Iš „Užrašų knygutės“

JIDDU KRISHNAMURTI

Pasaulinėje dvasinių mokymų tradicijoje ryškų pėdsaką palikęs indas Jiddu Krishnamurti nuo 1961 m. birželio 18 d. iki 1962 m. kovo 19 d. pats nežinodamas kodėl rašė dienoraštį. 1976 m. beveik neredaguotas jis buvo išleistas atskira knyga. Aprašant aplinką ir dvasinę būseną jame ne kartą minimas ir kūną kamuojantis didžiulis skausmas. 1922-ųjų rugpjūtį, būdamas dvidešimt aštuonerių, Krishnamurti patyrė „gyvenimą pakeitusį“ sukrėtimą, apibūdinamą ir kaip dvasinis pabudimas, ir kaip psichologinė transformacija, ir kaip fiziologinis pokytis. Po jo prasidėjo ir visą gyvenimą truko nepaaiškinami aštrūs galvos ir stuburo skausmai, bet Krishnamurti nevartojo jokių skausmą malšinančių vaistų.

1961 m. birželio 30 d.

Ohajus, Kalifornija

Vakar popiet jaučiausi labai blogai, skausmas buvo vos pakeliamas, jis truko kelias valandas.

Vaikščiodamas tarp tų violetinių plikų uolų netikėtai pajutau vienatvę. Absoliučią vienatvę. Visur aplink tvyrojo vienatvė; ji buvo be galo turtinga; jos grožis nepasiekiamas nei jausmu, nei protu. Ji buvo ne sustingusi, o gyva, judri, pripildanti visus kampus ir kampelius. Aukšta uolinga kalno viršūnė liepsnojo besileidžiančioje saulėje ir šioji šviesa, šioji spalva dangų pripildė vienatvės.

Vienatvė buvo ypatinga; ne izoliuota, bet pati sau, kaip visus žemės vandenis sutelkiantis lietaus lašas. Ji nebuvo nei džiaugsminga, nei liūdna, o tik pati sau. Ji buvo be savybių, pavidalo, spalvos; visa tai ją darė pažįstamą, išmatuojamą. Ji akimirksniu švystelėjo ir užgimė. Ji nedygo, nesivystė, o visiškai buvo. Nebuvo brendimo laiko; laikas įsišaknijęs praeityje. O tai buvo būsena be šaknų, be priežasčių. Todėl tobulai „nauja“ – būsena, kurios niekada nebuvo ir nebus, nes ji gyvena.

Izoliacija pažįstama, taip pat ir vienišumas. Jie atpažįstami, nes dažnai buvo patiriami tikrovėje ar vaizduotėje. Pats žinojimas apie juos kursto tam tikrą veidmainišką panieką ir baimę, iš kurių randasi cinizmas ir dievai. Tačiau saviizoliacija ir vienišumas prie vienatvės neveda ir todėl neturi tęstis, bet ne tam, kad ką nors laimėtum – tai turi numirti natūraliai, kaip nuvysta gležna gėlė. Ne tik pasipriešinimas gimdo baimę, bet ir nusileidimas. Smegenys turi visiškai atsikratyti visų šių gudrių užmačių.

Šioji begalinė vienatvė nieko bendra neturi su save teršiančios sąmonės vingiais ir posūkiais. Visi kūriniai gimsta šioje vienatvėje. Kūryba griauna, todėl kūryba visados yra nežinomybė.

Šioji vienatvė vakar buvo visą vakarą, ir dabar ji yra, buvo ir pabudus naktį.

Spaudimas ir įtampa nesiliauja, stiprėja ir silpnėja bangomis. Šiandien gana sunku, visą popietę.

1961 m. liepos 31 d.

