Sūri penkiadienė: dosnūs aukojimai

RIČARDAS ŠILEIKA

Reportažas iš meno bienalės „Druskos metamorfozės 2010“

Druskininkų darbadienio septintą ryto valandą prie miesto muziejaus jau rūko oranžinėm snapelinėm galvas pasipuošusi statybininkų trijulė. Už dvidešimt septynių metrų Vilniaus pėsčiųjų alėjoje gėlynus kedena moterys. Šv. Jokūbo gatvės gyventojos skregždės žaibiškais nėriais perskaičiuoja sekundės kelintąsias dalis. Fanatikai sumerkę savo valus Nemune ir Druskonyje.

Andrių Mosiejų („Word“ autokorektorius kaipmat ištaiso į „Motiejų“) pažadina iš Baltarusijos sanatorijos sklindantys skardžiabalsiai ir akompaniatoriaus, rytinių mankštų instruktoriaus Miko Suraučiaus elektrinių klavišinių muzika. Andrius tuoj ropščiasi iš patalo ir užveria langus – kad tik nepabustų anūkas Kipras.

Lina Balčiūnienė traukia iš apatinės lentynos puodelius arbatai ir kavai. Projekto vadovė Danguolė Žėkienė dėlioja taškus ant dar tik parašysimų i. Ji patikina labai nemėgstanti svečių, todėl kviečia ir prašo: būkite kaip namie. Kadangi oro sinoptikai Alva Nagelytė, Naglis Šulija ir Audronė Galvonaitė, Silvestras Dikčius ir Vytautas Sakalauskas pranašavo nemąžtančius karščius, todėl mintyje šūktelėjau: visi kurorto šaldytuvai, vienykitės! Svarbiausias, aišku, buvo Druskininkų kultūros centro šaldytuvas, kuris beveik kiaurą savaitę nusiprakaitavusiems druskadirbiams tiekė gaivutėlį mineralinį.

Viešėdamas Druskininkuose, žinoma, neišvengsi pasimatyti su senais pažįstamais. Štai „Druskonio“ savaitraščio žurnalistė Rosita Bočienė. Dėvi ji šiandien raudono krimplino palaidinukę. Šmėsteli podraug su kolege Violeta Klimaite, pasipuošusia lino suknele su stilizuotų ramunių inkliuzais. Teiraujasi juvelyro Svajūno Udrio, mat jam nuo Indijos vandenyno parinkusi akmenukų. Deja, teisina Svajūną Andrius, jis – Klaipėdoje, Jūros šventėje. Tačiau ilgai neplepėję suktelėkim menininkų darbovietėn. Sodraus mėlyno tento erdvi palapinė, iš vidaus papuošta spalvingu šūkiu „Gera kurti kartu“. Kur tau nebus gera, kai Druskininkų kultūros centro moterys kiekvieną dieną rūpestingai matuoja plenerininkų kraujospūdį, druskingumą, atkuria darbingumo koeficientą, reguliuoja tonusą.

Neilgtrukus visas menininkų devynetas velkasi chalatus, užsimaukšlina koketiškas kepuraites, užsitempia respiratorius ir stveria rankosna ką stveriamo. Beregint pakyla dulkių tumulai. Šiemet sūriosios medžiagos asortimentas papildytas laižomais briketais gyvuliams – su rausvo ir žalsvo atspalvio mineralinių komponentų papildais. Tačiau skulptoriai nedvejodami stveria jautį už ragų, tai yra pasirenka didžiagabaričius druskos akmens luitus ir skrupulingai glemžia savo šedevrus.

Kiekvieną dieną po pietų savo virtuvę įkuria Aušra Česnulevičienė. Vos spėja užmaišyti druskos tešlą, o, žiūrėk, jau spiste spinta vaikyčiai ir paaugliukai. Mažųjų piršteliai raito riestainėlius, įspaudžia duobutes, smailiadaikčiu įrėžia vardo ir pavardės pirmąsias raides. Aušros „Sūrios pamokos“ pritraukia net tinginčius mokytis, taip pat ir didžiausius saldėsių mėgėjus.

