Dainos, kurių išmokė motina

SIGITAS GEDA

2007 metai

Gruodžio 8, šeštadienis

Dangus – lietuviškai

Klausydamas kultūros komentaro negalėjau atsikratyti minties, kad yra tokia tautiečių rūšis, kurių dangiškos svajonės apsistoja… Paryžiaus priemiestyje.
Tai gal dar iš tėvų (Kauno inteligentų) paveldėtas sapnas.
Iš tikrųjų tie priemiesčiai yra tokie pat bomžynai (gal dar bjauresni) kaip pas mus, apšnerkštos imigrantų lūšnos, namai be langų, sudegusios ar sugedusios mašinos griaučiai, bananų žievės, prezervatyvai. Juodi, geltoni ir dar – visų atspalvių žmogučiai, kasdieniam purve besigrumiantys dėl savo būvio.
Kodėl tie svajokliai nepagalvoja, kad sėdėdami kokiam lauke ant akmens, Dotnuvos, Rusnės, panemunių pievose galėtų daug daugiau matyti ir girdėti?
Ne, duokite mums sušnerkštą Paryžiaus priemiestį. Tai kas, kad teks prašyti išmaldos – prancūziškam danguj.

Iš prisiminimų

1972-ųjų – Kalantos susideginimo – vasara. „Voronokai“ – mačiau juos, eidamas iš Laisvės alėjos į funikulierių Žaliakalnio pusėn:

Tie visi, kurie pūtė prieš vėją,
Su savim ir valdžia galynėjos,
Depiliuoti ir defloruoti,
Spec. mašinose supakuoti…

Daug jaunų, apkirptų galvų.

Iš liaupsių

Po vakarykščio jubiliejaus atsigavęs (…) mane išgyrė ir savo, ir daugybės gerbėjų vardu. Tai įpūtė man dvasios. Kitados rašiau, kad kartkartėmis reikia „apšlapinti savo šlovę…“ Mane apšlapino kiti. Kadangi pasaulis susitraukė, tai daugybė laiškų ir žinučių – iš Italijos, Austrijos, Vokietijos, JAV. Kodėl tavęs nematėm knygų mugėj, kodėl J. Bobrowskio eiles skaito tie, kurie nė piršto nepridėjo versdami?
Tegu. Aš susigrąžinsiu pamažėl tai, ką piktuoliai iš manęs išlupo.

Vertėjų nuokrypiai

Kartais žmogus paseki ir pamatai (pažindamas ar pažinojęs kūrinio vertėją).
Taip ir Šekspyro atveju: pirmuosiuose septyniuose sonetuose labai jau nutrintas, neutralizuotas vaikų, įpėdinių, sūnaus motyvas… Mat vertėjo būta bevaikio!
Juokas ima.

Kai atsisveikinsi su jaunatve,
Lai būna kam pažvelgti į tave.

Originale:

Unlooked on diest unless thou get a son.

Nerašyčiau, jeigu tai nesikartotų.

Religijos ir komercija

Atrodo, kad komercija išgriaus paskutinius tikėjimo bastionus. Pavyzdžiui, jei katalikų tikėjimas neleidžia tuoktis antrą kartą, tai yra išeitis – užsisakyti santuoką Šri Lankoje!
Taip padarė viena pora iš Garliavos. Moters vyras buvo miręs, o antrasis – pretendentas į vyrus – išsiskyręs… Ką darysi, brangu tai brangu, bet Dievas – vienas.
Pridėkite dar egzotiką – Šri Lankoje sutuoktiniai užsodinami ant dramblio…
Beje, prieš karą lietuviai (laisvamaniai etc.) važiuodavo civilinės santuokos į Rygą. Taip tuokėsi Salomėja Nėris… „Be bažnyčios, be altorių, / Be sumainymo žiedų…“

Pranašavimai, būrimai…

Astrologija kaip magijos forma. Tikras astrologas niekad nepasakys žmogui mirties datos. Vien jau todėl, kad neprogramuotų žmogaus gyvenimo.

