Neatsižadėk Palangos

NOMEDA GAIŽIŪTĖ

Bandau spausti neva nerūpestingą šypseną, kad tik nieko nereikėtų sakyti. Balsas kaipmat išduotų dukrai kvailą mano jaudulį. „Ar tu bijai?“ – lyg tyčia. Jei ne tu, lipčiau lauk iš šios velnio gondolos, nelaukusi, kol ji pajudės. Esu tokio amžiaus, kai imama bijoti įvairių nereikšmingų ir reikšmingų dalykų, anksčiau nekėlusių jokio virpuliuko. Stengiuosi apsaugoti savo „gyvybes“ nuo atsitiktinių žaidėjų, kurie štai jau jungia gergždžiantį mechanizmą nepaleisdami cigaretės iš drebančių pirštų. Nieko nesakau, vis neva šypsau, ratas pajuda, ir aš imu konvulsiškai mojuoti žemėje liekantiems savo mažiesiems ir ironiškai besivaipančiam vyrui – maždaug dešimtaisiais bendro gyvenimo metais ėmėm permanyti ir permatyti vienas kitą, todėl dabartinę mano jauseną jis nuspėjo tą pačią akimirką, kai neatlaikiusi dukros rypavimų sutikau „pasigrožėti“ Palanga iš apžvalgos rato. Vaikystėje jį vadindavau velnio ratu.

Jei ne vaikai, kojos nebūčiau kėlusi nei į atrakcionus, nei į J. Basanavičiaus gatvę, nei apskritai į Palangą. Kepčiau sau Santorinyje, Brazilijoj, Indijoj, Malaizijoj, kol šios dar nesunaikino tirpstantys ledynai, – mintiju sukandusi dantis, kai ratas sustoja mums atsidūrus aukščiausiame taške ir mes palengva sūpuojamės metaliniame krepšelyje it kokios slyvos ant šakos. Įstengiu žiūrėti tik tiesiai prieš save, į jūrą, ir kad nereikėtų kalbėti, vėl bandau šypsotis: neatsižadėk Palangos…

Paulina Mongirdaitė (?). Žandaras Nikitinskis prie jūros tilto. Palanga. Apie 1905–1907

Tiesą sakant, po metų „atostogų“ su dviem pametinukais penkiasdešimties kvadratų bute tinka ne tik Palanga, tinka bet kas, kad tik ne savi namai. Tinka ir „Akropolis“, kaip visiškai legalus – juk reikia vaikus apipirkti – „atostogas“ paįvairinantis sightseeingas. Tokiose išvykose įžvelgiu kultūrinį pažintinį elementą: kaip žmonės rengiasi, kaip bendrauja, ką perka. J. Basanavičiaus gatvėje man taip pat be galo patinka žmonės, spoksau į juos pro juodus akinius be jokios gėdos, žiūriu lyg filmą. Juk gyvenimas įdomesnis už kiną ir knygas, bėda tik ta, kad gyvenimo nepatirsi kada užsimanęs taip koncentruotai kaip dviejų valandų dramos.

Palanga mane veikia kaip fantasy stiliaus filmas. Atsiduriu ne tik kitoje realybėje vietos požiūriu, bet ir kitame laike. Į jusles neįsigeria dabartinis Palangos vaizdas, matau tai, kas išlikę atminty: J. Basanavičiaus gatvė dar nenudepiliuota iki plikumo, neištatuiruota atrakcionų margumynu ir šundaikčių iš kolekcijos „Kas tokius perka“ turgeliais; vilioja studento kišenei neįmanomas „Anapilis“ (todėl niekad ten ir nebuvau); ledų vežimaičiai pilni užsienietiškų neįprasto skonio „Valio“ ledų, apipintų kultine reklama „Kartą paragavęs negali sustot“; pats skaniausias vynas – „Aronijų“, kopose, butelis perpus su geriausia drauge, užkandant akmens kietumo pica iš lauko kavinės su plastikiniais stalais, kėdėmis, lėkštėmis, peiliais – ir tais plastikiniais. Nesakau, kad to pasiilgstu, tik atmintis įkyriai tvari, tvaresnė už pakitusią realybę.

