Retrogradas

DAINIUS VANAGAS

Nelengva išsiversti be balzganų, minties, spalvos nesuteptų akių, ypač jei esi pratęs misti kiekvienu, už save menkiau vertinamu. Pranašumo pomėgis paruošia dirvą savigarbos sėkloms, o poreikis atlieka svarbų vaidmenį atsijojant bičiulius nuo mažadvasių, luošius – nuo konkurentų. Cukriniai supančiųjų motyvai, jų bekvapės, nepadoriai lėkštos (dėl to į asmeninio įžeidimo postą besibalotiruojančios) nuomonės, taip pat trumparegiai, neišmatuoti sprendimai tarsi sutvirtina ir nuplauna žmogaus pasirinktą taką, susmaigsto etinius orientyrus. Kiti privalo bent retkarčiais klysti – kaip kitaip įsitikinsi savo pasirinkimų teisumu; pamažėl smerkdamas ir kritikuodamas atsistoji ant kojų ir vis tvirčiau, vis saugiau jautiesi.

Išmokti suktis be šių sočių, konformistinių akių reikėjo nemaža laiko, nors, atvirai šnekant, abejoju, ar kada nors įstengsiu visiškai kompensuoti šį savimeilės fermentą.

It dramblio ausis atsilapojo durys ir į patalpą įgriuvo sužvarbusi, sniegu apklota moteris. Jos veidas buvo šalikas, plaukai – kepurė, ir tik siauras, nepridengtas ruoželis bolavo viršum menamo kvapų kalnelio. Porą kartų treptelėjo ant kilimėlio, ranka nusisiautė sniego lukštą ir atbindzino prie langelio – savo nelygia, šokuojančia eisena priminė jauną šunytį.

– Laba diena, ar dar yra bilietų į šeštadienio koncertą?

– Puiku, norėčiau dviejų.

– Taip, balkone, kairėje pusėje, kiek tolėliau.

– Ką gi, dešinėje taip pat gerai, – draugiškai dudeno šalikas. – Štai.

Kai ištiesiau bilietus ir grąžą, skvarbios, imlios moters akys susigūžė į siūlelius – tarytum šaliko paslėpto šilto šypsnio vėliava.

– Dėkoju, geros dienos.

Abejingai stebiu, kaip sužvarbę pirštai kuičiasi rankinėje, tuomet pataiso šalčio skydus, šoka į pirštines ir ištempia moterį į speigą. Ramu; prisiminimo net kvapo nepaliko ši viešnia. Lieka vien akys: aštrus, protingas jų blizgesys verčia mane badmiriauti toliau.

Melancholiškai prisimenu nuvytusias dienas; šis tas, žinoma, nepakito – ir anuomet, ir dabar į Filharmoniją suplūsta žmonių spiečiai; tačiau anksčiau jie maža ką tenutuokė apie muziką, jos matematinį skeletą ir kraujagyslių progresijas, ritmų raumenis ir partitūrų skiemenis, o suklupus atlikėjams klaidų nespėdavo sučiupti. Rymantys, susikaupę veidai ir su kiekviena kūrinio pauze dažnėjantys nuovargio atodūsiai. Šviesoms užgesus – vos žiupsnelis komentarų; linksniuoja tik išmanantys, likusieji mėgaujasi kinkuodami galvas: „Mhm, įdomu, išties įdomu.“

Trivialus etiudas prasidėdavo gerokai prieš koncertą: atsliūkina į kasą, pažeria pinigus ir užsisako – tarsi patiekalą – vietas viename ar kitame koncerte. Maloningai priimu banknotus ir nė akimirkos nenustembu perskaitęs ant jų maldavimą: „Darykit, ką norit, tik neleiskit buičiai manęs pribaigti.“ Menas – kaip kiekvienas religinis ritualas – trykšta mistiniu belaikiškumu, tad, kitaip nei kalbant apie sportą arba bet kokį laiko įkaitą, čia ir tik čia išties tinka posakis: „Svarbu ne laimėti (suprasti), o dalyvauti.“

Dvokiantys buities žabtai – ne vienintelė bestija, terorizavusi gyvenimą „nuo vilko ant…“ režimu. Fobija praleisti kultūrinę agapę, intelektualų laikomą eta(lon)(t)ine, kaustė kiekvieną, besilygiuojantį į šią elitinę kastą. Laiko investicija būtina it siūlė perrėžtame Achilo kulne: dalyvauti galbūt nenori, tačiau nedalyvauti nenori labiau. Novatoriškumo stabui melsdamasis, būgštavai atsilikti, užsimerkti; tačiau žinodamas, kad šįvakar mieste štilis ir niekam nėra lemta prisiliesti prie nūdienių kūrinių, net pats šios progos neturėdamas, nė kiek nekompleksuoji. Ne itin reikšminga, laimi ar pargriūvi, svarbu, kad kitas nenurūktų į priekį.