Ok, pačios neįtikėtiniausios druskos metamorfozės! Štai Juozo Kavaliausko rankose trisdešimt kilogramų sveriantis druskos stačiakampis iš pradžių persiformuoja į karaliaus sostą, paskui į pamestą šlepetę ir galop sustingsta pakabinamos druskinės pavidalu. O per visas kitas dienas Juozas išskobia dar devynias įvairios talpos druskines. Tauras Česnulevičius, kaip įprasta, darbuojasi atidžiai ir tauriai. Išmatuodamas kiekvieną plaktuko, taukštelinčio į kalto galvukę, smūgio jėgą, į tiksliausius judesius sutelkdamas labiausią energiją. Tataigi, brolyčiai ir sesutėlės.

M. Daukšos gatvės gyventojas, nusipelnęs šlepečių pirkėjas, Nemuno intako Mituvos intako Imsrės žinovas Donatas Dovidavičius atsitempė svarstykles. Todėl ir norinčių pasisverti atsirado. Arūnas su visais apatiniais ir viršutiniais drabužiais svėrė šimtą kilogramų, pats Donatas su druskos luitu – šimtą ir septynis kilogramus. O svarstyklės gi iš tikrųjų buvo rimtam reikalui. Donatas sumanė iš druskoluičio padirbdinti maišioką, sveriantį pūdą (16,3805 kilogramo). Mat lietuvių liaudies patarlė byloja, jog reikia pūdą druskos suvalgyti, kad žmogų pažintum. Pasakė ir padarė.

Viduryje simpoziumo įkaista visas kurortas. Atgrasiai žioji praraustos tūlos miesto gatvės. Todėl ilgalaikės liūties galingos papliūpos menininkų lauko dirbtuves užsemia beregint. Druskos meno pusgaminius tenka skubiai evakuoti. Vienas iš menininkų, nebepaisydamas moralės ir etikos kriterijų, puola maudytis Pramogų aikštėje susiformavusiose balose. Neilgtrukus druskovietėn atbruzda grupės „Acoustic SLAM“ muzikantai. Jie tuojau pat vaišinami Juozo Kavaliausko privataus daržo viešai įrūgusiais agurkais. Pakvimpa kadugiu kvepiančiomis kurtinio ašaromis. Perkusininkas Kęstas Bočys pasitaiso akinius – ir kraujas plūsteli į atokiausius kapiliarus.

Po kavinės „Širdelė“ išskleistais reklaminiais kupolais sužydi Lianos Ruokytės šypsena. Andrius Mosiejus ekspromtu patikina jai skaptuojąs druskos peleninę. Ir ką manote? Peleninių Andrius padirbdino ne vieną, tik Liana šeštadienį prapuolė kaip į sūdytą vandenį. Kaži ko sunerimęs ir poetas Stasys Stacevičius. Ką tik nusipirkęs naujintelaičius batus, bet ir praradęs banko kortelę. Todėl alytiškis Kęstutis kelionės bilietui Merkinėn jam atveria savo piniginės dotaciją, Andrius sielvartui apmaldyti pas barmeną Virgį Padegimą užsako penkiasdešimtgramį baltakės.

Plaukdamas lovon, aišku, atveriu langą. Ačiū mašalų dievui, kad nepuola uodės. Mano visas kūnas tuomet priklauso tik man. Tiesa, tenka premandolio tepalu pasitepti bevardžio vabalėko įgeltą dešinės kojos papirštį. Mingančiuose vyzdžiuose dar blykstelėja du kadru: nežinia kiek kėkštų ar kikilių matęs jau nužydėjęs europinis pūkenis ir Vijūnėlio prieigose pūpsantis, žemės drėgmės malone kvepiantis šviežutėliausias kurmiarausis. Ir – staiga su manimi labinasi rašytojas Petras Palilionis. Teiraujasi, ką čia aš veikiąs. O kaip literatūra? Išlemenu, kad dabar vasara, ir literatūra atostogauja.

Pirmą valandą nakties neakiplėšiškai, bet tyloje aidžiai žvangčioja stiklas į stiklą. Maironio gatvėje neskubriai linguoja pakumpęs buteliautojas su alaus tuščiabuteliais. Jam ištirpus Vilniaus alėjoje, liepos antrosios pusės drėgnos nakties scenoje vis šmėsčioja tūli vėlyviai. Trečią valandą ir aštuonios minutės skliaute virpteli Didieji Grįžulo Ratai. Iš balsų atpažįstu grįžtančius savo bendradarbius.

