Po dvidešimt penkerių metų: lietuvių dainų rinkinys gruziniškai
NANA DEVIDZĖ
Žinome, kad kiekviena knyga turi jai skirtąją lemtį. Iš tikrųjų keistas ir stebinantis likimas ištiko kultūros ryšių centro „Kaukazo namai“ 2009 m. publikuotą leidinį „Žalioji rūta“.
Manau, lietuvių skaitytojai nesunkiai supras, apie kokią knygą kalbama. Taip, tai būtent tas lietuvių liaudies dainų rinkinys, kuris ištisus dvidešimt penkerius metus laukė, kol bus išleistas.
Keti Matabeli piešinys iš "Žaliosios rūtos"
O viskas prasidėjo dar praeito amžiaus aštuntajame dešimtmetyje. Būtent tuo metu buvo sukurta „neįtikėtina“ organizacija (taip ją sovietmečiu vadindavo mūsų kolegos iš kitų respublikų), kuriai vadovavo filosofas ir literatūros kritikas Otaras Nodija, – Meninio vertimo ir literatūrinių ryšių redakcinė kolegija. Ji subūrė talentingus tiek vyresniosios, tiek jaunosios kartos vertėjus, kurie buvo užsibrėžę tikslą įvairių šalių, taip pat ir kitų
sovietinių respublikų, skaitytojus supažindinti su geriausiais gruzinų literatūros kūriniais, be to, ir gruzinų visuomenę pripratinti deramai vertinti kitų šalių literatūros palikimą. O. Nodija pirmenybę teikė vadinamojo sovietinio Pabaltijo tautų literatūrai, su kuria gruzinai išties menkai tebuvo susipažinę. Toks sprendimas subrandino idėją, kad pažintį su pabaltijiečiais derėtų pradėti nuo jų šaknų – geriausių folkloro pavyzdžių vertimų. Remtasi suvokimu, kad niekur kitur tautos prigimtis ir esmė taip ryškiai ir visavertiškai neatsiskleidžia kaip įvairių žanrų folklore. Manėme, kad pažintis su tautos dvasinio pasaulio pagrindais, jos vidine energija, pereitais išbandymų keliais ir siekiais padės geriau suvokti ir jos literatūros paveldą.
Knygos rengimo maratonas prasidėjo nuo geriausių lietuvių folkloro kūrinių atrankos. Kitas etapas – jų pažodiniai vertimai, kuriuos puikiai atliko Virginija Timinskaitė ir Mzija Gelašvili.
Vertėjų grupei vadovauti ėmėsi poetas Taimurazas Abuladzė. Prasidėjo pats atsakingiausias darbas – sudėtingas ir įdomus kūrybinis procesas, į kurį buvo įtraukti žinomi gruzinų poetai: Vachtangas Charčilava, Džordžis Povelis, Givis Alchazišvilis, Zauras Molašchija, Tamazas Badzagua, Tagu Meburišvilis, Zurabas Kuchianidzė, Dodo Čumburidzė. Dabar jau drąsiai galime pasakyti, kad jų pastangos pranoko lūkesčius ir sulaukė skaitytojų pripažinimo.
Keti Matabeli piešinys iš "Žaliosios rūtos"
Paaiškėjo, kad mūsų tautas, gyvenančias absoliučiai skirtingomis gamtos sąlygomis, turinčias savitą istoriją, tradicijas ir gyvenimo būdą, sieja panaši skaudžių išgyvenimų atmintis, panašūs džiaugsmai ir gebėjimas su humoru ir be tulžies liejimo pasijuokti iš savo trūkumų. Atskirai reiktų gvildenti mūsų tautų folkloro temų ir siužetų panašumus.
Tada, kai darbas buvo beveik baigtas, dviejų tomų knygą, parengtą atiduoti į spaustuvę, ištiko nelaimė.
1990 m. Tbilisyje įvyko žemės drebėjimas. Kolegija buvo įsikūrusi senamiestyje, pusantro amžiaus senumo pastate su plyšiais sienose. Žemės drebėjimas namą sugriovė. Tuo metu pastate buvusių žmonių likimas buvo svarbesnis nei parengtų ar spaudai teberengiamų knygų… Juolab kad sugriuvus namui kilo gaisras. Nesunku įsivaizduoti, kas tada nutiko įstaigoje, kurios pagrindinė darbo priemonė buvo popierius.
Gaisras daug ką sunaikino, taip pat ir mano išversto Mykolo Sluckio romano „Laiptai į dangų“ rankraštį, kuris jau buvo baigtas redaguoti, ir knyga turėjo būti perduota leidybos skyriui.
Pasitraukus gaisrininkams dar bandėme naršyti pusiau sudegusių ir peršlapusių popierių šūsnis, vildamiesi bent ką nors išgelbėti. Iš lietuvių folkloro medžiagos liko tik aplankas apdegusiais pakraščiais.
Keti Matabeli piešinys iš "Žaliosios rūtos"
Po šių bėdų Gruziją ištiko ir kiti, kur kas reikšmingesni ir skaudesni sukrėtimai – Sovietų imperijos žlugimas, karas Abchazijoje, vidinės politinės gruzinų rietenos, taip pat vadinamasis Tbilisio karas, kuris irgi nepagailėjo pavojų knygoms. Tvarkant suniokoto kultūros ryšių centro „Kaukazo namai“ liekanas iš popierių, jau atiduotų į makulatūrą, krūvos po lapelį teko rankioti išlikusio tomo puslapius… Ir tada nusprendžiau: kad ir kiek man tai kainuotų, turiu pasirūpinti, kad lietuvių liaudies dainų rinkinys būtų išleistas. Pirma, todėl, kad tiek, kiek egzistavo kolegija, būtent man teko būti lietuvių literatūros kuratore, antra, tokiu būdu norėjau išreikšti dėkingumą savo draugams lietuviams, kurių meilę ir paramą per mūsų šalies naujausios istorijos vargmetį nuolat patiriu.
Kai knyga iš naujo buvo rengiama spaudai, norą meniškai ją sutvarkyti išreiškė talentinga dailininkė Keti Matabeli. Nors menininkė nėra knygų iliustruotoja, esame įsitikinę, kad jos originali kūryba puikiai įsiterpė į šį subtilų lietuvių dainų rinkinį.
Knygos pasirodymas svarbus dar ir tuo, kad ji buvo paskirta ne tik O. Nodijos, bet ir tų lietuvių folkloro tekstų vertėjų, kurių daugumos jau nėra tarp mūsų, atminimui.
Kad nenueitų niekais įdėtas triūsas tų, kurie plušėjo rengiant šį leidinį, mus parėmė Lietuvos valstybės institucija – Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas. Esame dėkingi ne tik šiai organizacijai, bet ir visiems palaikiusiems ir padėjusiems rengti šią retos, bet vis dėlto laimingos baigties knygą.
Vertė Juozas Šorys
