Visi laiškai – žirafos
KĘSTUTIS NAVAKAS
labas ryto kava.
o diena vis neateina.
jau net žmonės peronuose laukia ne traukinių bet jos. jos laukia skautai ir skinai kinai ir tofalarai hamletas ir ofelija miltinis ir fellinis smilgos ir skroblai skrabalai ir daudytės o diena vis neateina.
žodžiai labas ryto kava užsikirto ties trečiąja a ir niekaip nepavyksta išmušti iš jos kad judėtų toliau garuotų nyktų po to ateitų diena. na niekaip nepasiseka išjudinti raidės skriemulių nes raidė a yra labai stipri ir diena vis neateina.
greičiau jau ateis baudelaire’as su rimbaud pakilę iš šventųjų dulkių greičiau jau ateis faustas su margarita manau kad ateis net godot o jos dar nebus. diena dar nebus atėjus.
jei trečiąją a dabar apversčiau iš jos išsilietų ketvirtadalis ryto kavos gal tada juodi diržai imtų sukti skriemulius laikrodžiuose sušvilptų rodyklės ateitų diena rimbaud su tuo anuo vėl virstų miltais o faustas su margarita švinu ir alavu bet gaila man kavos. laikau raidę pasukęs į save gerąja puse diena vis neateina nes aš ir nežinau ką su ja veikčiau. kam man dienos tokia kaina.
laikas apskritai nereikalingas dalykas mes niekad jo neturim nes nenorim turėti nereikalingų dalykų visi mūsų dalykai reikalingi nuo paltų iki pistacijų imtinai. o laikas ne. nes jo lyg nėra mes jo neturim jis atsiranda tiktai pradėtas matuoti kokiais nors mechanizmais tada jis juose įstringa kaip dabar toje raidėje. dabar žinau kodėl trečioji raidė a jį sulaikė. ji nori jį išmatuoti trumpam paversti apčiuopiamu duoti jam eterinį kūną ir lašą eterinio kraujo kad tą kūną suvalgytume ir kraują išgertume kartu su ryto kava.
o diena kažkur tyliai glūdi tarsi keatso tomely pamirštas dobilas ir bijo pasirodyti nes jai dar neleista ji dar vaškinė net odė graikiškai vazai už ją gyvesnė.
Brigitte Bardot ant fortepijono
tai ką veikti kai danguje pritraiškyta stiklinių palei gatvę sunkios akmeninės akacijos tyli daudytės ir skrabalai ofelija niekaip neišplaukia iš sero j e millais drobės visur neįmanomai tylu vos girdisi kaip bacho fleita gieda apie mirtį kaip apie pavasarį ramiai. o juk žmogaus prakeikimas yra – veikti. ir to žmogaus jokia trečioji a nesustabdys jis gimęs veikti tad ateik žmogau veikim kartu.
štai tu man rašei apie savo namus aš tau parašysiu apie savo. prisislink arčiau tik ne per arti kad neišmuštum trečiosios a man iš lūpų.
va žiūrėk mano palėpė gerai žiūrėk nes ji veik neįžiūrima ji kaip stiklas pro kurį regiu visą pasaulį neregėdamas paties stiklo. tai čia be pasaulio daugiau nieko nėra nes daugiau nieko man nereikia. naktimis čia kartais ateina lordas b ir edgaras allanas ir ilgai nepasidalina šlepečių kadais padovanotų mano draugės ži. o kartais ateina ir rimbaud su tuo antruoju jie ligi ryto rūko kaljaną ir groja liutniom kartais per ilgai nes kartais diena taip ir nepasirodo tad jie mirtinai prasirūko ir prasigroja ir vėl subyra į miltus kaip kadaise mano virtas krabas. o kartais ateina hamletas faustas ir tos jų panos kurios visada stovi nematomojoje palėpės pusėje tad niekad jų ir nesu matęs nors žinau kad buvo.
šalia yra hipių laikų vonia į kurią panardintas vėl atgytų morrisonas o gal net ir maratas čia iš krištolinio čiaupo teka surūdijęs gyvybės vanduo jis čia nuolat teka nes gyvybės vandenį baugu užsukti tad jis liejasi kaip kokia liaudies daina jo čia jau visur pilna jei turėsi ką į jį nardinti būtinai atnešk. kartais į jį panardinu rimbaud ir to antrojo liutnias tai jos skamba net po vandeniu.
o nusileidus dramblio kaulo laiptais yra toks kitas kambarys į kurį kadais mėgdavo atvažiuoti ingres’as atsivežti oda trauktų odaliskų ir tapyti. taip į jas užsispoksodavo kad nuolat nutapydavo per ilgas kairiąsias rankas neaišku kodėl būtent kairiąsias matyt tapydamas dešiniąsias dar nebūdavo toks užsispoksojęs bet juk žinom kad jokia savikontrolė ilgai neištvers moters artumo jai tas artumas kaip kokie nuodai iš bonos sforzos žiedo. jis čia atvažiuodavo taip dažnai kad kambarys pamažu persismelkė iš pradžių jo dažų kvapo po to spalvų o galiausiai vaizdų ir dabar jis daugiau jo kūrinys negu mūsų. kartais nuo gyvenimo kambarys susidėvi tada pamerkiu tų abiejų liutnias į gyvybės vandenį ir kažkokiu keistu būdu ingres’as išgirsta jas skambant ir žino kad jau laikas čia atvažiuoti ir viską pertapyti.
dar yra kambarys kur gyvena toks vaikas gabrielius sykiu su negyvu šunimi ir negyva meška. čia pas jį tai išskyrus etruskų vazas skitų auksą ir benino bronzą daugiau irgi nieko nerasi nes jam daugiau nieko nereikia išskyrus žinoma negyvą šunį ir negyvą mešką. prie sienos nuolat guli obuolys. jei vaikas nori išeiti jis tą obuolį prakanda ir sienoje atsiveria slaptos durys už kurių auga nesakysiu kas.
vaikas gabrielius yra sakęs jog senovėje žmonės buvo juodi ir balti. pamatė tai senose nuotraukose ir pamatė teisingai. jis nežino kad dar seniau žmonės buvo nematomi tik vėliau tapo juodi ir balti dar vėliau spalvoti o galiausiai skaitmeniniai. vienas mūsų kambarių priklauso juodiems ir baltiems žmonėms tie žmonės dienų dienas nieko kito neveikia tik be perstojo muša labai bjaurų pažiūrėti būgną.
o paskutinis kambarys visada buvo tuščias tai aš jį pripirkau fortepijonų kiek tilpo o tilpo penki. man patinka fortepijonai jie kažkokie liūdni ir ligoti kartą vaikas atidengs vieno klavišus ir nustebs kad juodi ir balti būna ne tik žmonės. kažkas sakė jog visi fortepijonai žydai o tai tavo kraujo žmonės todėl tu tikrai turi fortepijonų kraujo. vadinsiu šitą kambarį tavo kraujo kambariu.
užsiplepėjau čia su tavim pamiršęs kad diena vis neateina. dabar jau žinau ką daryti kad ateitų neapverčiant raidės a. reikia sukeisti raides. štai:
labas ryto akva.
ha. matai. išsyk atėjo.