Apie vampyrus

Tam, kad blogis mus trauktų, jis turi mums kažkuo patikti. Priešingu atveju vampyrai nerastų sau aukų (apie Drakulą).

Bitės

Jeigu tiesa – per 28 milijonus metų jos, dirbdamos tą patį darbą, neturėjo nė vieno laisvadienio.

Maurice’as Béjart’as

Šiemet miręs garsus prancūzų choreografas. Dabar (per televiziją) ir mes matome ne vieną jo baletą.
Tokiais atvejais neapleidžia bjauri mintis, kad tokiam dideliam menui sukurti reikia ir l. didelių pinigų. Ką gali pavienis menininkas?
Lietuviai turėtų apie tai susimąstyti ir kalbėdami apie mūsiškį „Fluxus“ Amerikoj. Ką galėjo keli žmonės?
Gelbsti nebent E. Gudavičiaus formulė apie Vytautą Didįjį – didis tomis aplinkybėmis. Ką galėjo padaryti, tą ir padarė. Barbarų kraštuose.

Gruodžio 10, pirmadienis

Laikas ir pokyčiai (I)

1988 m. liepos 9 d. mitinge Vingio parke, kur susirinko šimtatūkstantinė minia, savo kalboje minėjau ir O. Milašių, jo viziją – Lietuva = Šiaurės Atėnai.
Tokiam laikraštyje dirbu jau 16 metų. Vizija pildosi, bet atvirkščiai. Vilniuje yra garsusis „Akropolis“, dabar jau, girdžiu, bus toks pats Šiauliuos, Kaune… Būsime akropolių šalimi. Ar savaitrašty dar liko tos dvasios? Vienu metu buvome vadinami Šiaurės Jeruzale, paskui – Šatėnais, pats laikas persivadinti – Šiaurės šūdžiai… Ir aš ten. Nieko baisaus čia nėr, nes tuose pačiuose Šiauliuose sidabro medaliu apdovanotas miesto sąvartynas.

Pokyčiai (II)

Ta partija, iš kurios daugiausia tikėjosi Lietuvos žmonės, galop sudarė sąjungą su socialdemokratais (išėjusiais iš KPSS), o galiausia Seimo balsavimu pagarsinta kaip „teroristinių bruožų turinti organizacija“… Tai tiesa, bet tiesa ir tai, kad prezidentas vetavo KGB rezervistų ir liustracijos įstatymą, taip pat griebėsi 73 Lietuvos diplomatų, turinčių ryšių su užsienio slaptosiomis tarnybomis, gelbėjimo.
Visą Lenkiją andai Europa buvo įvardijusi kaip „Dievo žaislą“. Gal tai ir žaisminga, bet mes esame tik žaisliukas, netgi ne Dievo… Nykus vertelgų užkampis. Tie, kurie mano kitaip, tepasisaugo Lukiškių. Pakliūti galima taip, tiesiog už nieką. Be garbės ir be kepurės.

Naujienos

Šiandien kaži koks jubiliejus, neva diena, kai Lietuvos KP atsiskyrė nuo Maskvos KP… Brazas per radiją pareiškė (šiandien), kad 70 procentų Lietuvos komunistų partijos narių buvo lietuviai ir, žinoma, „norėjo atsiskirti“. Keista. Tai kodėl tiek metų tarnavo?
Ką jau ką, bet visi atsimena, kad net tokie šviesuoliai kaip Juozas Balt. ir Ed. Miež. nė iš tolo nenorėjo. Tai ką kalbėti apie kitus?
Tarp tų 70 procentų būta ko tik nori, bent jau tiek reikėtų pripažinti. Problema – įdomesnė (bent man), kaip Sąjūdis, gimęs „iš nieko“, sugebėjo pastumti tokį monolitą, ir kaip lengvai tas žemyn riedėjęs luitas vėl grįžo „į kalno viršūnę“.
Brazas tapo pirmuoju Lietuvos prezidentu. Ne Landsbergis, ne Lozoraitis. Tai lietuviškas Baltarusijos variantas. Nieko daugiau.

