ALEŠ ŠTEGER. Eilės

Lietuvių skaitytojams jau pažįstamas Alešas Štegeris (g. 1973) garsėja ne tik poezija, bet ir didžiule kelionių aistra. Kartą, dar prieš pradėdama versti jo kūrybą, viename iš slovėniškų portalų skaičiau straipsnį, kuriame poetas buvo apibūdintas kaip vietoje nenustygstantis žmogus, kurio kūrybai ir asmenybei reikia daug erdvės. Neilgai trukus sutikau A. Štegerį ir įsidrąsinau paklausti, ar jis galėtų išgyventi be kelionių. Poetas tik nusišypsojo… Tačiau vėliau išsidavė – sakydamas, kad galbūt kada nors pasirodys knyga ir apie jo Lietuvą.

Vertėja

Žaginys

Šalies sargas.
Šalies gyventojų sargas.
Jų sąžinės sargas.
Visiems sumigus, žaginys saugo,
Kad niekas neišvengtų žaidimo,
Paskubina karaliaus Matjažo grįžimą.

Slovėnų herojai aukojo gyvybes,
Kad jų sūnūs galėtų laisvai džiovinti
Kaukolių savųjų ertmes
Alpių vėjely tarp žaginio skersinių.
Jų sielos – neaprėpiamos pievos.
Karvės jas rupšnoja ir atrajoja,
O išmatose dygsta jų sielos,
Gražesnės ir šviesesnės.

Oh, žaginys, yes, žaginys.

Neaišku, kas pirmas sumūrijo tiltus,
Kas nutiesė perėjas,
Išaugino pašto balandžius,
Išrado spyną ir atvėrė kaimyno duris.
Ir tik slovėnas tegalėjo suręsti
Kalėjimą atviros vietovės vidury,
Grotas, dalijančias pasaulį:
Vienoj jų pusėj veidmainystė,
Kitoj chroniškai deganti prostata.

Žaginys. Žaggginys. Ža – gi – nysss.

Atsidūsti.

Tolumoj stūkso kalnai.
Apsiaustuos slepias kandys.
O eilėraščiuose auksas.

Nusičiaudi.

Pasikasai po bamba ir žinai:
Kartu jums būtinai pasiseks.

Vertė Kristina Tamulevičiūtė

_____________

* Žodžių žaismas. Slovėniškai „žaginys“ yra kozolec.