Artėjant

DAVID MALOUF

Visai neseniai buvo toks laikas, kai dėdę Čarlį matydavome dukart per metus – per Velykas ir per Kalėdas. Atvykęs iš Sidnėjaus, drauge su mumis po mišių jis sėsdavo valgyti prie močiutės didžiojo stalo. Mes – sekmininkai. Tikime, kad visa, kas parašyta Knygoje, yra gryniausia tiesa be klaidelės. Kaip parašyta, taip ir yra. Vieni iš mūsiškių turi kalbų dovaną, kiti gydo prisilietimais. Ši malonė mums suteikta už tai, kad gyvename pagal Dievo valią, tiesoje ir skaistybėje.

Mano vardas Eimė, bet namiškiai mane vadina Ei, o broliai Markas ir Benas – Triuše. Kitąmet man sukaks dešimt, jau sugebėsiu atsakyti už save ir atsispirti svetimų įtakai, todėl galėsiu drauge su berniukais lankyti mokyklą. Kol kas mane moko močiutė. Jau išėjome daugiaženklių skaičių dalybą.

Dėdė Čarlis yra vyriausias sūnus, pirmagimis. Šeimos nuotraukose, kur jis stovi šalia mamos ir dėdžių Džeimso ir Meto, jis atrodo šviesiausių plaukų, labiausiai žvilgančių akių. Mama sako, kad jis visada buvo maištininkas. Sako, bėda ta, kad jis taip ir nesuaugo. Senelis Morpetas Sidnėjų vadina Sodoma. Tai yra tiesa, nes ir virvė, kurią Aaronas numetė faraonui po kojų, virto tikra gyvate, ir Jėzus pavertė vandenį tikru vynu. Viešpats sunaikino Sodomą, o dabar lėta ir nematoma ugnimi degina Sidnėjų. Žmonės dega iš vidaus, nepastebimai. Tai tik iš pradžių. Vėliau jie degs atvira liepsna, ryjančia ir svilinančia, jie pajuoduos, juos suės iki kaulų – siaubingas vaizdas.

Dėdė Čarlis yra Sodomos gyventojas, todėl mes jo neįsileidžiame. Jei įsileisime, jis mus palies. Jis yra Izraelio kvailys – tokiu jį vadina senelis Morpetas. Dėdė yra nusidėjęs. Tikėdamasis pagyrimo už atvirumą, prieš trejus metus jis išpažino savo nuodėmes seneliams ir dėdėms Džeimsui ir Metui. Nuo tol mes jo atsižadėjome, jis kaip ant grindų išsiliejęs vanduo, kurio nebesusemsi. Taigi senelis užgynė kelti koją į mūsų kiemą, kad neužkrėstų maru. Išties jam uždrausta net rodytis, tačiau jis prisistato per Velykas ir Kalėdas, ir mes jį matome už tvoros. Dėdė stovi toli toli už tvoros, o seneliai ir mes visi – savo pusėje, ant nuožulnios vejos priešais namą.

Nors gyvename skirtinguose namuose, mūsų šeima yra vienas ūkis. Čia augo mama ir dėdės Džeimsas, Metas ir Čarlis, kai dar buvo jaunas. Dabar ūkyje likę dirbti dėdės Džeimsas ir Metas.

Abu – stambūs vyrai nuo darbo ūkyje sutinusiomis ir šašuotomis rankomis, įdegusiais sprandais ir veidais, nuo guminių batų, kuriais avėdami braido po gardus, papilkėjusiais kojų nagais. Apie penktą ryto jie atsigrūda į virtuvę vien su apatiniais, vis dar pusiau miegodami, susėda, laukdami, kol močiutė užteps skrebučius ir pripils arbatos. Paskui išeina melžti bandos, plauti gardų, ginti karvių į ganyklą, pjauti ir krauti liucernų žiemos pašarui – kartais su jais dirba mano broliai ir aš. Jie tokie pat šviesiaplaukiai kaip ir dėdė Čarlis, bet tamsesnio gymio: virš marškinėlių, po Adomo obuoliu, jiems kyšo tamsūs krūtinplaukiai. Dėdės yra juokdariai, mėgsta kvailioti. Vis erzinasi. Bet savo laukinį būdą moka suvaldyti. Mama sako, kad jiems reikia susirasti žmonas.

