Rėzos atradimas

ASTRIDA PETRAITYTĖ

Senoji Lietuvos literatūra. Kn. 28. Donelaitis ir Rėza vertimų, leidimų ir tyrimų lauke. Sudarė ir parengė Sigitas Narbutas. V.: LLTI, 2009. 349 p.

Mūsų mokslininkai humanitarai nesėdi sudėję rankų. Monografijas, kuriose įsikūnija jų triūso vaisiai, skaitytojai galbūt užkliudo akimis knygynuose, bet kažin ar daugelis jų yra bent užfiksavę mokslinių institucijų tęstinių leidinių egzistavimo faktą… O šiuose visai nemenkos apimties „žurnaluose“ taip pat sugula reikšmingi darbai. Matyt, galima apgailestauti, kad greta mokslinių tekstų, turinčių santraukas anglų ar vokiečių kalba, į viešąją erdvę nepaleidžiamos analogiškos reziumė prastuomenės kalba…

Tokių apmąstymų kilo atsivertus Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto leidinio „Senoji Lietuvos literatūra“ 28 knygą (paženklintą 2009-ųjų data, pasirodžiusią, regis, tik šiais metais). Leidinys konkrečiai įvardytas: „Donelaitis ir Rėza vertimų, leidimų ir tyrimų lauke“, taigi turėtų sudominti ir „populiariai“ besidominčius Mažosios Lietuvos raštija, jos kūrėjais. Pagrindinės leidinio publikacijos (greta tradicinių „žurnalinių“ – recenzijų, renginių aprašymų) skirtos dviem didiesiems Mažosios Lietuvos vardams. Artėjantis 300 metų jubiliejus ir jau vykstantis pasirengimas jam itin sureikšmina „Metų“ autorių; šis kontekstas įpareigoja bent paminėti Kristijonui Donelaičiui skirtus tris straipsnius: Dalia Dilytė jo pasakėčias gretina su prancūzų ir vokiečių, Vaidas Šeferis gvildena pirmuosius „Metų“ vertimų į čekų kalbą bandymus, Daiva Krištopaitienė, analizuodama publikavimo patirtį, teikia konkrečius pasiūlymus būsimiems jubiliejiniams poemos leidimams… Vis dėlto šias publikacijas ir apimtimi, ir reikšmingumu pranoksta tikrai naujas rėzianos puslapis: čia publikuojamas Liucijos Citavičiūtės iš vokiečių kalbos išverstas Martyno Liudviko Rėzos veikalas „Filologinės-kritinės pastabos lietuviškai Biblijai“ (dvi jo dalys) ir trumpas įvadinis vertėjos žodis. Būtent prie šios publikacijos ir norėčiau stabtelti.

L. Citavičiūtė savo glaustoje pratarmėje iškart įvardija reikalo esmę: „1816 metais Karaliaučiuje išspausdintos trys lietuvių Bažnyčios, kultūros ir literatūros istorijai reikšmingos knygos. Jas sieja Karaliaučiaus universiteto profesoriaus Martyno Liudviko Rėzos vardas.“ (p. 93) Taigi pirmiausia išleista naujai Rėzos suredaguota vadinamoji Kvanto Biblija, pasirodžiusi – kaip pirmoji išspausdinta lietuviška Biblija – 1735 ir 1755 m. (XVI a. Bretkūno vertimas, kaip žinome, liko rankraštis, XVII a. S. B. Chylinskio Londone „pusiau“ išspausdinta – likusi neįrišta, neįgavusi galutinio knygos pavidalo – čia neminima, matyt, kaip nebuvusi Rėzos ir kitų Karaliaučiaus universiteto ugdytinių akiratyje); Naujasis Testamentas buvęs išleistas jau 1701 m. Naujai suredaguotas Šventasis Raštas, anot vertėjos, sulaukė Mažosios Lietuvos liuteronų pripažinimo ir tapo Rėzos Biblija. O kruopščiai beknebinėjant kiekvieną 1755 m. Bibliją Karaliaučiaus profesoriui, be abejo, susikaupė ir teorinių pamąstymų, ir empirinių pastabų. Tad tais pačiais 1816-aisiais vokiškai jis parašo ir išleidžia net dvi knygas: „Lietuviškos Biblijos istoriją“ (šios vertimą L. Citavičiūtė analogiškame LLTI leidinyje publikavo 2007 m.) ir „Filologines-kritines pastabas lietuviškai Biblijai, naujojo leidimo lietuviško teksto redagavimo komentarus“. 1824 m. perleidžiant Bibliją Rėza vėl išleidžia „Pastabas“, šį leidinį traktuodamas kaip antrąją ankstesniojo dalį (L. Citavičiūtė publikuoja abiejų vertimus).