Kelionės

Kokių nors pinigų pasaulyje nei daugiau, nei mažiau. Jie tik pereina – iš vienų rankų į kitas, iš vienų kišenių į kitas, iš vienų bankų persikrausto į kitus… O džiaugsmas, meilė, vanduo?
Jie tik keliauja. Jeigu ko nors trūksta, tai tik mums, kitur – visko yra…

Jauni žmonės

Jie žūtbūt nori įsitvirtinti, įtvirtinti savo tiesą. Tai dėsnis, beveik būtinybė. Jie gina savo darbus, nors jie ir naivūs, ir kvaili. Jiems atrodo, kad tiktai jie žino, kiti – kvailiai arba pasenę, nori jiems pakenkti.
Tai yra žolė žalioji. Kartais jie žavūs. Aš irgi, regis, buvau jaunas. Jeigu tai tiesa, jei iš tikrųjų. Dabar, man regis, viskas labai abejotina.
Mane ginė troškimas ką nors padaryti. Nepaprasta, nauja, nebūta.
Naujumo troškulys, kuris taip sudievintas prancūzų (Rimbaud, Baudelaire’o, Apollinaire’o…). Kada jau! Pas mus – Maironio, Binkio.

Nutyla jūrų smėliai. Pelikanas –
vandens viltis – pačioj
jaunystėj – senas…

Tai iš kokių 1967-ųjų. Man ėjo 24-i, o vaidenosi senatvė.
Jono sūnus Kazimieras vakar išgirdęs apie poetę, kuriai 27, tvirtai pasakė: „Tai jau sena!“
Jo tėvui, beje, 70…

Naujausioji kūryba

Pirmiausia – jos neturėtume bijoti. Nei muzikos, nei poezijos. Bėda, kad neturime kas supažindintų. Pavyzdžiui, du kompozitoriai (Š. Nakas ir M. Urbaitis) tai atlieka per „Klasikos“ programą.
Šiandien girdėjau ištrauką iš kinų kompozitoriaus kūrinio „Vandens pasija pagal Matą“… Norėjau pasakyti, kad sulauksim neįtikėtinų dermių. Tai pagrindinis skiriamasis bruožas.
Dings tam tikras kūrybos lokalumas, egzotiškos jungtys atvers naujas erdves. Šiaurė ir Pietūs, Rytai ir Vakarai pasisems įkvėpimo vieni iš kitų. Visai įmanomas poezijos ir muzikos almanachas „Gaublys“…

Runos

Vienas žmogelis (rodos, iš Alytaus) pasiūlė tokį runų skaitymo būdą. Jeigu ženklas panašus į medį, tai reikia skaityti M… E gal būtų ryšys su… ežiu?
Ir giriasi gerai skaitąs!
Bet ką daryt, kad iš M ar E, ar R yra daug žodžių?
Gal būta susitarimo dėl pagrindinių simbolių?
Simboliai: medis, eketė, duona, yla, sėdynė…

(Čia aš tik mokiausi!)

Iš patirties

Daugybę kartų susidūręs esu su žmonėmis, į kuriuos atsimušdavau kaip į sieną. Dėl įvairiausių priežasčių. Tai keldavo man pyktį, neviltį, baimę ir dar dešimt jausmų. Ilgainiui tie žmonės kaži kur dingdavo, pasitraukdavo, sutirpdavo. Kaip vaškas. Man rodos, tas pats ir su neįveikiamomis užduotimis, darbais.
Ilgainiui visa tai – vėjų vėjai!
Pasakėčia apie lapę ir vynuoges yra geras daiktas.