Raidės ant pirštų

DAINA OPOLSKAITĖ

Man sakė, kad pradėjau šypsotis sulaukusi apie septyniasdešimt dienų, būdama daugiau nei dviejų mėnesių, tuo parodydama, kad pradedu atpažinti kasdienius pasikartojančius kvapus, balsus ir prisilietimus. Pasaulį, kuriame turėjau gyventi. Kuris turėjo užaugti.

Iš pradžių jame tebuvo tik aukštas dangus, važiuojantys Grįžulo Ratai ir svaigus Paukščių Takas. Apačioje glaudėsi didžiulė šilta žemė, švelniai juosiama keturių vėjų kaspinų, kurių lengvą plevenimą sugaudavo praverto lango užuolaidos, byrantys vyšnių vainikai ir tekantis upės vanduo. Šioje žemėje ištvermingi egiptiečiai statė pirmąsias savo piramides, actekai ir majai dėliojo savo akmenų magiją, o alyvmedžių giraitėje sėdėdamas Homeras šypsodamasis galvojo apie Troją ir įdėmiai mintyse skaičiavo šešias pėdas ir cezūrą. Nuo jūros jam į veidą pūtė švelnus ir šiltas vėjas, atnešdamas sudužusių flotilių medienos ir šlapių plaukų kvapą, o sūrūs purslai vilgė jo neregių akių obuolius. Čia pat giliai atsidūsėdami vienas po kito mirė šimtmečiai, tilo balsai, griuvo paminklai. Ir gimė dar kiti. Ilgai rymojęs Talis netyčia įmerkė pirštus į vandenį ir suprato, kad vanduo yra visa ko pagrindas ir kad viskas jame išnyksta amžiams be pėdsako. Jam linktelėjęs Sokratas visų išblukusiai sąmonei pagaliau atvertė juodąją kortą: viskas yra neaišku ir taip liks. Niekas nebus išsaugota.

Kol gims raidės.

Bet jų nebuvo.

Įdomiausias žaidimas, kurį vos pajėgiu prisiminti, buvo akmenukai. Juos buvo smagu rinkti šliaužiojant keturiomis tiesiog ant grindų, apčiuopti savo mažoje saujoje, paskui dėlioti į krūveles ir net mėtyti vaikščiojantiems šeimynykščiams į šlepetes. Vieną kartą bežaidžiant tarp jų pasitaikė paprasčiausias anglies gabalėlis ir aš pripiešiau nesuprantamiausių piešinių kertėje tarp šaldytuvo ir knygų spintos. Ant grindų ir ant sienos. Virpantis malonumo jausmas buvo didžiulis kaip ir pirmykščio žmogaus, tamsioje oloje rašančio pirmąsias ideogramas. Linijos ir apskritimai. Vaizduotės šėlsmas. Anglies gabalėlis iš manęs buvo greitai atimtas, aš ėmiau rėkti, tačiau vėliau, metams bėgant, susiradusi jį mama pati piešdavo ženklus – ilgus brūkšnius – durų staktoje prie mano pakaušio. Žiūrėdama į juos mačiau, kad dylantis kaip skatikas pasaulis kuo toliau, tuo akivaizdžiau pasmerktas absoliučiam laikinumui, su kiekviena diena vis arčiau kvėpuojančiam man į vaikišką skruostą. Su manimi jis dar kartą gimė, jau milijardąjį kartą pasmerktas užaugti ir sunykti iš naujo. Dėl to buvo labai neramu. Vakare atsigulus į lovą iš nuovargio besimerkiančiose akyse mirguliuodavo vien įvairiausi matyti daiktai ir vietos, aidėjo balsai ir šmėžavo veidai, įsismelkę į jautrią atmintį. Tačiau juos visus pragaištingai greitai surydavo godus laikas, tręštančiuose kalendoriaus lapeliuose nepalikdamas nė menkiausios užuominos ar šešėlio. Sokratas atsainiai šypsojosi man į veidą, jo šypsena buvo vienareikšmė. Reikėjo tai sustabdyti.

Tačiau raidžių nebuvo. Jų tuščiaviduriai, įvairių formų kūnai, vingrios galūnės, jų kampuotumas ir apvalumas dar nebuvo išnešioti mažo žmogaus visagalės vaizduotės. Raidės nebuvo gimusios. Apie jas nežinojau nieko.