Šveicarija, Gštadas

Meditacija be taisyklių, be priežasties ir motyvo, be rezultato ir tikslo – nuostabus dalykas. Tai ir milžiniškas nuskaistinantis sprogimas, ir mirtis be ateities. Jos tyrumas naikinantis, nepaliekantis jokio slapto kampelio savame šešėlyje pasislėpti minčiai. Jos tyrumas atviras, nes tai nėra pasipriešinimu įgyta dorybė. Ji tyra, nes joje kaip ir meilėje nėra pasipriešinimo. Meditacijoje nėra ateities, nėra ginčo su mirtimi. Praeities ir ateities mirtis sunaikina ir niekingą laiko dabartį, o laikas visada niekingas. Naikinimas ir yra tai, kas tikrai nauja. Tokia meditacija – tai ne kvaili saugumo ieškančių smegenų skaičiavimai. Meditacija yra saugumo struktūrų suardymas ir ji didžiai graži; graži ne vien dėl žmogaus ar gamtos sukurtų daiktų, bet ir dėl savo tylos. Šioji tyla yra tuštuma, kurioje ir iš kurios viskas randasi ir reiškiasi. Ji nepažini, nepasiekiama nei intelektu, nei jausmu; kelio į ją nėra, o metodas jos atžvilgiu tėra godaus proto išmonė. Visi išskaičiuojančio ego keliai ir priemonės turi sunykti, turi liautis bet koks judėjimas pirmyn ar atgal, turi nutrūkti kelias į rytojų. Meditacija yra naikinimas, todėl ji pavojinga siekiantiems gyventi paviršutiniškai, fantazijose ir mituose.

Žvaigždės ankstų rytą buvo itin ryškios, spindinčios. Iki aušros dar buvo toli. Tvyrojo nuostabi ramuma, nurimo net sraunus upelis, tylėjo kalvos. Visą valandą protas buvo budrus, jautrus ir tiktai stebėjo. Būdamas šios būsenos jis galėjo išeiti už savęs be jokios krypties, nes nebuvo nukreipiančiojo. Meditacija yra naikinanti ir skaistinanti vėtra. Tada tolumoje pasirodė aušra. Rytai nušvito jauna, blyškia, romia ir drovia šviesa, ji perbėgo toli dunksančias kalvas, aukštuosius kalnus, jų viršūnes. Medžiai stovėjo tylūs grupelėmis ir pavieniui, pabudo drebulė, linksmai sučiurleno upelis. Balta ūkininko namo siena vakaruose dar pašviesėjo. Šviesa atėjo ir užpildė žemę lėtai, taikiai, beveik maldaujamai. Tuomet snieguotos kalnų viršūnės tapo rožinės ir pasigirdo pirmieji ryto garsai. Dangų tyliai kirto trys varnos, visos viena kryptimi; tolumoje skambtelėjo galvijo varpelis, bet vis dar buvo tylu. Tuomet į kalną pakilo automobilis ir prasidėjo diena.

Ant takelio miške nukrito geltonas lapas; kai kuriems medžiams jau ruduo. Tai buvo vienintelis lapas: lygus, švarus, nedėmėtas. Tai buvo rudens geltonis, ir lapas savo mirtyje vis dar buvo gražus, dar nepaliestas jokios ligos. Kiti lapai tebežaliavo pavasario ir vasaros pilnatvėje. Tai buvo šlovinga mirtis. Mirtis buvo čia, ne tame geltonyje, bet iš tikrųjų; ne neišvengiama tradicinė mirtis, o mirtis, kuri visada šalia. Mirtis buvo ne fantazija – mirtis buvo tikrovė, kurios neįmanoma pridengti. Mirtis visada čia, už kiekvieno kelio posūkio, kiekviename name, kartu su visais dievais. Ji buvo čia visame savo didingume ir grožyje.

Mirtis neišvengiama – galite ją užmiršti, paaiškinti, pateisinti, galite tikėti, kad persikūnysite, kad atgimsite. Darykite ką norite, eikite į bet kurią šventyklą, skaitykite knygą – ji visada šalia, šventėje ir sveikatoje. Turite gyventi su ja, kad ją pažintumėte; tačiau nepažinsite, jei bijosite. Baimė ją tiktai užtemdo. Kad pažintumėte mirtį, turite ją mylėti. Turite ją mylėti, kad su ja gyventumėte. Mirties žinojimas nėra mirties pabaiga – tai žinojimo pabaiga. Mylėti mirtį nereiškia artimai ją pažinti. Negalite mylėti to, ko nepažįstate, betgi jūs nieko nepažįstate, netgi savo žmonos ir savo viršininko, ką ir kalbėti apie tai, kas nepažinu iš esmės. Ir vis dėlto jūs turite mylėti mirtį, keistumą, nepažinumą. Paprastai mylite tai, kuo esate tikri, kas teikia komfortą ir saugumą; tačiau nemylite neapibrėžtumo, nežinomybės. Galite mylėti pavojų, atiduoti gyvybę už kitą ar nužudyti kitą už savo šalį, bet tai ne meilė, nes čia esama atlygio ir naudos; mylite laimėjimus ir sėkmę, nors juose esama kančios. Mirties pažinime nėra naudos, tačiau mirtis ir meilė keistai susijusios, jos visada kartu. Negalite mylėti be mirties; negalite apsikabinti nedalyvaujant mirčiai. Kur meilė, ten ir mirtis, jos neišskiriamos.

