Man labai patinka ponios
GILBONĖ
Man labai patinka ponios. Jos labai kūrybingos. Sugalvoja visokiausių savo poniškumo įrodymo būdų: nuo namų, suknelių spintos demonstravimo iki dalijimosi patirtimi, kaip išsirinkti vyrą susirašius ant lapelio dešimt reikalavimų (beveik kaip Dešimt Dievo įsakymų). Su tais būdais visi, kuriems rūpi, kaip ponai gyvena, gali susipažinti per televiziją, taip pat atitinkamos laikysenos žurnaluose. Kai į televiziją ir žurnalus nebetelpa, ponios pasiryžta šokti, dainuoti, kad kaip nors įsispraustų. Viskas puiku. Žurnalai ir televizija turi darbo, nes gauna pinigų, o už dyka juk niekas nenori dirbti. Piliečiai vartydami, skaitydami ir žiūrėdami išgelbsti save iš pavojaus paskęsti nuobodulio gelmėse, neretai užsidega ponių propaguojamus būdus panaudoti taip, kad paįvairintų savo gyvenimą. Jeigu pasiseka, jeigu lydekai paliepus, joms panorėjus pavyksta įsisprausti į ponių ratą, skleidžia poniškumo įrodymo būdus kitiems. Bet aš ne apie tai. Apie tai jau daug prirašyta ir prikalbėta vis nepamirštant priminti: oi, kokios jos, tos ponios, pliuškės, oi, kokios banalios ir neįdomios. O iš kur žinot, norisi paklausti. Vadinasi, vartot, skaitot, žiūrit. Bet aš ir vėl ne apie tai. Aš apie superponias, apie kurias jūs tikrai nebūsite vartę, skaitę, žiūrėję.
Viena ponia – ponia iš pašaukimo (ar iš prigimimo, kas ten supras). Ji turėjo vyrą, bet ne poną. Ir dabar turi. Kitą, nes pirmasis pasimirė. Irgi ne poną. Bet ji ponia. Ne išlaikytinė. Nes visą gyvenimą, kol buvo pajėgi, dirbo. Vadovavo. Buvo pakankamai sunki, todėl retai kada atsistodavo, tiksliau, tik tada, kai reikėdavo atvežti į darbą ir parvežti arba nuvežti į kokį nors ponių pokylį. Ir darbe, ir tose vietose, kur vykdavo pokylis, ponia taikydavosi atsisėsti į kuo gilesnį ir kuo minkštesnį fotelį, kad visą turimą sėdėti laiką jaustųsi saugiai ir patogiai. Taurelių pokylyje neskaičiuodavo. Neretai pasitaikydavo taip, kad nebepataikydavo ištiesti rankos su taurele prašydama įpilti dar. Kartais atsistodavo su visu foteliu, nes nepajėgdavo savęs ištraukti, kai kūnas padidėdavo gerokai užvalgius ir išgėrus. Kartais su foteliu ir į lovą nugriūdavo. Vyras visada būdavo šalia. Rankas patarnauti ištiesęs savo poniai. Dabar ši ponia nebedirba. Ir į pokylius nebevažinėja. Nebegali atsistoti. Nei su lova, nei be lovos. Todėl visąlaik guli. Šalia rankas patarnauti savo poniai ištiesęs visada stovi antrasis vyras. Draugės klausia: kaip tau taip sekasi, kodėl tie vyrai tau taip pataikauja? Užtat, kad aš ponia, atsako, ir išradinga ponia.
Kita ponia turėjo poną. Todėl ir ponia buvo. Bet turėjo ir darbą. Na, tokį, kad ir į kirpyklą, ir į siuvyklą, ir į kavinę galėtų, kai prireikia, nueiti. Smulkioms išlaidoms užsidirbdavo, nereikėdavo prašančiomis akimis į savo poną žiūrėti. Ir į žmones išeidavo, savo spintos turinį išnešdavo parodyti. Bet labai nemėgdavo visuomeninio transporto. Vyras, kadangi irgi buvo ponas, nevežiodavo jos. O tais laikais, kada vyksta veiksmas, reta ponia turėjo teisę vairuoti automobilį, o dar rečiau patį automobilį (tiems, kuriems neaišku, paaiškinu – veiksmas vyksta sovietmečiu). Žiemą dar nieko – netoli iki darbo ir pėstute. O vasarą liūdna, nes ponai tada išsikelia į vasaros rezidenciją – į Valakampius (dabar turbūt Valakupiai). Bet ponia nebūtų ponia, jei nebūtų išradinga. Ieškojo ieškojo išeities iš susidariusios jai nepalankios padėties ir atrado, kad keltininkas vakarais palieka valtį neprirakintą ir pradeda savo tarnybą gerokai vėliau, negu ji išeina į darbą. Taigi patogi proga visuomeninį transportą iškeisti į vandens. Taip ir padarė: sėda į valtį, persikelia per upę ir strykt į krantą. Gal visą vasarą būtų taip plaukiojusi, jei ne keltininkas. Jam atsirado keblumų. Ateina į darbą, o darbo priemonė kitoje upės pusėje. Iš pradžių nusprendė, kad tokį pokštą jam iškrečia ilgai vakarojantis jaunimėlis. Ėmėsi tykoti. Bet iki paryčių neištykodavo – užmigdavo. Vienąkart netyčia užtykojo. Bet kas iš to? Tada prasidėjo varžytuvės – katras pirmas ateis prie valties. Kartais vienam pasisekdavo, kartais kitam. O ką darysi? Juk ponia. Ir išradinga ponia.
