Visi laiškai – žirafos

AKVILĖ ŽILIONYTĖ

Labas, Kęstuti,

jau nebežinau, perskaičiau tavo tylos laišką, nepulsiu rėkti kaip įprasta – „poete tu, po kokį gyvenimą duodiesi – tas tekstas tikras tylos krateris, kur tavo tylos koralų girios žudys visus, kurie mėgins rėkauti“. Kitą rytą atrodžiau kaip Sandy Denny iš albumo viršelio. Tai yra – su tokia neįmanoma Sandy melancholijos išraiška.

Nežinau, kaip paskaičiusi tavo tylos natas sugalvosiu sakinių, galėčiau tik kartoti, kas jau sukurta: „Labas, Kęstuti“, „Labas, Kęstuti“, „poete tu, po kokį gyvenimą duodiesi [...]. Kitą rytą atrodžiau kaip Sandy Denny iš albumo viršelio.“

Mano veide, kūno linijose tiesiog įsikūnijo Sandy įvaizdis, bet ilgesingai žiūrėjau į Rodo Stewarto „Blondes Have More Fun“ vinilą. Jo gražios tamsios akys, kurių vyzdžiais apsivynioję tigrai, iš paties veido vidurio jam laksto raketų ugnys.

Ant jo vinilo buvo tarsi užrašyta: „Gerkite mano, Rodo Stewarto, kraują, tai mano kraujas, raketų ugnys.“

Ir ačiū dievui, kad grįžo mano senovinės 1978-ųjų Rodo Stewarto kūno linijos, ir mano akių vyzdžiai vėl apsivynioję tigrais. Jau galiu sugalvoti sakinių.

Žinau, kad įeisiu į savo kambarį, užsidarysiu duris, ir ten prasidės. Dar yra langas, tereikia tik kyštelti ten savo galvą, ir žinau, kas prasidės. Bet jei galvos pro langą nekiši, o tik žiūri į langą, prasideda krūva karolių. Jei nuimtum nuo karolių penkis sluoksnius mėnesių, prasidėtų karoliai, kurie išlindo iš mano kambario ir krito negyvi ant stalo apraizgydami „Calvados“ ir taures, iš kurių priaugo dobilų ir alijošių.

Kadras iš Jeano-Luco Godard'o filmo "Moteris yra moteris" (1961)

Dar yra kilimas, jeigu tai kilimas, tereikia po juo palįsti, ir žinau, kas prasidės – tavo parašyti, pribarstyti tylos koralai, kuriais tik dar giliau nučiuošiu po kilimu. Turbūt arba kraustausi iš proto, arba kita kilimo pusė užburta, nes tokių dalykų palindusi po kilimu jau seniai negalvojau – ateina sesė, pasodinu ją po kilimu, pabarstau tavo tylos koralų, jai vietoj kojų užauga ratai, jeigu tai ratai, ir dar sėdėdama po kilimu parašo SMS draugui, kad ji jau kelios dienos po kilimu ir tegul atvažiuoja ir jis.

Dar yra lova, tereikia įkišti po ja ranką, ir žinau, kas prasidės. Ir jeigu aš įkiščiau galvą tarp savo drabužių, irgi žinau, kas prasidės.

O kai išeinu iš savo kambario, žinau, kad prasidės kitas kambarys, kuriame prasideda tapetinis kailis, ant kurio gyvena paveikslai, senoviški atvirukai, ir jei į juos žiūrėsi, prasidės senos Prancūzijos gatvės, sijonai, jeigu tai sijonai, kojos, skrybėlės. O jei žiūrėsi į atidarytas langines, prasidės kambariai. Bet jei nežiūrėsi į paveikslus, atvirukus, prasidės tik tapetinis kailis, panašus į baldų audeklus. Įėjus į šitą kambarį prasideda lova, kur miega tapetinės odos žmogus ir naktim sapnuoja keisčiausių formų baldus.

Išėjus iš šio kambario prasideda dar kitas kambarys. Po jo prasidės koridorius, po koridoriaus – virtuvė, po virtuvės – kitas koridorius, kuriame prasideda spinta su daug atidarytų stalčių ir durelių, jeigu tai stalčiai, tereikia dirstelėti į atidarytus stalčius ir dureles, ir ten prasidės daiktai, kurie buvo išmesti į krantą po praūžusių savaičių. Po koridoriaus prasideda durys, už kurių laukia lempos šviesa, susidūrusi su vonios Egėju. Žinau, kad po vonios prasideda laiptinė ir kiemas, o juose – kas nors pakelia kojas taip, kad nuo nugaros nukrinta visi kambariai, ir tada jau nieko nežinai, tada prasideda jūros dugnas ir jūros paviršius, ir mano nuolatinis galvojimas, kas giliau – jūros dugnas ar jūros paviršius, žmogaus oda ar jo kaulų čiulpai. Jei esi jūros paviršius, tau giliausia bus jūros dugnas, bet jei esi gyvūnas, gyvenantis jūros dugne, tau giliausia – jūros paviršius. Ir jei tu dar niekada negimei, gyveni pilvo dugne, giliausia tau bus oda. Pasirodo 1: giliausia tai, kas toliausia, o paviršutiniškiausia tai, kas arčiausia. Pasirodo 2: pats paviršutiniškiausias ir banaliausias dalykas gali būti ir gyvenimas savo dugne. Jau valanda, kai prasidėjo tamsa, tamsoje prasidėjo tamsos ir gilumo sąsajos, tas, kuris dieną žiūri į kabančią ant lubų lempą, jeigu tai lempa, niekad nematys tiek, kiek mato tas, kuris žiūri į ją naktį. Naktį tai paslaptingas, gilus dalykas. Nebijok, ten, giliai, lempa turi tris susiliejančias ir dvi nesusiliejančias kojas. Nebijok, ten, giliai, lempos kojos pakelia jos galvą ir į mane žiūri, o ryte kojos paleidžia savo galvą ir daugiau nepamatysi ten, giliai.

Jei dabar struktūruočiau savo sugalvotą medžiagą, galvą turėčiau konspektuoti visą naktį. Ir sugalvočiau, kad giliausias dalykas gyvenime yra disko blizgučiai, o paviršutiniškiausias dalykas – Hegelis.

Nėra nieko geriau už tai, kad grįžęs namo draugas man iškepa vieną apskritimą ir aš jį suvalgau klausydamasi „Fleet Foxes“ „White Winter Hymnal“, kai tu tuo pačiu metu sakai, kad tyla yra apskritimo formos, o kiekviename apskritime slypi visata. Mano draugas suvalgo du apskritimus – kas tai yra? – jam daug labiau trūksta tylos ir visatos ir aš jam dėstau savo teoriją ir rekomenduoju rasti savy jėgų ir suvalgyti dar du apskritimus, dvi visatas, jeigu tai visatos.