Bet ką mes žinome apie meilę? Žinome pojūtį, emociją, žinome norą, jausmą ir minties mechanizmus – bet visa tai nėra meilė. Mylite savo vyrą, savo vaikus, nekenčiate karo, o kariaujate. Jūsų meilei nesvetima neapykanta, pavydas, garbėtroška, baimė; visas šis erzelis nėra meilė. Mylite valdžią ir prestižą, bet tai yra blogis, sugedimas. Argi mes žinome, kas yra meilė? Meilės nepažinumas – tai jos stebuklas, jos grožis. Niekada nežinoti nereiškia būti apimtam abejonių ir nusivylimo – tai reiškia praeities mirtį ir todėl visišką ateities neapibrėžtumą. Meilė neturi tęsinio, kaip ir mirtis. Tiktai atmintis ir nuotrauka rėmeliuose tęsiasi, bet jos mechaniškos, o juk ir mašinos sudyla, užleisdamos vietą kitiems paveikslams, naujiems prisiminimams. Tai, kas tęsiasi, anksčiau ar vėliau sunyksta, o tai, kas sunyksta, nėra mirtis. Meilė ir mirtis neišskiriamos, o kur jos, ten ir griovimas.

1961 m. rugsėjo 15 d.

Paryžius

Buvo nuostabus vakaras, giedrame danguje nepaisydamos miesto žiburių spindėjo žvaigždės. Nors visas (Eifelio) bokštas skendėjo šviesoje, matėsi ir tolimas horizontas, ir šviesos atspindžiai žemai upės paviršiuje. Nors nesiliovė gausti mašinos, vakaras buvo ramus. Meditacija prisėlino kaip paplūdimio smėlį skalaujanti banga. Tai nebuvo smegenų atminties tinklu pagaunama meditacija; ji buvo kažkas tokio, kam protas pasidavė be jokio pasipriešinimo. Tai buvo meditacija anapus bet kokių formulių ir metodų; formulė, metodas ir kartojimas užmuša meditaciją. Jos judesys apėmė viską: žvaigždes, triukšmą, ramybę ir vandenų platybę. O medituotojo nebuvo; kad meditacija įvyktų, medituotojas, stebintysis turi išnykti. Medituotojo pašalinimas irgi yra meditacija, tačiau be jo meditacija visiškai kitokia.

Buvo labai ankstus rytas; horizonte kilo Orionas, o Sietynas jau buvo virš galvos. Miesto gausmas nutilo, dingo žiburiai languose, padvelkė švelnus, gaivus vėjelis. Visiškas dėmesingumas nesukelia išgyvenimo; pastarasis yra nedėmesingumo požymis. Būtent nedėmesingumu kaupiami išgyvenimai, patyrimai, kurie daugina atmintį, stato pasipriešinimo sienas; būtent nedėmesingumas gimdo egocentrinę veiklą. Nedėmesingumas – tai išskirianti, atkertanti koncentracija; jai būdingas dėmesio atitraukimas ir nesibaigiantis kontrolės ir disciplinos konfliktas. Apėmus nedėmesingumo būsenai visos reakcijos į iššūkius yra neadekvačios ir šis neadekvatumas yra išgyvenimas. Jį lydi nejautra, minties atbukimas, atminties sienų sutvirtėjimas, o įprotis, rutina tampa norma. Išgyvenimas, nedėmesingumas nesuteikia laisvės. Nedėmesingumas – tai lėtas irimas.

Visiškas dėmesingumas nesuteikia vietos išgyvenimui, centro, kuris išgyventų, ar periferijos, kurioje išgyvenimas vyktų. Dėmesys nėra varžanti ir apribojanti koncentracija. Absoliutus dėmesys apima viską ir nieko neišskiria. Paviršutiniškas dėmesingumas prilygsta nedėmesingumui; visiškas dėmesys apima paviršių ir gelmę, praeitį ir jos įtaką dabarčiai, jau judančiai ateitin. Savimonė yra dalinė, ribota, o visiškas dėmesys apima ribotą sąmonę ir taip pašalina šiuos barjerus ir apribojimus. Visos mintys yra sąlygotos. Mintis yra laikas ir patirtis; iš esmės mintis yra nedėmesingumo pasekmė.

