Kubas

ADOMAS PŪRAS

Kubo sienos, grindys ir lubos yra grotos. Senieji žmonės pro jas matydavo saulę, žirafas, lietų, girdėdavo melodijas. Grotų tarpų platumas viliojo ištrūkti. Tačiau su kiekvienu bandymu grotų tarpuose radosi naujos grotos. Ne vienas, susiviliojęs tariama laisve, neteko kojos ar galvos.

Dar mūsų senelių seneliai pasakojo pro tarpus regėję šviesą. Kažkas melavo matęs išorėje praeinant liūtą, kažkas – nuvilnijant bangą. Mums tai tik kubo mitas, kurį pasakojame savo vaikams; paminklas laukinei senųjų žmonių vaizduotei.

Tarpai nei mūsų regai, nei lytėjimui seniai nebeprieinami, nors vėjas kartais pučia. Kubo sienas, grindis ir lubas išdažėme baltai. Būta pageidavimų viename iš viršutinių kampų nupiešti saulę. Tačiau kažkam paklausus, kas yra saulė, – stojo tyla.

Kube turime barą, baseiną, mišką, zoologijos sodą ir kapines. Mūsų merginos mums verda kavą ir šypsosi. Gerdami šitą gardų gėrimą rūkome merginų susuktas suktines ir aptarinėjame vakarykščius nuotykius bare.

Gyvenimas kube malonus ir lengvas, nors baseinas jau daug kam pabodęs. O dėl kapinių, tai čia laidojame mirusius draugus.

Kartais kube ima skambėti nežinia kieno dainuojamos dainos apie jūreivius. Mūsų seneliai į tokias dainas reaguodavo sunkiai: skubėdavo į barą prisigerti. Jokios, net pačios nekalčiausios, užuominos apie kubo mitą tokiais sunkmečiais nebūdavo toleruojamos. Progą patylėti praleidusių gudruolių laukdavo tremtis į Mišką.

Mūsų nejaudina nei vėjai, nei dainos. Vėjui kedenant plaukus, mes lakstome po kubą ir savo kukliais balsais pritariame melodingai jūreivių giesmei. O ką jau kalbėti apie atgaivą, kurią vėjas teikia zoologijos sodo papūgoms ir karščiuojantiems vaikams. Ir išgeriame mes tik tada, kai nuotaika tinkama, o ne iš baimės ar noro užsimiršti.

Susigraudinu, kai pagalvoju, kokios nuostabios bus ateities kartos.