Dirbti pienininkystės ūkyje – sveika. Darbas sunkus, bet geras. Vis dėlto užaugusi būsiu astronautė.

Mūsų kraštas labai mielas. Tikra palaima. Galvijai riebūs, ganyklos geros. Senesnių – tokių kaip senelio – ūkių pastatai yra didžiuliai, turintys daug kambarių, erdvias verandas; juos supa kamparmedžiai, araukarijos, pušys. Sodoma – toli, bet mūsų kalvos papėdėje yra geležinkelio stotis, gausybė traukinių važinėja ten ir atgal. Tačiau dėdė Čarlis atvažiuoja automobiliu.

Automobilis – sidabro spalvos BMW. Toks kainuoja devynias galybes. Jame yra sėdynių užvalkalai iš avies odos ir laisvųjų rankų telefono įranga. Pakeliui link mūsų dėdė Čarlis mėgsta skambinti ir pranešti, kiek dar liko.

Priemenėje suskamba telefonas. Atsiliepi. Pypsėjimas, tada pranešėjo balsu dėdė Čarlis sako: „Kalba GĖJUS 437. Artinuosi prie Buladelos.“ Pro automobilį švilpiantis oras iškreipia balsą, jis keistas kaip astronauto. Iš tolybių. Tarsi grįžtų namo erdvėlaivis.

Vėliau vėl skambina. „Čia GĖJUS 437, – praneša balsas. – Artinuosi prie Vohopo.“

– Nė vienas nekeliat ragelio, – liepia senelis.

– Bet, seneli, – sako mano brolis Benas, – o jei tai bus ponia Maktagart.

Ponia Maktagart yra našlė, mūsų kaimynė.

– Nebus, – sako senelis. – Tai bus jis.

Mums jis svetimas, tarsi nebūtų gimęs. Štai taip sako senelis. Močiutė nieko nesako. Ji gimdė dėdę Čarlį trisdešimt dvi valandas, jis – pirmagimis. Netgi pačios atsižadėtas, jis negali būti negimęs. Girdėjau taip sakant mamą. Tėvas ją nutildė.

Dėdės automobilį gali įžiūrėti atvažiuojant iš toli. Gali matyti jį besiartinantį. Labai panašus į erdvėlaivį, sidabrinis ir greitas, žybčioja. Jam besisukant tarp aukštųjų araukarijų, pro golfo lauką ir ligoninę, gali matyti, kaip suspindi saulė languose, paskui blykst blykst tarp paupio medžių. Kai sustoja kelyje už mūsų vartų, pasigirsta ūžesys tarsi kažkas iš kito pasaulio, tada visi keturi langai patys užsidaro, vienu metu, niekam nieko nereikia sukti, o dėdė Čarlis atlapoja vairuotojo dureles ir išlipa.

Jis aukštesnis už dėdes Džeimsą ir Metą, aukštesnis netgi už senelį, jo plaukai, kaip rašoma Knygoje, – nuostabios garbanos. Auksinės. „Nušviesintos, – sako mums senelis. – Peroksidu!“ Dėdė įrudęs ir šypsosi balčiausiais pasaulyje dantimis.

Pagedimo nematyti. Ugnis rusena po drabužiais, viduje, slepiasi po įdegiu.

Viauksėdami pribėga šunys. Susispietę liuoksi per žolę link tvoros, šoka vienas kitam ant nugaros, vizgindami uodegas, laižydami rankas, kai jis siekia juos paglostyti.

– Nesiartink, – šaukia senelis. – Matom ir ten.

Jo balsas šiurkštus, tarsi staiga būtų peršalęs, ko iš tiesų niekada nebūna, arba tarsi kalbėtųsi su svetimu. Dėdė Čarlis uždavė jam širdį. Senelis atsižadėjo sūnaus: taip nukertama galūnė, kad kūnas gyventų. Bet seneliui gera žinoti, kad viskas gerai. Kad tai dar neprasidėjo.

Sprendžiant iš to, kiek matosi, dėdė atrodo nuostabiai. Jokių žymių.

Sykį jis išlipo iš automobilio be marškinėlių. Krūtinės raumenų gauburėliai metė šešėlius, pečiai atrodė auksiniai ir tokie glotnūs, kad net spindėjo. Visas jo kūnas buvo spindulingas.

Dėdės Džeimsas ir Metas yra apžėlę kaip Ezavas, susivėlę. O jo krūtinė, kaklas ir rankos yra kaip angelo, jis glotnus ir blizgus kaip nušveistas medis.