Skirtingai nei jų, žodžių buvo daug. Jie gimdavo tarsi iš niekur, iš oro, jų buvo pilni kambariai ir kiemas, jie skverbėsi iš visur ir griuvo ant mažos vaiko galvos – ištisa begalybė žodžių. Jie siautė aplink kaip švelnus vėjas, kvepėjo motina, švariais skalbiniais ir visais artimaisiais, prinokusiais obuoliais, glostė besišildančiomis saulėje kačių letenėlėmis ir vienas po kito prieidavo susipažinti iš nepažįstamų praeivių lūpų. Ilgainiui jie kiekvienas įgavo savo skonį, aiškiai juntamą ant liežuvio, jų atskirus skiemenis kaip slidžius saldžius ledinukus buvo galima čiulpti savo burnoje ir jais mėgautis. Homeriškoji palaima ir svaigi idilė. Žodžius galėjai dėlioti kaip nori, daryti su jais ką nori, tai buvo naujas jaudinantis ir nuostabus žaidimas. Tarytum iš naujo statytum Troją. Girdėtum kaukšinčias arklių kanopas ir grindiniu riedančius karo vežimus. Kvėpuotum kylančiomis kelio dulkėmis. Ir visai nedaug laiko prireikė dudeliui virsti drugeliu, teletei – tualetu, o dėdei Kamizierui – Kazimieru. Visgi pakoka ir teletė ištrykšdavo iš mano lūpų su didžiausiu pasimėgavimu. Žodžiai buvo ypatingi, nors jų, be manęs, niekas nesuprato, jų slaptingą galią ir poveikį jausdavau ir pati, ir entuziazmu trykštantys artimieji, pasirengę man antrinti bet kur ir bet kada. Vaiko balso stygomis tariamo garso magija užburdavo kiekvieno klausą, nesvarbu, kad jo niekas nesuprato ir negalėjo paaiškinti, pats tariamo žodžio burtas buvo kur kas galingesnis.

Urtės Bimbalaitės piešinys

Tačiau raidės – kas kita. Jos tebebuvo brangūs grynuoliai, glūdintys tyliai savo slaptingose puslapių kasyklose, paprastai nepasiekiamos nei ranka, nei mintimi. Jos nebuvo lengvas grobis ir pelnas, jas reikėjo atrasti. Bet jos manęs laukė – tyliai ir ištvermingai. Mažoji Helena Keler tai jautė visu savo protu ir kūnu, būdama akla ir kurčia, ji jautė tą stebuklingą energiją, sklindančią iš jų, galingesnę už jos negalią. Kai man yra šešeri su puse, aš taip pat esu Helena Keler, kiaurą dieną prasėdžiu darželyje „Buratinas“, auklėtoja laiko mano medinę buratino rankelę apkabinusi savo ranka ir lėtai brėžia sąsiuvinio lape kabliukus, lankelius, apskritimus ir kirmėlytes. Aš žiūriu ir man raibsta akys, sąsiuvinio linijos driekiasi ilgos ilgutėlės kaip kelio juostos. Tas kelias sunkus ir beveik neįveikiamas. Man neišeina parašyti nė vieno kabliuko, nesusirango nė viena kirmėlytė, mano medinė ranka kaip užburta brėžia vien tiesius brūkšnius ir aš imu urgzti kaip Helena ir kaip Helena netgi įkandu auklėtojai į ranką. Raidės nenori ateiti pas mane, jos manęs vengia, aš niekuomet jų neparašysiu, rašysiu tik statmenus brūkšnius, kurie užkapos mano sąmonę savo aštriais kirčiais! Naktį užmigusi sapnuoju raides – dideles ir apvalias, turinčias grakščias kojeles ir atsikišusius riebius pilvelius. Rytą nuėjusi į darželį stebuklingai parašau savo pirmąją o ir meistriškai užriečiu kepurėlę.

Jos ateina pamažu, ne taip kaip žodžiai, baugščiai besidairydamos į mano sąsiuvinio lapus, gimsta lėtai ir sunkiai iš po prakaituotame delne spaudžiamo parkerio plunksnos. Jos nevaikšto po vieną, kaip gali vaikščioti žodžiai, jas reikia sujungti į tvarkingą rikiuotę – žodžius, kurie tebėra ir šiandien parašyti sename sąsiuvinyje, seniai užmirštame kaip neaptiktas Rozetės akmuo, kaip dingusios Aleksandrijos bibliotekos nevarstomuose rašomojo stalo stalčiuose. Jame parašyta:

Rašau viena, nes mamos tuo metu namuose nėra, ji išvykusi komandiruotėn į tuometinį Leningradą ir grįš tik po penkių dienų, o mane prižiūri jos brolis paauglys, mano tikras dėdė, apie kurį, dievaž, ir yra nemirtingasis ketureilis. Jis tikrai daug ką moka, prireikus padarytų ir kėdę, ir duris, ir netgi patį stalą, tačiau jam maga susitikti su draugais, kurie jau lūkuriuoja jo po langu ir švilpia, jiems reikia įrengti apšvietimą kaimo mokyklos diskotekų salėje, o čia dar aš su savo namų darbų dailyraščio užduotimi – tuo kvailu ketureiliu. Mudu prirašę to ketureilio daugiau nei pusę sąsiuvinio, tačiau jis vis tiek sako, kad mano ranka kaip kokia kolonkė, aš imu šniurkščioti, nes pavargau ir esu alkana. Jis pamoja savo draugužiams, paduoda jiems raktus ir spalvotas lempas, o pats atsidusęs eina į virtuvę, prikepa man blynų. Paskui sėda prie stalo, sodinasi mane ant kelių ir mudu vienuoliktą kartą rašome kartu: Kas padarė šitą kėdę…

Žodžiai ima draugauti su raidėmis, tuo net sunku patikėti. Galų gale jie tampa vieniu, tikriau – žodis suranda savąjį kūną, tik kiek kitokį, nei parašyta Biblijoje, – raides. Sokratas priverstas nutilti ir užsimerkti. Nebeturiu kada apie jį galvoti. Pas mane braunasi, mane šaukte šaukia Tarzanas, Džeinė Eir, pasaulio pasakos, kapitonas Grantas, daktaras Dolitlis, mažoji Fadetė, Heida, Mikė Pūkuotukas, „Parduotos vasaros“… Mėgstu skaityti tas pačias knygas daugybę kartų, ieškoti labiausiai patikusių puslapių, ilgėtis jų. Dar nelabai nutuokiu, kas yra tiesioginė kalba, ir mane užburia keisti, bet gražūs ir nekasdieniški posakiai. Pasaulis auga, plečiasi, tačiau skaudžiai gniuždantis laikinumo pojūtis auga su juo, akina vis stipriau, vaikiško saugumo ir ramybės skraistė, atrodo, lig tol patikimai gobusi pečius, dryksta ir nejučia vieną naktį nusigręžusi į sieną apsiverkiu, aiškiai suvokusi, kad vieną dieną mirsiu. Noriu perskaityti visas pasaulio knygas.

Praėjus penkiolikai metų saviesiems prisipažįstu, kad pakoka buvusi močiutė, kurią vaikiškai suvalkietišku liežuviu karštai geidžiau išvadinti pasakorka, o teletė – čia jau slapyvardis, pseudonimas, skirtas tėvukui, kuris uoliai keldavosi naktimis ir tamsoje sliūkindavo į gale tvartų suręstą medinę būdelę. Dėdė Kamizieras taip ir liko Kamizieru, netgi pats save pradėjo šitaip vadinti. Praėjo dar penkiolika metų ir įtempusi klausą girdžiu, kaip gretimam kambary šnara Charles’io Perrault pasakų lapai, kuriuose šimtmečius tebegyvena nuostabioji Pelenė su pamote ir dviem šios dukterimis. Dukterys – nestandartinės personos, labai pasakiškos: Hortenzija plonut plonutėlė, vapsvos liemeniu, o Gertrūda – stora ir nerangi. Toji Gertrūda viename puslapyje supykusi sako Hortenzijai: Ak, tu stipena! Dar vakar prieš užmigdama skaičiau šią pasaką, o dabar girdžiu tipenant smulkius žingsniukus ir aiškiai kalbantis su savimi:

– Ak, tu stipena… ak, tu stipena… Sti-pe-na!

Vaikas kartoja ir kartoja naują žodį kaip magiją, kaip burtą, lyg čiulptų saldainį, ir mėgaujasi nauju skoniu savo burnoje. Žodis skirtas niekam, vien jo budriai klausai ir jautriam liežuviui, ir jis įsigyvena juose. Jis stato savąją Troją, nedrąsiai liesdamas jos sienojų plytas, uodžia juntamą vandens ir alyvmedžių kvapą. Dangumi tebevažiuoja Grįžulo Ratai ir spindi svaiginantis Paukščių Takas. O raidės ir vėl tėra nematomi embrionai, saugiai glūdintys smegenų žievėje, jos neišnešiotos vaiko vaizduotės, jos laukia. Jų civilizacijai lemta gimti ir mirti milijardus kartų kartu su žmogumi.

Popiet mes įprastai tvarkomės namus, šluostome dulkes. Vaikas dėlioja savo žaislus ir tyliai šnibžda kažkokius žodžius, kurių negaliu girdėti. Dar šlapiomis rankomis imu knygas, laikraščius, plėšau nereikalingus lapus, metu ir mano pirštus išmargina juodi atspaudai.

Vaikas priėjęs žiūri į mano rankas ir klausia:

– Kas čia? Kas čia tau?

Mėginu valytis pirštus, stipriai trinu juos saujose, tačiau atspaudai ryškūs ir nenuvalomi.

– Čia raidės, – sakau. – Raidės ant pirštų.