Kas lemia dėmesio pilnatvę? Visi metodai ir visos sistemos duoda tiktai žadamą rezultatą. Bet absoliutus dėmesys nėra rezultatas, kaip nėra rezultatas ir meilė; jis nėra sukeliamas kokia nors veikla. Absoliutus dėmesys yra nedėmesingumo rezultatų neigimas, tačiau šis neigimas nėra žinojimo, kas yra dėmesys, pasekmė. Kas netikra, turi būti paneigta ne todėl, kad jau žinoma, kas yra tikra: jei žinotume, kas yra tikra, netikrumo nebūtų. Tiesa nėra melo priešingybė, kaip meilė nėra neapykantos priešingybė. Neapykantos pažinimas nereiškia meilės pažinimo. Netikrumo, išsiblaškymo neigimas nėra noro pasiekti visišką dėmesingumą rezultatas. Netikrumo kaip netikrumo, tikrumo kaip tikrumo ir tikrumo netikrume regėjimas nėra palyginimo rezultatas. Matyti netikrumą kaip netikrumą – štai kas yra dėmesys. Netikrumas kaip netikrumas nebus matomas tol, kol vyraus nuomonė, sprendimas, vertinimas, prisirišimas ir kiti nedėmesingumo vaisiai. Viso nedėmesingumo mechanizmo regėjimas ir yra visiškas dėmesys. Dėmesingas protas yra tuščias protas.

Kitoniškumo skaistumas yra neaprėpiama ir neperprantama jėga. Šįryt ji su savo ypatinga tyla buvo čia.

1961 m. rugsėjo 19 d.

Paryžius

Ar esama ateities? Yra rytojus, jau suplanuotas: reikia padaryti tai ir tai; yra porytojus su kitais reikalais; yra ir kita savaitė, ir kiti metai. Jų neįmanoma atšaukti; galima juos modifikuoti ar visai pakeisti, bet daugelis rytojų egzistuoja ir to nepaneigsi. Yra erdvė: nuo tos iki tos vietos, arti ir toli; atstumas kilometrais, erdvė tarp objektų; atstumas, kurį mintis įveikia akimirksniu; kitas upės krantas ir tolimas mėnulis. Laikas įveikti erdvę, atstumą ir laikas kirsti upę; nuo čia iki tos vietos – laikas, būtinas šiai erdvei įveikti, gali trukti minutę, dieną ar metus. Tai laikas, matuojamas saule ar laikrodžiu, laikas kaip kelias į tai, kas turi būti pasiekta. Visa tai gana paprasta ir aišku. O ar esama ateities be šio mechaninio, chronologinio laiko? Ar yra siekis, ar yra tikslas, kuriems laikas taip svarbus?

Balandžiai ant stogo tokie ankstyvi; jie burkavo, valėsi plunksnas, vaikėsi vienas kitą. Saulė dar nepatekėjo, o reti dūminiai debesėliai draikėsi po visą dangų; jie dar netapo bespalviai, dar nesklido mašinų gausmas iš gatvės. Įprastas triukšmas pasigirs negreit, o anapus šių sienų driekėsi sodai. Vakar vakare žolė, kuria vaikščioti nevalia niekam, išskyrus balandžius ir keletą žvirblių, buvo itin žalia – stulbinamai žalia – ir gėlės be galo ryškios. Visur kitur buvo žmogus su savo veikla ir nesibaigiančiais darbais. Kyšojo bokštas, tvirtas ir puošnus, netrukus paskęsiantis saulėje.

Žolė atrodė pasmerkta, o gėlėms lemta nuvysti – juk jau visur ruduo. Bet dar iki pasirodant balandžiams terasoje prasidėjo džiaugsminga meditacija. Šioji ekstazė buvo be priežasties – jei džiaugsmas turi priežastį, tai jau ne džiaugsmas; džiaugsmas tiesiog buvo, o mintis buvo bejėgė jį suvaldyti ir paversti prisiminimu. Džiaugsmas buvo per daug stiprus ir aktyvus, kad mintis pajėgtų juo žaisti: ir mintis, ir jausmas visiškai nurimo ir nutilo. Jis sklido bangomis – kažkas gyvo, nepatalpinamo, nesulaikomo, o su džiaugsmu atėjo palaima. Visa tai buvo anapus bet kokios minties ir poreikio.