Matai jo dantų baltumą, o kai nusiima saulės akinius – akių žvilgesį, auksinių plaukų glotnumą, bet nematai žymių. Tai dėl to, kad neprisiartina.

Močiutė stovi sunėrusi rankas ir kvėpuoja, bet nekalba. Tyli ir mama, nors per vieną ginčą esu girdėjusi ją sakant tėvui:

– Čarlis tik didelis vaikas. Taip ir neužaugo. Su juo visada būdavo taip smagu.

– Helen! – sudraudė tėvas.

Žinau, močiutė norėtų, kad dėdė Čarlis prisiartintų, ir ji galėtų gerai įsižiūrėti, kaip jis atrodo. Norėtų, kad jis užeitų ir pavalgytų. Ačiū Dievui, maisto visada pakanka. Komodos stalčiuje, kuriame laikomos servetėlės, yra dramblio kaulo žiedas su inicialu Č, ir kai skaičiuojame vietas prie stalo, ji apsimeta suklydusi ir iš įpročio padėjusi atliekamą lėkštę. Bet be žiedo. Kol valgome, vieta lieka tuščia. Niekas apie tai neužsimena.

Žinau, kad seneliui Morpetui užduota širdis – nes pats taip sakė – bet labiausiai dėl to kenčia močiutė Morpet. Ji mėgsta glaustytis. Vis pakelia tave, apkabina. Ji mažai kalba.

Kai sueiname vidun valgyti, pasitiesiame servetėles, sukalbame poterius ir pradedame dėtis į lėkštes, dėdė neišvažiuoja; lieka prie savo automobilio, svilinančioje saulėkaitoje. Kartais vaikšto pirmyn atgal palei tvorą ir šūkauja. Karšta. Gali įsivaizduoti deginantį prakaitą. Vėliau, po kurio laiko, jis liaujasi šaukęs, stoja tyla. Trinkteli durelės, automobilis išriaumoja.

Jei man leistų, atsistočiau ir žiūrėčiau į metalo blykst blykst, kai jis suksis palei upę, pro ligoninę, paskui pro golfo lauką. Bet iki tol, kol visi pavalgys ir bus leista pakilti nuo stalo, jo nebebus. Tik plati žalia ganykla, atvira ir tuščia, su milžiniškais debesų šešėliais ir palei upę sidabriškai virpančiais medžiais, kurių lapai švelniai ošia ir mirga, blaškomi brizo, kitaip ir nepajuntamo.

Blogis į pasaulį atėjo per žmones, dėl jų polinkio į nuodėmę. Žmonės paklydo, ir taip atsirado nuodėmė, o su nuodėme atėjo mirtis. Vos tik paklystama, nėra kelio atgal. Ne šiame pasaulyje. Bet tai liūdna, tai taip sunku. Senelis sako, kad taip turi būti, mes privalome eiti sunkesniu keliu, kad rodytume savo meilę gėriui ir neapykantą nuodėmei, ir kuo sunkiau, tuo daugiau meilės parodome Jam.

Apie meilę suprantu ne ką daugiau nei apie mirtį. Atrodo, niekam nebūtų pakeliama stovėti vienoje tvoros pusėje ir matyti dėdę Čarlį kitoje. Tarsi jis būtų numiręs, ir mirtis būtų stipresnė už meilę, ko tikrai negali būti.

Kai susėdame valgyti, ir jo vietoje tuštuma, maistas netenka skonio. Stebiu, kaip senelis Morpetas didelėmis rankomis pjausto mėsą ir bruka gabalėlius tarp dantų, kramto ir ryja, ir tai, ką jis valgo, žinau, yra pelenai. Jo širdį surakinęs gedulas. Tai štai kas yra meilė. Štai kas yra mirtis. Mes viduje prie stalo, besidedantys maistą, valgantys, o jis lauke, tarsi nebūtų gimęs; miręs mums, bet šaukiantis. Sidabrinis automobilis vienu metu užsidarančiais temdytais stiklais, su telefonu laikiklyje yra mirties karieta, o balsas, pranešantis: „Pakeliui, artinuosi prie Glosterio, artinuosi prie Tario“ – kieno jis, jei ne mirties angelo?

