H. D. (Hilda Doolittle). Eilės
Kaitra
O vėjau, praplėški šį karštį,
įsirėžk į jį,
sudraskyk jį į gabalus.
Šiam tirštam ore
nė vaisius negali nukristi –
vaisius negali nukristi į karštį,
kuris spaudžia ir bukina
kriaušės smaigalį
ir apvalina vynuoges.
Įsirėžki į karštį –
išvagok jį,
atverski abipus
tavojo kelio.
___________________________________________________________________
H. D. (Hilda Doolittle, 1886–1961) – JAV poetė ir prozininkė, susijusi su XX a. pradžios avangardine imažistų grupe, kuriai priklausė ir Ezra Poundas bei Richardas Aldingtonas. H. D. neslėpė esanti biseksuali ir tapo viena iš kovotojų už homoseksualų teises bei feministinių judėjimų simbolių.
___________________________________________________________________
Sodas
Aš mačiau, kaip pirmoji kriaušė
krito –
ir gelsvas spiečius,
medų renkantis, tirštai dūzgiantis,
nebuvo už mane eiklesnis
(apsaugok mus nuo grožio),
ir sukniubau
raudodama:
tu, plakantis mus
savo žiedais,
apsaugoki nuo vaismedžių
grožio.
Medunešės
nesustojo,
oras griaudėjo jų dūzgesiu,
tik aš viena likau parkniubusi.
O grubiai ištašytas
sodų dieve,
tau atnašauju auką –
ar tu, vienintelis, begroži
dievo sūnau,
nuo grožio mus apsaugosi:
šiuos riešutus nukritusius,
iš žalių apsodų išgliaudytus,
vynuogių kekes, tamsiai raudonas
jų uogas, vynu varvančias,
granatus jau perskeltus,
figas prinokusias
ir svarainius dar sirpstančius
tau atnašauju.
Apsaugotas sodas
Man jau pakaks.
Aš dūstu.
Kiekvienas kelias baigiasi, kiekvienas vieškelis,
Kiekvienas takelis veda bent jau
Į kalvos viršūnę –
O tada atseki savus žingsnius
Arba tą patį šlaitą kitapus randi,
Galvotrūkčiais nubėgusi.
Man jau pakaks –
Gvazdikų, lelijų, dobilėlių,
Žolių, pipirnių.
Ak, nors šaka sušvytuotų –
Nėra čia
Nei dvelksmo dervos,
Nei skonio žievės ar laukinių žolių
Aitrių, gardžiakvapių –
Vien tik gėlynai kvapniųjų gvazdikų.
Ar matėt pridengtus vaisius,
Alkstančius šviesos –
Kriaušes, apkamšytas audeklu,
Nuo šalnų apsaugotas,
Moliūgus, beveik sunokusius,
Po šiaudais trokštančius?
Kodėl neleidi kriaušėms kyburiuoti
Ant plikos šakos?
Nuo tavo šokinėjimo aplink
Šis vaisius tik apkars –
Tegu jos kybo, pačios noksta,
Išbando savo vertę,
Pašalusios, susiraukšlėjusios
Nukrinta pagaliau, kaip numatyta,
Apdaru rusvu.
O moliūgai –
Tegu išblunka, nugelsvėja,
Žiemos šviesoj
Kiek rūgšteli,
Geriau skanauti šaltį,
Subtilų pašalą
Nei kamšalą ir žolę mirusią.
Nes grožis šis,
Neturintis stiprybės,
Užsmaugia gyvastį.
Aš trokštu, kad įšėltų vėjas,
Išblaškytų gėlių stiebelius,
Nutraukytų kvapias galvutes,
Išnešiotų su nuvytusiais lapais –
Pribarstytų takelius šapų,
Nudrėkstų šakelių,
Vilktų didžiules pušų šakas,
Tolimam miške nuplėštas,
Tiesiai per moliūgų lysves,
Išlaužytų kriaušes ir svarainius –
Paliktų tik nuolaužas, suaižytas ir išsuktas,
Bet narsią kovą rodančias.
Ak, ištrypti šį sodelį,
Pamiršti, susirast naujo grožio
Kokioj siaubingoj
Vėjų draskomoj pagairėj.
Vertė Marius Burokas