Ką reiškia pasiekti tikslą? Pasiekti tikslą reiškia atsidurti baimės šešėlyje. Ar egzistuoja vidinis pasiekimas, pasiekiamas tikslas, siektinas rezultatas? Tikslus skiria mintis: Dievas, malonė, sėkmė, dorybė ir taip toliau. Tačiau mintis – tiktai reakcija, atminties atsakas; ir mintis gimdo laiką, skirtą įveikti atstumui tarp to, kas yra, ir to, kas turi būti. Tai, kas turi būti, – idealas, tai kažkas žodiška, teoriška, anapus realybės. Dabartis – faktiškai esanti – yra belaikė, be siektino tikslo, be įveikiamo atstumo. Faktas egzistuoja, o viso kito nėra. Kur yra faktas, ten idealas ir siektinas tikslas; idealas, tikslas – tai bėgimas nuo fakto. Faktas neturi nei laiko, nei erdvės. O kaip tada su mirtimi? Egzistuoja sunykimas; fizinio organizmo mechanizmas suyra, sunyksta – tai ir yra mirtis. Bet tai neišvengiama, kaip neišvengiamai sudyla šis pieštukas. Ar tai ir yra baimės priežastis? Ar veikiau pasaulio, kuriame mes kažkuo tampame, kažką įgyjame, kažko pasiekiame, mirtis? Šis pasaulis bevertis; tai vaizduotės, vengimo pasaulis. Faktas – tai, kas yra, – ir tai, kas turi būti, – du visiškai skirtingi dalykai. Tai, kas turi būti, pririšta prie laiko ir atstumo, liūdesio ir baimės. Viso to mirtis palieka tiktai faktą, tai, kas yra. Tai, kas yra, yra be ateities; laiką gimdanti mintis negali paveikti fakto; mintis negali pakeisti fakto, ji gali nuo jo tiktai bėgti, bet kai bet koks noras bėgti dingsta, tada faktas smarkiai pasikeičia. Tačiau reikalinga minties, kuri yra laikas, mirtis. O kai minties kaip laiko nebėra – argi dar faktas yra? Kada laikas kaip mintis sunaikinama, nebėra judėjimo jokia kryptimi, nebėra erdvės, kurią reikėtų užimti, o yra tiktai tuštumos tyla. Tai visiškas laiko kaip vakar, šiandien, rytoj, kaip nuolatinio tęstinumo ir tapsmo atminties sunaikinimas.

Tuomet būtis yra belaikė, tiktai faktinė dabartis ir ši dabartis nepriklauso laikui. Tai dėmesys be minties sienų ir jausmų užtvarų. Žodžiai vartojami komunikuoti, bendrauti: patys savaime žodžiai, simboliai apskritai neturi prasmės ir reikšmės. Gyvenimas – visada faktinė dabartis, o laikas visada priklauso praeičiai, kaip ir ateičiai. Laiko mirtis reiškia gyvenimą dabartyje. Būtent šis gyvenimas nemirtingas, o ne gyvenimas sąmonėje. Laikas – tai mintis sąmonėje, o sąmonė uždaryta savuose rėmuose. Minties ir jausmo kuriamoje struktūroje visada esama baimės ir liūdesio. Liūdesys užsibaigia kartu su laiku.

1961 m. lapkričio 30 d.