Žinoma, visuomet atsirasdavo netelpančių į žinomas mąstymo kategorijas; jie jas peržengdavo, sutrypdavo ir pamiršdavo, nes rentė pamatus pasaulėžiūroms, dar tik tapsiančioms madingoms. Šie žmonės, gyvosios legendos, nepasiduoda pasakojimui; jie yra ir neỹra.

Dėl to pažangos avangardas man mažiau įdomus. Nepretenduoju į pirmų eilių dvasingą būvį, tegebu diletantiškai jas suprasti, neįžvelgdamas kūrybinių jėgų spalvos ir akstino joms skleistis. Tačiau pilnagarbiai, šie guvūs, neretai itin sėkmingi morfino liaudžiai kolekcininkai ir platintojai, kaip, beje, ir kompleksuotos pamėklės, kurių šlovės lentynos vis dar tuščios, – gerokai paprastesni. Jų žvilgsnis, poza, kuklumo manifestai, santūri tyla, sodrus, kompaniją puošiantis juokas, korektiškos, visa kam tinkančios pastabos, sustyguoti argumentai ir kita socialinė amunicija nesunkiai nuspėjami. Tarp šių vyrų ir moterų, žinoma, buvo talentingų, tačiau – kaip dažnai nutinka – savo talentus jie taip puoselėjo ir mylėjo, kad nerasdavo nei jėgų, nei kantrybės jais pasinaudoti. Kilniadvasių karta, sakyčiau. Tiesą sakant, viešumoje juos retkarčiais paliaupsindavau, trokšdamas, kad mano veidu nutįstų saldi savimeilės seilė: esą matykite, gerbiu ir moku įvertinti kitą.

Svaigus pasitenkinimas užliedavo kaskart patyrus, kad netikėtumu, įžvalga, netgi pagieža esu pranašesnis už juos visus. Nė vieno skrupulo, vien monetos ir bailumas mano kišenėje. Žinodamas, kad savimi drebinu visa, kas išdidžiai tauškiama apie žmogiškumą ir dorybes, jaučiausi ypatingas; ne drungnas, ne karštas, o geliančiai šaltas. Tulžis nepaliaujamai veržėsi iš ugnikalnio gelmių, pelenai į kepenis spardė saulę, o kiekvienas nepakilęs lėktuvas buvo asmeninė pergalė. Švento, tyro avinėlio dar niekur nemačiau, tačiau svajojau būti pirmasis taurės už jo garbę nepakėlęs.

Šiandien iš šios idilės maža kas liko; epochų fabrikas rinkai pateikė naują produkciją. Žmonėms pavyko atrakinti tuščius savasties stalčiukus ir užlieti juos pažinimo, grožio ir abstrakcijos burtažodžiais. Gyvūno drapanos, kuriose – manyta – gyvybė pasmerkta gėdingai raudonuoti, ištirpo lyg sparnai drugelio, žvakę apkabinę. Tačiau ne nuogybė atsivėrė; pasirodo, fiziologijos apšnerkšta, gilėliau bolavo dievo skraistė, rūpestingai, su meile suvysčiusi žmogų. Versmių versmė paliovė žaisti „iškask mane“ slėpynes ir upes bei ežerus, visus kūrinius po amžius trukusios kruvinos sausros priglaudė po motinos sparnu.

Žmonės išaugo, tapo galingi; abejonė subliūško, o „dar ne“ pa(r)sidavė „jau“. Koks apmaudas, kokia širdgėla mane pervėrė, supratus, kad šis naujasis sakramentas ant mano galvos nenusileido. Kniūbsčias parsiridenau namo, iškart į veidrodį – deja, tie patys gyvūno draiskalai. Nors netrukus radau likimo brolių, pojūčio, kad tarp teisiųjų neteisus esu, jie nepajėgė užmušti.

Niršau, džiūvau; instinktas trypti ir niekinti geidė aukų, tačiau gazelės virto gepardais. Iltys atšipo; jei pradėčiau svaidyti panieką, nuoskaudą, jei kibčiau jiems, palaimintiems, į atlapus ir spjaučiau, kad nieko nykesnio už juos neteko regėti – susidurčiau su tvirtesniu varžovu; ir nieko panašaus į seklų romaniūkštį, kuriame veikėjai juda vien tam, kad klausinėdami protagonistą leistų šiam porint autentišką, romantizuotą tėkmės tiesą. Pateptieji ne tik įrodytų nesą nykūs; negana to – įrodytų mane tokį esant. Kad ir kaip plūsčiausi, ginklais žvanginčiau ar ugnimi drabstyčiausi – nė krislelio garbės neapginčiau, mat jie patenkinti, o aš, jų manymu, tik atsitiktinė gėda. Babelio bokštas; sotus alkano nesupranta.