Rytą akyla akis ant vyrų riešų, dilbių ir net pilvų gali pastebėti naktinio klubo „Amber“ antspaudukų. Ok, kokie gražiai neišsimiegoję bičiuliai Andrius Siderkevičius podraug su Donatu Dovidavičiumi. Jie patys – beveik skulptūros. Užtat Arūnas Vaitkus (anot jo paties, laisvai samdytas) nepertraukiamai pasakoja anekdotus visomis nepageidaujamomis temomis. Jis – charizmatinė asmenybė. Kai iš Žemaitijos persikraustė gyventi Dzūkijos žemėsna, čia ėmė pasiutusiai daugintis ir augti geriausios grybų rūšys.

O per pusryčius kolegos sklaido unikalų Kęstučio Benediko plenerraštį. Kiek čia eskizų, kiek čia įrašų iš sodraus būtojo kūrybingojo! Pats Kęstutis netyčia paliežuvauja – Artūrą Skausmenį-Skausmą kaipmat perkrikštija Baisiuku.

Su Jūrate, suvenyrų prekiautoja iš sostinės, mainomės: aš jai druskelės saują, ji man savo dekoruotų degtukų dėžučių porą. Su dviračiu visur besisukiojantis ir šį tą draugingo vis porinantis kompozitorius Mikas Suraučius tyliai nerimauja – artėja jo kūrybinės veiklos ir pirmosios Druskininkų bigbito grupės „Bassvim“ keturiasdešimt penkerių metų sukakčiai skirta koncerto trivalandė. Jis sulygsta su druskadirbiais, kad medžiotojas ir muzikantas Algimantas Maliukevičius globojamiems žvėryčiams gautų druskos (meno) atliekų.

Andrius Mosiejus surikiavo menininkus į vorą. Vairuoti druskavežį paskyrė Ričardui Šileikai. Prisakė stumti arba traukti Vilniaus pėsčiųjų alėja. O tikslo reikalas buvo pasakytas jau iš vakaro – Mažojoje galerijoje bus atidaroma maskviškio Aleksandro Guchmano juodabalčių fotografijų paroda „Vakarėjantys Druskininkai“. Ta proga nuo staklių į balių puolę mūsų herojai elgėsi kilniai: pirmų pirmiausia parodos autoriui dovanojo geros kokybės druskos žaliavos. Tačiau simpoziumo vyrijos geranorystė tuo nesiliovė. Kirpėjai Elvyrai Juknevičienei ir viešbučio „Pušynas“ rinkodaros vadovei Andželikai Visockaitei-Juknevičienei liberaliai įbruko po šimtaprocentinio druskos produkto stiklainėlį. Aišku, švelniai priversdami už tai sumokėti kuklią sumą.

„Halso“ pramoginio katerio kapitonas Vidmantas Malinauskas sveiko humoro – įsitikinta – nestinga. Pasroviui iki Liškiavos kelionė trunka neilgai. Štai ir Nemuno rezidentai – bebrė su pagaikščiu dantyse, pakrantės zonoje vasnojantys pilkieji garniai, padangą deginantys kranto žmonės. Maironio gatvės gyventojas Andrius deklamuoja Martyno Vainilaičio poemėlę „Ežio namas“. Garsintuvą perėmęs Kęstutis Benedikas iš atminties archyvų traukia senų laikų dainų fragmentus. Dukart praplaukėme pro tą patį nežinia dėl kokių priežasčių įstrigusį šakalį. Virš Nemuno dešiniojo kranto pušijos prikaltas padūmavęs liepos 22 valandos mėnulis atsispindi mano akinių stikluose. Pramogos dalininkams siūlau užgerti vakarėjančiu upės oru. Sakyk, tylusis drauge, ko dabar sielvartėja mūsų šešėliai?