Norint geriau suvokti istorinį kontekstą, visai pravartu iškart po vertėjos žodžio šoktelti į antrosios „Filologinių-kritinių pastabų“ dalies pratarmę (pirmojoje knygoje Rėza be jokių įvadinių žodžių imasi lukštenti Pradžios knygos netikslumus), prasidedančią taip: „Aštuonioliktojo amžiaus pradžioje įvairių Prūsų Lietuvos vietovių dvasininkai parengė Biblijos vertimą, remdamiesi ne pagrindiniu tekstu, o Lutherio vokišku vertimu. Knyga išspausdinta 1735 metais, joje įdėta daktaro Kvanto pratarmė.“ (p. 185)

Kiek netikėta, kad šioje mokslinėje L. Citavičiūtės publikacijoje nenurodomi Rėzos knygų originalūs pavadinimai (po trijų minėtų donelaitianos straipsnių pateikiamos santraukos anglų kalba, o po šios itin solidžios publikacijos jos nėra nei anglų, nei labiau tikėtina vokiečių kalba); jų teko ieškotis papildomai, tad surasta „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ 4 tome, kur Rėzą pristato su bendraautoriais pati L. Citavičiūtė: „Geschichte der litthauischen Bibel“ ir „Philologisch-kritische Anmerkungen zur litthauischen Bibel“. Man, profanei, klausimų sukėlė ir „Filologinių-kritinių pastabų“ autoriaus inicialai: D. L. J. Rėza… „J.“ galėčiau suprasti kaip lietuvybę deklaruojant (matyt) Rėzos prisiimto vardo Gediminas formą Jedimin, o „D.“ vietoj lauktino „M.“ taip ir pakibo (Dr.?)… Bet neužstrikime smulkmenose, yra kuo esmingai pasidžiaugti!

Tiesą sakant, nemanau, kad Rėzos „Filologines-kritines pastabas“ pultų skaityti net ir aistringi Mažosios Lietuvos paveldo gerbėjai. Kruopštūs pasiknebinėjimai lietuviškojoje XVIII a. Biblijoje, matyt, skirti ir to meto, ir šiandienos specialistams – teologams, kalbininkams. Vis dėlto net jei mes nieko nenutuokiame, o ir menkai mums rūpi – toks ar kitoks turėjęs būti žodelis vertime, Rėzos – erudito, poligloto – fenomenas yra suvoktinas ir pagerbtinas. Bent aš skaitydama šį veikalą patirtus įspūdžius iš tiesų galiu reziumuoti: Rėzos atradimas!

Lyg ir žinota: Rėzos dėka turime K. Donelaičio „Metus“ ir Mažosios Lietuvos dainų rinkinį, Rėza profesoriavo, vadovavo Lietuvių kalbos seminarui Karaliaučiaus universitete; dar buvo įstrigę: Rėza kaip karo kapelionas (ir kaip rusų sąjungininkas) dalyvavo žygiuose prieš Napoleoną… Vis dėlto, jei V. Šeferis pažymi, kad Donelaitis dažnai suvokiamas kaip „liaudies balsas“ neįvertinant poeto universitetinio išsilavinimo, kalbų mokėjimo, tai, regis, dar didesnį minties šuolį reikia atlikti nuo Rėzos kaip tautosakos rinkėjo iki Rėzos kaip Biblijos, jos pradinių ištakų ir vėlesnių atsišakojimų (vertimų) žinovo. L. Citavičiūtė savo įžanginiame žodyje pažymi Rėzą rėmusis senosiomis kalbomis parašytais Biblijos tekstais, be to, ant stalo turėjus ne tik vokiškąjį Lutherio vertimą, Bretkūno rankraštį, bet ir daugybę „(apie 150 autorių) egzegetinių veikalų, Biblijos komentarų ir kt.“, tačiau neviernam Tamošiui šie žodžiai nuskamba lyg poetinė hiperbolizacija. O „pačiupinėjęs“ paties Rėzos tekstą (taip, vertimą, prie originalo nesu prisilietusi), jau įtikintas, kad tikrai „ant stalo“ būta daugybės knygų, o galvoje – kalbų, lieki pagarbiai suglumęs: iš kur, kaip? Tas lengvumas, tas „savaime suprantamumas“ gretinant lietuvišką ir vokišką Biblijos ištarmę su hebrajiška, aleksandriečių, sirų, daugybės kitų autorių išverstąja…