Namuose skamba telefonas. Skamba ir skamba. Močiutė, mama ir aš, kriauklėje plaudamos indus, sustingstame, bet nežiūrime viena į kitą. Senelis sako: „Nelieskit. Tegul skamba.“ Taigi kurį laiką jis skamba, paskui nutyla. Kaip ir šauksmas.

Per šias Velykas jis pirmą kartą neatvažiavo. Laukėme, kad suskambės telefonas, o prieš visiems sėdant prie stalo valgyti išėjau žvalgytis palei upę žybsinčio automobilio. Nieko. Tik kaitroje tysantis žalias platus kraštovaizdis be jokių judesio ženklų.

Tą naktį sapnavau, kad jis visgi atvažiavo. Stovėjome priešais verandą ir stebėjome, kaip jo automobilis sustoja už tvoros. Temdyti stiklai kaip visada užsidarė. Bet kai durys atsilapojo ir jis išlipo, pasirodė, kad yra ne tik be marškinėlių – nuogai išsirengęs, netgi be batų ir kojinių. Tik su saulės akiniais. Galėjai matyti jo basas pėdas žolėje, dideles ir kaulėtas, ir jis švytėjo, visas buvo glotnus kaip angelas.

Jis žengė link tvoros. Priėjęs akimirką pastovėjo susiraukęs. Tada ištiesė priešais save ranką ir pajudėjo, perėjo kiaurai tvorą į mūsų, laukiančiųjų, pusę. Sapne pagalvojau: jei aštriastiebės žolės kuokštai vienodi abiejose pusėse, tai kodėl gi ne? Jei žolės kuokšteliai abiejose pusėse nežino, kad tarp jų tvora, kodėl tai turėtų žinoti pėdos?

Pamatęs, ką padarė, jis sustojo, atsigręžė į tvorą ir nusijuokė. Aplink jo pėdas ėmė skleistis smulkios ramunėlės ir rėksmingi, ryškiai rožiniai dobilų žiedai, žiedlapiai švytėjo, lyg būtų metaliniai, besilydantys saulėje, tačiau vėsūs, jie apibėrė visą kalvą, artėjo link vietos, kur stovėjome, ir netrukus apspito mus, dygo po mūsų padais. Vabalai, maži žiogeliai, išspriegė ir straksėjo, o spindinčios, ne ką už mažylio nagą didesnės sraigės kabojo ant žolės stiebų ramiai maitindamosi. Dėdė nusiėmė saulės akinius, pažiūrėjo žemyn ir nusijuokė. Tada pažiūrėjo į mus laukdamas. Pajutau tokį lengvumą ir džiaugsmą, tarsi mano kaulai būtų virtę debesėliais, tarsi šiurkšti žolė būtų virtusi gėlynais.

Žinojau, kad tai sapnas. Bet sapnai gali pranešti žinią. Jausmai juose yra tikri, ir jeigu jų nepaleisi, gali paversti tikrove ir visa kita. Taigi pamaniau: jei dėdė ateiti negali, pas jį privalau eiti pati.

Tai štai ką darau. Įsivaizduoju jį. Ten, kitoje tvoros pusėje, nuogą, minantį pasišiaušusią žolę. Ištiesk ranką, sakau jam. Va taip. Ištiesiu savo ranką. Jei tikėsi, tvora prasiskirs prieš tave taip, kaip jūra prasiskyrė prieš Mozę, kai jis ištiesė ranką. Jis žiūri sumišęs. Ne, sakau, negalvok apie tai. Tiesiog atsiduok.

Tai dar neįvyko. Bet įvyks. Kai jis pagaliau priartės, kai pereis kiaurai tvorą ir atsidurs mūsų pusėje, ištiesiu ranką, paliesiu jo kairę krūtinės pusę, ir jis pasveiks. Pajus, kas su juo vyksta, ir nusijuoks. Juokas bus įrodymas. Labiau už viską noriu, kad tai įvyktų. Šito geidžia mano širdis.

Dabar kasnakt tamsoje tyliai guliu ir visa pergalvoju. Užsidaro temdyti mirties karietos langai. Atsilapoja durys. Jis išlipa ir žiūri į mane pro saulės akinius. Tariu jam tai, ką sakau sau:

Dabar atverk savo širdį. Atsiduok. Eik artyn, artyn. Matai? Dabar ištiesk ranką.

Iš: David Malouf. Dream Stuff. London: Chatto & Windus Random House, 2000

Vertė Sandra Bernotaitė