Vakarop druskos bienalininkų darbovietę plūste užplūdo baltarusiukai. Išsižioję klausėsi latvio Matiaso paskaitėlės ir graibė druskos gabaliukyčius ir nuoskilas. Matiasas per visas Druskininkų dienas kategoriškai nevalgė silkių. Mat jo gimtasis namas Cėsyse – prie pat Gaujos upės, kuria ilgus šimtmečius – net nuo keturiolikto – žuvų prekijai tiekdavę iš jūros silkes. Būtent ten buvusi svarbi silkių bazė. Dzirnavu gatvės sodyboje stovi paminklas su iškaltu įrašu „Skulptorių Jansonų namai Siļķes“. Taip pat ir interneto svetainė, kurioje eksponuojama Matiaso Jansono kūryba, yra pavadinta www.artsilkes.lv.

Iš pačios Merkinės atkakęs poetas Stasys Stacevičius, lydimas ir prižiūrimas keramikės Teresės Jankauskaitės, fotografo Narcizo Freimano ir aktorės Olitos Dautartaitės, scenoje perskaitė savo naujausią verlibrą. Paskui (pagal slaptą scenarijų) visų ausis užpildė prieš porą metų kompozitoriaus Kęstučio Bieliuko sukurta muzikinė kompozicija „Druskinyčia“. Pasienio policijos kultūros vadybininkas Donatas Lazauskas prieš gausią susirinkėlių minią išvedė lynu surištomis rankomis visą druskadirbių komandą. Jie buvo viešai apkaltinti, kad labai nelegaliai mąstė ir kalbėjo vaizdais su gramatinėmis klaidomis. Todėl, sulaikyti net penkias dienas ir naktis, nubausti viešaisiais meno darbais, triūsė ir prakaitavo kaip geri. Nes tik darbas išvalo ir išgelbėja žmones. Čionai šiek tiek dėl kitų priežasčių (jos yra žinomos suinteresuotiems tretiesiems asmenims) suplaukusiai šeštadienio visuomenei parodyta, kas visų devynių simpoziumininkų pridirbta.

Visos šios druskakošės valgiaraštininkė Danguolė Žėkienė kiekvienam įteikė po diplomą ir užmaukšlino po geltonutėliausią kepuraitę su liuminescenciniais įsiuvais. Už poros minkštų žingsnių išvydau besišypsančią Romą Vasiliauskienę. Ji dosniai dalijo įsūrusiems ir finišo liniją kirtusiems menininkams po saują cukraus širdelių – hormonų harmonijai. Į užkulisius buvo pakviestas fotografas ir skulptorius Gintaras Žilys. Jam gimtadienio proga Arūnas visos komandos vardu įteikė specialų pažymėjimą „Otvali“. Dvidešimt metų marijampolietis, dvidešimt metų ignalinietis ir ketveri metai druskininkietis Juozas Kavaliauskas (tai jis pirmą kartą gyvenime sapnavo medžio meistrą Antaną Česnulį, važiuojantį dviračiu), Juozo Erlicko tekstų adoratorius, bienalės šeštadienį atmintinai deklamavo Vinco Mykolaičio-Putino „Margus sakalus“ ir visiems bendradarbiams dovanų įteikė po nekuklų titnago kumštį.

Pats pirmasis kultūringai susipakuoja Kęstutis Benedikas. Skaudančia galva (iš tikrųjų – širdimi) jis palieka druskos miestą. Arūno sutikti atplasnoja jo brangioji Ingrida (ją geidžiau išvysti nuo pat antros simpoziumo dienos). Andrius vėl imasi atsakingai ganyti anūką Kiprą. Mažylis ropščiasi į originalią smėldėžę, kuri iš tikrųjų yra skardinė praustuvė, pripilta smėlio. Tokioje aš buvau maudomas, prisimena Andrius.

Aš, visą pusdienį turėdamas Viešpaties laiko, dar užsuku į M. K. Čiurlionio muziejų ir esu pavaišinamas žaliąja arbata. „Cento“ parduotuvės tarplentynėse dar pasilabinu su čia besivaidenančiu kultūros ministru Arūnu Gelūnu. Kornelijus Platelis ant automobilio pasturgalio dar įrašo autografą savo naujintelėn knygon „Karstiniai reiškiniai“ ir mosteli dešiniąja: „Sėskis, Rička, priekin.“ Žiū, pakelėje policininkų užspeista blaškosi Dzūkijos voveraičių prekeivė.