Madrasas, Indija

Vietovė be upės nyki. Tai nedidelė upė, jeigu išvis ją upe galima pavadinti, bet per ją nutiestas didelis tiltas iš plytų ir akmens, nors ir neplatus, autobusams ir automobiliams tenka sulėtinti greitį; ant jo visada pilna pėsčiųjų ir, aišku, dviratininkų. Nors ją būtų galima vadinti upe, liūčių sezonu ji atrodo ir gili, ir vandeninga, bet dabar, kai liūtys beveik baigėsi, ji panaši į plačią vandens juostą su didele krūmais apaugusia sala. Teka ji tiesiai į jūrą rytuose, gyvybingai ir džiaugsmingai. Dabar tai kito liūčių sezono laukianti plati smėlėta sekluma. Per brastą į salą brido galvijai; keletas žvejų bandė pagauti bent kokią žuvį, o visos žuvys buvo smulkios kaip didysis pirštas, o kai jas po medžiais pardavinėjo, sklido baisus kvapas. Šįvakar vandenyje visiškai apmiręs stovėjo didelis garnys. Jis buvo vienintelis paukštis upėje; vakarais čia paprastai būriuodavosi varnos ir kiti paukščiai, bet šįvakar tebuvo šis garnys. Nepamatyti jo – balto, sustingusio po saulėtu dangumi – buvo neįmanoma. Kiek tolėliau matėsi geltona saulė ir žalsva jūra, o link jų nusidriekusiame plote – trys palmės, žvelgiančios į jūrą ir į upę. Vakaro saulė nušvietė ir jas, ir jūrą už jų – neramią, pavojingą, alsuojančią malonia žydruma. Nuo tilto dangus atrodė be galo didelis, artimas ir giedras; iki oro uosto nuo čia toli. Šįvakar tas vienintelis garnys ir trys palmės atstojo visą žemę, praeitą ir būsimą laiką, ir gyvenimą be praeities. Meditacija tapo žydėjimu be šaknų, o todėl ir mirimu. Neigimas yra nuostabus gyvenimo judesys, o pozityvumas yra reakcija į gyvenimą, tai priešinimasis. Priešinimasis nėra mirtis, o tiktai baimė; baimė toliau gimdo baimę ir degradaciją. Mirtis – tai naujo skleidimasis; meditacija yra žinojimo mirimas.

Keista, kad žmogus niekada negali pasakyti: „Aš nežinau.“ Iš tikrųjų tam pasakyti ir pajusti reikalingas kuklumas. Bet žmogus niekada nepripažįsta fakto, kad nieko nežino; šis tuščias didžiavimasis protą užpildo žiniomis. Tuštybė – keista liga, visados žadinanti viltis ir visados nuliūdinanti. Bet pripažinti, kad nežinai – tai sustabdyti mechanišką žinių kaupimo procesą. Yra ne vienas būdas pasakyti „Aš nežinau“ – apsimetinėjimas pasitelkus visus slaptus ir gudrius metodus, noras padaryti įspūdį, tapti svarbesniam ir taip toliau; yra „Aš nežinau“, iš tikrųjų nurodantis žinojimui įgyti reikalingą laiką, ir yra „Aš nežinau“, kai neieškoma būdo, kaip įgyti žinojimą. Vienu atveju tiktai kaupiama ir niekada nesimokoma, kitu atveju turime būseną žmogaus, kuris mokosi nekaupdamas. Reikalinga laisvė mokytis, tuomet protas atjaunėja ir nuskaistėja; o kaupimas silpnina protą, jis sensta ir vysta. Nekaltybė – ne patirties trūkumas, o išsivadavimas iš patirties kaupimo; tai laisvė mirti visiems išgyvenimams ir laisvė neleisti jiems įleisti šaknis kaupiančių smegenų dirvoje. Gyvenimo be išgyvenimų ir patirties nėra, tačiau kada dirva pilna šaknų, nėra ir gyvenimo.

Bet kuklumas nėra sąmoningas išsivadavimas iš žinojimo – žygdarbio tuštybė; kuklumas – tai nežinojimo pilnatvė, kuri ir yra mirimas. Mirties baimės esama tiktai žinojime, bet nežinojime jos nėra. Bijoma ne nežinomybės, o tiktai žinojimo pasikeitimo, žinojimo pabaigos.

Bet pripratimas prie žodžio, emocinis žodžio turinys, paslėpta žodžio prasmė neleidžia iš jo išsivaduoti. Be šios laisvės esate žodžių, išvadų, idėjų vergas. Jeigu, kaip daugelis, gyvenate žodžiuose, vidinis troškulys tampa nepasotinamas; tai tarsi visą laiką arti ir niekada nesėti. Tai gyvenimas beprasmiame nerealumo, veidmainystės ir liūdesio pasaulyje. Įsitikinimas yra žodis, mintijimo rezultatas, sukurptas iš žodžių, ir būtent tai kenkia, atima iš proto jo grožį. Sunaikinti žodį – tai suardyti vidinę saugumo struktūrą, kuri ir taip beprasmė. Šis nesaugumas nėra prievartinis nusigręžimas nuo saugumo, vedantis prie įvairių negalavimų. Tai yra nesaugumas, kylantis iš saugumo klestėjimo, iš kuklumo ir nekaltybės, kurių galios išdidusis niekada nepajus.

1961 m. gruodžio 3 d.