Ankstėliau, kai drauge sąšlavynuos dvasios kriaukšlių ieškojome – tais pačiais keiksmais, giesmėmis rytus sveikindavome. Tačiau kaip mikliai jie užmiršo, kad pasaulis suskumba griūti, kai nebematai menkesnių už save, kai nebelieka labiau tinginčių, labiau plevėsų, išgverusių, labiau. Esą tai turėtų tapti motyvaciniu rimbu, raginančiu skuosti, vytis, neatsilikti, pralenkti; bet anoks čia smagumas: visi dumia sinchroniškai, retas tesuklumpa – veikiau algoritmas, ne varžybos. O dar prieš starto šūvį juk norisi vieną kitą bėdžių būti jau aplenkus, naudotis įgimtais pranašumais, talento kulkomis, turėti stiprų, aktyvų ir ritmingą ego, kuris lyg uola stovėtų – nepajudinamas, nepakartojamas, tviskantis.

Absurdas; graudu, neteisinga, tačiau neabejotina: žmonės tapo lygūs. Ne teisėmis ar laisvėmis, ne socialine pasmerktimi ar fiziniais rodmenimis, o būsena. Palaimintųjų epocha. Nebepavyksta nuskriausti; dvejetainė sistema, darnūs, abejingi skaičių karoliai; o jei kuris visgi suklumpa ir atskubi pasijuokti – sutrinki, nes „nelaimėliui“ dėl to nei penki, nei du; šypso sau, strykteli ant kojų, kelnytes pasipurto, ir nė lašelio nuoskaudos, nė vieno nusivylimo debesėlio. Pranašumas pašalintas iš oro sudėties, kiekvienas nuolankiai kvėpuojantis – pasmerktas švytėti. Vos keletas plaučių liko aristokratai, toliau sau rūko prašvinkusius prisiminimus ir į naujadarus nė alveolė nekrypteli.

Horizontas it danties skausmas: aukštos, rauplėtos kaktos, dailus, šviesus, anaiptol ne naivus minčių dėstymo siūlas. Išmanymas, pilstymo „iš tuščio į kiaurą“ sterilizacija. Darbštumas, įžvalga, šeštasis pojūtis – smalsumas. Bendruomenė – gryna, atsidavusi, patenkinta.

Būčiau išniekintas, jei pasiskųsčiau. Juk jie – kitaip nei aš – patenkinti, o trokštančių būti nepatenkintų balso nebėra paisoma. Sutinku: liguistas potraukis visa ką vertinti laimės aspektu yra įdomus, neginčijamai patrauklus išradimas. Sveikinu tave, laime, bučiuoju lervišką, tingumu taukuotą tavo veidą, tik atsakyk man, bičiule: kaipgi būti laimingas aš galiu, jei ir kiti tokie yra? Ką guosiu ir savo džiaugsmu šluostysiu, jei niekas neverks? Manai, įstengsiu džiaugtis draugų sėkme? Kur kišti savo laimėjimus, jei šie nieko nepranoksta ir nuo kolegos laimėjimų niekuo nesiskiria.

Juk dėl to dienas taip branginau, kai liepsnomis aplipdavo troba kaimyno. Paslapčiom pro langą veizėdamas ir nuostolius skaičiuodamas šypsojausi; akimoju sumesdavau, kur suklysta, ir tapdavau dar atidesnis. Pusiausvyra darni, kol pirkios degti nepaliauja, kol ir kiti netampa kruopštūs bei akyli; anksčiau dėl šių savybių stygiaus turėjau progą siusti, moralizuoti, tačiau kritikuodamas juk viliesi, kad nebus pasitaisyta. Nebandęs susireikšminti tarp lygiųjų šito nesupras.