Laimei, memorialinių vietų, kur buvęs ir esamas vaizdas daugmaž sutampa, yra. Visai šalia atrakcionų, išpuoselėtos, penkių žvaigždučių viešbučiais apsagstytos Birutės alėjos pradžioje, universiteto medinės poilsiavietės išlikusios tokios, kokios buvo prieš penkiolika metų, kai man Palanga regėjosi labai graži, su melancholiška, žolynų gaubiama Rąže, nelygiais šaligatviais, dideliu knygynu, sukultu „Palangos“ restorano stiklainiu. Kai būnu Palangoje, užeinu į šias buvusias studentų poilsiavietes be jokios priežasties, gal tik norėdama apgauti laiką. Kaskart žvilgteliu pro „savo“ langą ir kaskart nustembu, kad „mano laikais“ tas kambarys atrodė daug didesnis. „Kodėl dabar niekas negyvena?“ – klausia ką tik pradinį išsilavinimą įgijusi vyresnėlė. Sakau, gal nesuremontuota, todėl negali žmonės gyventi, o remontui trūksta pinigų. „Gali leisti gyventi daug pigiau, vis tiek kiek nors uždirbtų“, – mąsto dukra. Mykiu, kad universitetui nėra svarbu užsiimti poilsio organizavimu. „Tai tegu parduoda.“ Sakau, kad greičiausiai universitetas taip elgtis negali. „Jei jau universitetas, tai viską turi galėti“, – pykteli vakarykštė pradinukė. Dar anksti numanyti, kad protas ir galia nebūtinai dera tarpusavyje. Dažnai visai nedera.

Palangoj proto ne tiek daug, jis čia nė nereikalingas, ne universitetas juk. Nuo besimaskatuojančių žalio neuniversitetinio jaunimėlio chebryčių iš tolo trenkia daugiadienių pagiriom ir nežabotu kvailumu. „Man patinka maži vaikai, ypač kurių mãmas grãžias“, – mesteli vienas. Nieko asmeniško, tik mano stebimos liaudies sąmojis skirtas visai ne man, o savai „vyriškai“ kompanijai, todėl tik mintyse vypteliu: žinotum, kiek man metų. Prieš gerą dešimtmetį būčiau atsikirtusi – kvailai, nervingai. Užtat ir nemyliu jaunystės, ir nesiilgiu jos – už kvailybę, tuštybę, susireikšminimą. Ilgiuosi senatvės. Gražiausia man pagyvenusios poros, be garso vaikštinėjančios pajūriu ar skaitančios knygas parke, kartais pasikalbančios. Spėlioju, kurio laikotarpio kurorte jie jaučiasi esą. Palanga savo prigimtimi taip pat panaši į pagyvenusią, šiek tiek koketišką damą, botulino dozės geltonų žibintų ir girliandų pavidalu turėtų ją žeisti, bet juk tai praeis, juk kada nors išseks visuotinės gamtos depiliacijos mada, kai kiekvienas kaimietis žoliapjove kas savaitę skuta taką ligi lauko išvietės, ką jau kalbėti apie kurortų madas, šienaujančias ne tik žolę, bet ir medžius.

Palangoj Lietuva – kaip ant delno, visa Lietuva ant smėlėto Palangos delno. Net apžvalgos rato nereikia, tik suoliuko prie plataus tako į jūrą. Visos tarmės, rusiški keiksmai ir pritilę inteligentai. Runkeliai, elitas ir dar kažkas – nei tie, nei anie. J. Basanavičiaus gatvės balaganas ir miesto pakraščio ramybė. Deklaruojama ironija ir slapta trauka – laiko keičiamo, bet labai įprasto veido, stropiai vilgomo prisiminimų balzamu.

Neįsivaizduoju, į kokią Palangą nuvažiuosiu kitąmet ar nežinia kada. Bet velnio ratas, neabejoju, bus. Gal ir kas nors daugiau.