Madrasas, Indija

Jie ginčijosi mažoje lūšnelėje su aliejine lempa šalia to mielo kelio; ji šaižiu, spiegiančiu balsu kažką rėkė apie pinigus, jų nebeužtenką ryžiams, o jis tik tyliu, išgąstingu balsu kažką mekeno. Balsai buvo girdimi iš labai toli ir tik triukšmas perpildytame autobuse juos nustelbė. Palmės stovėjo tylios ir net plunksniškos kazuarinų viršūnės nustojo švelniai linguoti. Mėnulio nebuvo ir nebuvo tamsu, saulė jau kada pasislėpė besikaupiančiuose debesyse. Pralėkė autobusai ir automobiliai, daugybė jų, visi važiavo pažiūrėti senos šventyklos ant jūros kranto ir štai kelias vėl tapo ramus, atskirtas ir apleistas. Retkarčiais, tyliai kalbėdamiesi, praeidavo po dienos darbų pavargę valstiečiai. Ta nuostabi bekraštybė priartėjo ir buvo čia su neįtikėtinu švelnumu ir meilumu; kaip gležnas lapelis pavasarį, kuris taip greit išnyksta, ji buvo absoliučiai pažeidžiama ir todėl niekada nesunaikinama. Visos mintys ir jausmai išnyko, baigėsi ir bet koks pažinimas.

Keista, kokie svarbūs tapo pinigai, – ir duodančiam, ir imančiam, ir valdžios žmogui, ir vargšui. Jie nuolatos kalba apie pinigus arba vengia apie juos kalbėti, nes tai blogas tonas, bet ištisai apie juos galvoja. Pinigai geriems darbams, pinigai partijai, pinigai šventyklai ir pinigai ryžiams nusipirkti. Turėdami pinigų nesate laimingi ir nelaimingi esate, jei jų neturite. Jums nurodoma, ko žmogus vertas, pasakojant apie jo padėtį, jo laipsnius, jo protą, jo gabumus, apie tai, kiek jis uždirba. Turčiaus pavydas ir skurdžiaus pavydas, kova siekiant išsiskirti žiniomis, drabužiais, puikia kalbėsena. Kiekvienam norisi kažkam padaryti įspūdį, ir kuo didesnis sambūris, tuo geriau. Bet pinigai svarbesni už visa kita, išskyrus valdžią. Šiedu dalykai yra žavingas derinys; šventasis turi valdžią, nors ir nėra pinigų; jis daro poveikį ir turtuoliui, ir vargšui. Politikas panaudos šalį, šventąjį, dievus, bet ką, kad užkoptų į viršūnę ir skelbtų jums apie garbėtroškos absurdiškumą ir valdžios negailestingumą. Pinigams ir valdžiai nėra galo: kuo daugiau turite, tuo daugiau norite. Bet už visų pinigų ir valdžios stovi liūdesys, kurio neįmanoma paneigti; galite jį nustumti į šalį, pabandyti jį užmiršti, bet jis visada čia; negalite jo nuginčyti, jis čia visados, – gili žaizda, kuri, atrodo, niekada neužgis.

Niekas nenori būti išsivadavęs iš liūdesio, labai jau sudėtinga jį suprasti; jis visaip aiškinamas knygose; taip knygos, žodžiai, išvados tapo svarbiausi, tačiau liūdesys vis tiek čia pat, nors ir pridengtas idėjomis. Ir tuomet darosi svarbu pabėgti; bėgimas – pati paviršutiniškumo, kad ir nevienodo gilumo, esmė.

Tačiau nuo liūdesio lengvai nepabėgsi. Kad jis baigtųsi, turi įeiti į pačią liūdesio šerdį ir ištirti jį; turi atlikti labai gilų kasinėjimą ir tyrimus savyje, nepalikdamas neatidengto nė vieno kampelio. Turi matyti kiekvieną gudrios minties vingį ir posūkį, kiekvieną jausmą, kad ir ką jis liestų, kiekvieną reakciją be jokio varžymo. Tai tas pats, kaip atsekti upės ištakas, pati upė ir atves iki jų. Turi susekti kiekvieną kelrodį siūlą į liūdesio šerdį. Tau tereikia sekti, matyti, klausyti; visa tai čia, aišku ir atvira. Tavęs laukia kelionė, bet ne į mėnulį, ne pas dievus, o savyje pačiame. Savyje gali žengti sparčiai ir greitai nustoti liūdėti arba gali keliauti tingiai, glebiai, be užsidegimo. Liūdesiui sunaikinti reikalingas užsidegimas, tačiau užsidegimas neįgyjamas pabėgimu. Jis yra, kai nebebėgi.