Ir čia tik ledkalnio viršūnė. Ne vien aš prisičiauškėjau: šimtai patepimo išvengusių menininkų buvo perdėm drąsūs ir neapdairūs. Aišku, negalima peikti – retas juk vylėsi, kad kūrėjų deklaruojamos šviesios, idealios vizijos taps tikrove. Pašaipiai nusiteikęs skaičiuodavau sparnuotus šūkius: minios skonio destrukcija, aktyvi individų – gimstančių asmenybių – veikla, mąstymo pliuralizmas, nuomonių manufaktūros, spalvų fabrikai; tai intelektualų darbo įrankiai, jų leksika, duona ir žaidimai, galiausiai – autokefalinio burbulo sienelės, burbulo, kuris itin svarbus kiekvienam ezoterikų būreliui; šiapus–anapus. Tačiau „šiapus–šiapus“ visuomet atrodė grėsmingai; kol privilegijuotai skirstai kultūrinius davinius, tol spurdančia širdimi globoji atėjusius prašyti išmaldos. Esi reikšmingas, reikalingas. Tik staiga nutvieskia supratimas, kad tavo daviniai niekam nebereikalingi; skelbti idealai įgyvendinti ir visi gamintojai bei vartotojai susispietę toje pačioje barikadų pusėje.

Tad nieko bloga nenujausdami kūrėjai uoliai darbavosi. Žinoma, jie jau seniai nemoralizavo. Kai kurie su pasimėgavimu keikėsi, kiti rašė lakoniškais sakiniais, treti – be sakinių; muziką paišė, tapybą grojo, teatrą koliažino. Originalumas užgniaužė formos, turinio debatus. Menas racionalizuotas ir kiekvieną žmogaus išskyrą apglėbė tiršti semantiniai tinklai. Kūryba tapo totalitarinė, pripažįstanti tik savo autoritetą. Toks galaktikos modelis sklandžiai funkcionavo, kol veidų min(i)a buvo it pūlinys pritvinkusi dėkingumo; tačiau dabar kiekvienas pats apsirūpina intelektualine produkcija: privilegijuotiems luomams sparnai nudrėksti.

Pernelyg nustebti nederėtų: skelbdami idealus menininkai paprasčiausiai persistengė. Žadindami sąmoningumą, kviesdami murkdyti ir smaugti žiniasklaidą, skelbdami kūrybinės saviraiškos, nepriklausomumo būtinybę jie prarado auditoriją. Prieš savaitę viena pogrindinė menininkų salelė platino skrajutes, nedviprasmiškai diagnozuojančias: „Bjauru, tačiau rojus atėjo.“ Kūrėjo išdidumas neleidžia prisidėti prie ariergardo pulkų; troškimas būti priekyje, žūti pirmam yra instinktyvus, todėl perversija tapo neišvengiama. Jei visuomenė pasiekia idealus, būtina rasti naujų, ir menininkai, aistringi nepateptieji, virto retrogradais. Vertybes, dar taip neseniai šlovintas, jie netruko nulinčiuoti. Visa, kas gera, menininkai su įkvėpimu prievartauja; taip gimsta nauji kūrybos kūdikiai.

Menas nesiliovė cirkuliuoti, tačiau tai – audra baloje. Visa kūryba, visos pastangos švinko dievo skraistėje; menininko statusas pakito – melagis, neapykantos sodininkas, laimės elgeta, ligonis. Ir aš sergu, tačiau kaip purvinas žmogus, ne menininkas. Kas dieną vis giliau karščiuoju, mano mąstymas sutrūkinėjęs skurdžiomis sapnų skiautėmis; nebejaučiu, kada meluoju, įtaigauju, vien kliedžiu, bet galbūt teisingai kliedžiu, nes tai, ką regiu, mane verčia į duobę.

Miestas persirengė. Švarūs, lygūs rūbai apgaubė pastatų pečius, žvilgantys batai paslėpė basas, žaizdotas gatvių pėdas – ekscentriškas, fotogeniškas spektaklis. Federacinė pelų ir grūdų valstybė žlugo, pastariesiems ginklu užėmus valdžią. Pelai ir pelės persekioti, jų trapūs kūneliai suriesti ugnies žnyplių. Rezistencija – turinį pametęs žodis: vertė triumfuoja, ir šįkart ji nė vienos šiukšlės nepasigailės.

Pamažėl žmonės panoro klausytis vienas kito, suprasti, išgyventi šeimą, mylimąjį, draugus. Tai, žinoma, gražu, romantiška, tačiau dramos sukurti nepadeda. O kokia gausybė tragizmo, gyvybės ežerų telkšojo nesikalbėjime, nesiklausyme! Daili kančia: smelkianti, pavergianti mintis, ištikimybę, pasitikėjimą ir košmariškiausiomis baimėmis smaugianti vaizduotę. Aukštumos, bedugnės – nuostabios amplitudės, liguistas jautrumas, vartai į žmogaus begalybę. Šiandien, deja, jau visur ramu; vos vienas kitas dar ilgisi susvetimėjimo.