Rėza skyrius po skyriaus, eilutė po eilutės analizuoja buvusius netikslumus iš pradžių Senajame, paskui Naujajame Testamente. Kone kiekvienoje pastraipoje (analizuojant Senąjį Testamentą) mirga hebrajiški rašmenys, įsiterpia ir siriški, ką ir kalbėti apie citatas graikų, lotynų, vokiečių kalbomis. Kaip žinoma, svarbiausias autoritetas Prūsijos tikintiesiems – lietuviams taip pat – buvo didysis krikščionybės reformatorius Martinas Lutheris, kurio Biblijos vertimu į vokiečių kalbą dažniausiai remtasi. Rėza, redaguodamas liuteriškosios pagrindu į lietuvių kalbą išverstą Bibliją, tikslina neteisingai suprastus (paties Lutherio ar Lutherį verčiant) žodžius, germanizmus nekart keičia lietuviškais žodžiais. Jis nebijo nusistebėti netiksliai Lutherį supratus kurią nors frazę, nors neketina menkinti jo autoriteto, neretai Biblijos vertėją į vokiečių kalbą įvertindamas kaip „uolųjį“, „kruopštųjį“… Žinia, pirmiausia Rėzai rūpi lietuviškojo vertimo tikslumas, bet šios „Pastabos“ liudija jį sirgus ir lietuvių kalbos puoselėjimu… Pavyzdžiui: „Izajo knyga išversta, be abejonės, gryniausia ir dailiausia lietuvių kalba, stilius pakilus, nėra germanizmų ir nevartojami žemi pasakymai.“ (p. 142) Kartais ir prašaunant (Bretkūno „pranašas“ laikomas pasenusiu žodžiu, vietoj jo vartotinas „prarakas“ ir pan.), išties aiški Rėzos pozicija: jei turime savą, lietuvišką, žodį, nesilaikykime germanizmų. Jis primena tokius žodžius kaip „kunigaikštis“ (vietoj „ercikio“) „pylimas“ (vietoj „šancų“), netgi „umaras“ (vietoj „šturmo“) ir kt.; regis, slavizmai („čėsas“ ir kt.) mažiau užkliūva… Sukritikavęs vieną ar kitą žodį, frazę, Rėza neretai pažymi: Bretkūno buvę išversta gerai. Tad greta susižavėjimo, nuostabos, žvelgiant į šį erudito darbą, dar kyla toks naivus klausimas: o kodėl jis, priekaištavęs (antrosios dalies pratarmėje) 1735 m. Biblijos leidėjams, kad šie nesirėmė Bretkūno jau XVI a. atliktu vertimu, „kur ne kur tik pataisę senus ir nesuprantamus posakius“ (p. 185), pats perleido būtent šią – Kvanto Bibliją, o nesiėmė iniciatyvos ištraukti, paskleisti viešumon po ranka turimą kruopštųjį Bretkūno darbą?

Gal ir retorinis klausimas. Užtat susivokus, kad daugelis darbų „neegzistuoja“, jei jie neaktualizuojami, neištraukiami iš stalčių ar iš amžių glūdumos, telieka nuolankiai dėkoti LLTI Senosios literatūros skyriaus darbuotojai dr. L. Citavičiūtei už atrastąjį Rėzą. Tikrai nestebina vertėjos prisipažinimas, kad triūsta keletą metų (ne mažiau prireikė ir redaktoriams). Juk šalia „gryno“ vertimo teko atlikti ir didžiulį mokslinį tiriamąjį darbą: išnašų, pristatančių tekste minimus autorius, patikslinančių paties autoriaus suklydimus ir pan., gausybė (tiesa, vertėjai reikšmingai talkino Sigitas Narbutas, komentuodamas graikiškus ir lotyniškus posakius)! Prisiminę (nesigilindami į visą darbuotės lauką) prieš keletą metų L. Citavičiūtės išleistą solidžią monografiją „Karaliaučiaus universiteto Lietuvių kalbos seminaras: istorija ir reikšmė lietuvių kultūrai“, mes, Mažosios Lietuvos simpatikai, tikrai galime pasidžiaugti, kad „dvasios archeologų“, profesionaliai klodas po klodo atveriančių šį nugrimzdusį pasaulį, būrys visai nemenkas. Ir Liucija, regis, iš periferinės zonos vis labiau „gravituoja“ į centrą!