
Į dangų daugiau nepakilt, liko vos keletas
Bado ir skausmo dienų; lūšis ar kojotas
Nesutrumpins mirties laukimo – pakanka
nagų neturinčio laimikio.
Jis tyliai tupi tarp ąžuoliukų ir laukia
Išsigelbėjimo atraišuojant; naktimis prisimena
laisvę
Ir sklando sapnuose, tačiau aušra negailestinga.
Jis stiprus, o stipriųjų skausmas – aštresnis, negalia –
skaudesnė.
Dieną pasirodo valkataujantys šunys ir urzgia piktai,
Bet iš tolo; tik mirtis išvaduotoja privers šią galvą
nusilenkt,
sutramdys ryžtą bebaimį, akis grėsmingas.
Įdūkęs šio pasaulio Dievas kartais gailestingas tiems,
Kas prašo malonės, tačiau retai – išdidiems.
Jūs, žmonių banda, nežinot jo arba
pamiršot jį;
Tik suopis, žiaurus ir nesuvaldomas, jį pamena;
Tik suopiai, laukiniai ir nuostabūs, ir žmonės mirštantys – prisimena.

II

Jei ne bausmė, greičiau nužudyčiau žmogų nei suopį,
tačiau šiam raudonuodegiui
Jau nepadėsi, liko tik nebyli kančia –
Sutrupintas kaulas nebesuaugs, sparnas
velkasi žeme, kabindamasis už nagų.
Mes maitinom jį šešias savaites ir paleidom į laisvę,
O jis paklaidžiojo po kyšulį ir vakare
grįžo, prašydamas mirties,
Ne kaip elgeta – žvilgsnis vis dar kupinas
Nesutaikomo išdidumo. Temstant suteikiau jam švininę
dovaną. Tai, kas nukrito –
Minkštas it pelėdos pūkas plunksnų gniutulas, tačiau
Pakilo – šuoras nirtus, gervės prie patvinusios
upės sukliko baimingai jam slystant
Iš tikrovės, kaip durklui iš makščių.

Vertė Marius Burokas