Saldybės indas sklidinas; nebereikia kurti. Žmonių mintys apvarvėjusios gerumu, šie lipnūs sakai gajūs it auglys, palengva įsiviešpataujantis įvairiuose charakterio organuose. Delnai drėgni, nuolankumą prakaituojantys; globali meilė pranoko intymiąją; branginti draugą tapo sunku, nes mylimas artimas, o artimas – kiekvienas. Nebepavyksta nei skaudinti, nei būti įskaudintam, nes liautasi savintis, tikėtis ir reikalauti, negana to – išties pasitvirtino, kad pašalinus kismą atsikratoma kęsmo.

Žmonijos paveikslas nutrintas, septynių dienų kompozicija šluote nušluota; horizontas parpuolė ant kelių, toliai nusviro it beviltės rankos.

Žinojimas atleidžia nuo atsakomybės.

Dialektikos dekadansas. Opozicija atvėso, ir joks vėjas danguje nebestumdo debesų.

Laimė lepino, visa, kas į ją kėsinosi, pamažėl sutrypta. Skurdas kapituliavo; uždarytos ryškiausios skausmo kasyklos, būtent: savęs lyginimas su kitais ir savigroža, taip išraunant pavydo apraiškas; be to, sutru(m)pintas ilgesys it vinis įkaltas į dieną, kurioje esama.

Galimybėms neadekvatūs tikslai liko tik išimtiniai ligos atvejai; perfekcionizmo vizija suvarpyta ironijos šratų – kiekvienas paskiepytas nuo ambicijų. Ropštimasis per galvas – vien juokingas prisiminimas. Dabar net savo pėdų plotelį drovimasi užimti. Negana to, „išlikimas“ įrašytas į Raudonąją sąvokų knygą; tiesa, ne itin rūpinamasi šiosios išlikimu, mat būvis pakilo į mūšį prieš kovą.

Būta desperatiškų nevilties gestų: konservatyvios grupės, svilinamos gėlos, nes malonumas sruvo ne iš jų šaltinių, baiminosi disharmonijos. Dvasininkija kniūbsčia dejavo, jog atėmus iš žmogaus liūdesį bus atimtas ir atgimimo, prisikėlimo, Velykų džiaugsmas, kad, užuot klonavę laimę, mes lyg kankorėžių sėklas turėtume barstyti skaidrų tikėjimo liūdesį.

Po XX amžiaus glamonių nuosėdos jau nusistovėjo; neliko manančių, kad seksas be pasekmių gali negatyviai dirginti moralę: vyrai ir moterys nesivaržydami dalinasi savimi. Tai tapo tokia įprasta, buitiška, mechaniška norma, kad plačiuosiuose sluoksniuose netgi kilo diskusijų, ar žmogui negali kenkti seksas be priežasčių. Gąsdindami nuobodulį ir trokšdami sukelti sąmyšį, didžiausi ekscentrikai (dažniausiai pogrindžio menininkai) laikydavosi celibato.

Vaikai sustabarėję: jų auklėjimas tarsi gėlių laistymas – tas pats vanduo skirtingiems žiedams. Niveliuojančios ugdymo ir švietimo programos monopolizavo mokslo ūkio sektorių. Tuo tarpu kiaušinio principu (trynys – tai vaiko laisvė, baltymas – jo galimybių ir poreikių, kuriuos galima rinktis, spektras, o lukštas – natūrali (pažymiu), neprimesta riba, žyminti laimės pabaigą; kas gi norėtų ją peržengti?) grįsta šeimos etika, nors ir nesankcionuota teisiškai, tapo normatyvine pačių tėvų iniciatyva: taip galutinai apriboti brendimo ir individualizacijos nuokrypiai, tapti iškrypėliu, tiksliau, genijumi, novatoriumi, revoliucionieriumi tapo nebeįmanoma.

Rytais lydžiu į mokyklą savo jaunutį sūnų. Juk matau: jis nei gabus, nei talentingas. Tiesa, labai protingas, doras, eruditas kaip ir visi jo bendraamžiai. Po pamokų laukiu mokyklos parkelyje; berniūkščių minioje jo kartais neatpažįstu; staiga pajuntu, kaip ramios, šiltos rankutės pasibeldžia į mano delnus; pažvelgiu žemyn – guvios, džiugios akys, jokio stygiaus, jokios vilties, vien patogi pilnatvė. Juokdamiesi, šnekučiuodamiesi grįžtame namo. Burnoje – muilo skonis; veidmainiaudamas pavargstu ne mažiau nei jausdamasis neteisus. Galbūt metas ieškoti patepimo.

Pietų pertraukai ištirpus, sliūkinu į darbą nusiminęs, viltį rasti stiprybės pykčiui veik praradęs.