1962 m. sausio 12 d.

Radžghatas, Indija

Sode prišlijusi prie stulpo stovėjo dešimties dvylikos metų mergaitė; purvina, keletą savaičių vandens nematę plaukai dulkėti ir susivėlę; rūbai suplyšę ir neskalbti, purvini kaip ir ji pati. Kaklą apsivyniojusi ilgu skarmalu, ji žiūrėjo į verandoje arbatą geriančius žmones; žiūrėjo visiškai abejingai, be jokio jausmo, be jokios minties dėl to, kas vyksta; jos akys buvo nukreiptos į grupę pirmame aukšte, nei kartkartėmis šaižiai surinkančios papūgos, nei pilki balandžiai prie kojų nesukėlė jokios reakcijos. Ji nebuvo alkana ir, galimas daiktas, buvo kurio nors tarno dukra, nes atrodė pažįstanti vietovę ir gerokai įmitusi. Ji elgėsi taip, tarsi būtų savimi pasitikinti jauna ponia, iš jos sklido keistas nusišalinimas. Stebėdamas ją upės ir medžių fone, netikėtai pajutai, kad žiūri į arbatos gėrimą be jokių emocijų, be jokios minties, viskam abejingas, kad ir kas atsitiktų. O kai mergaitė nuėjo prie medžio ant upės kranto, tai tarsi ir tu kartu nuėjai, tarsi ir tu atsisėdai ant dulkėtos ir nelygios žemės, tarsi ir tu pakėlei pagalį ir metei jį per upės rėvą, tu, vienišas, nesišypsantis, niekam niekada nerūpėjęs. Netrukus pakilote, nuėjote sau aplenkdami namą. Ir, keistas dalykas, buvai ir tie balandžiai, ir voverė, bėganti link medžio, ir tas nesiprausęs vairuotojas, ir ramiai tekanti upė. Meilė nėra liūdesys, joje nėra pavydo, tačiau ji pavojinga, nes ji griaunanti. Ji sugriauna viską, kuo žmogus apsistatė, lieka vien plytos. Ji nei stato šventyklas, nei reformuoja sugedusią visuomenę; ji nieko negali daryti, tačiau be jos, kad ir kaip stengtumeisi, nepadarysi nieko. Bet koks kompiuteris ar automatas gali pakeisti situaciją ir suteikti žmogui daugiau laisvalaikio, tačiau šis tampa dar viena problema, kai jų ir taip užtenka. Meilė nežino problemų ir kaip tik todėl ji tokia griaunanti ir pavojinga. Žmogus gyvena problemomis, užsiėmęs nesibaigiančiais reikalais; be jų nebežinotų, ką daryti; jis sutriktų, o sutrikęs visko netektų. Todėl problemos dauginamos iki begalybės; vienos išsprendimas reiškia kitos pradžią, o mirtis, žinoma, yra griovimas; tai ne meilė. Mirtis – tai senatvė, ligos ir problemos, kurių neišspręs joks kompiuteris. Tai ne meilės sukeliamas griovimas; meilė neatneša mirties. Tai rūpestingai sukrauto laužo pelenai, tai be pertrūkio dirbančių automatinių mašinų triukšmas. Meilė, mirtis ir kūryba neatsiejamos; negalite turėti vieno atmesdami kitą; nenusipirksite to nei prekyvietėje, nei bažnyčioje; prekyvietė, bažnyčia – paskutinės vietos, kur tai dar galima rasti. Bet jeigu jūs neieškote, jei neturite problemų, tada galbūt tai patirsite pakeitę požiūrį.

Tai nežinomybė, tad viskas, ką žinote, turi susideginti kartu su pelenais; praeitis – ar ji būtų turtinga, ar apgailėtina – turi būti atmesta taip pat nerūpestingai ir nemotyvuotai kaip tos mergaitės per upės rėvą švystelėtas pagalys. Žinomo degimas yra nežinomo veikimas. Tolumoje girdėti fleita, skambesys nekoks, saulė, didžiulis raudonas kamuolys, leidžiasi už miesto sienų upei įgyjant švelnų ugninį atspalvį, o paukščiai renkasi nakvynės.

Iš: „Krishnamurti’s Notebook“ by Jiddu Krishnamurti.

Krishnamurti Publications of America, 1976

Vertė Vytautas Kinčinaitis