Tūkstantis „Šiaurės Atėnų“

LAIMANTAS JONUŠYS

Jeigu prieš dvidešimt su puse metų mums, kuriantiems „Šiaurės Atėnų“ savaitraštį, kas nors būtų pasakęs, kad sulauksime tūkstantojo numerio… tai ką? Nieko. Apie tai minčių nebuvo – 1990 m. sausį rengdami laikraščio koncepciją, apmatus ir pirmąjį numerį jau galvojome apie antrą, o gal ir trečią numerį, žinoma, neketinome sustoti ir po to, bet gyvenome šia audringa diena, egzaltuotu permainų laikotarpiu, ir energija liejosi per būsimo laikraščio paraštes. Buvo daug patoso, entuziazmo, misijos jausmo, ir pirmajam pirmojo numerio puslapiui buvo surašytas didingas manifestas.

Iki tol asmeniškai nepažinojau nė vieno redakcijos darbuotojo, mane pakvietė dėl (nelabai ir gausių) publikacijų to meto „Literatūroje ir mene“, „Atgimime“. Pradžioje savaitraščiui vadovavo triumviratas: Arvydas Juozaitis, Saulius Stoma, Saulius Šaltenis. Naivu buvo tikėtis, kad tokia asmenybių trejybė ilgai išlaikys vadovavimo darną. Įdomu, kad vėliau, jau anapus „Šiaurės Atėnų“, šių žmonių vaidmuo Lietuvos kultūros ir politikos vandenyse dar ne kartą įvairiai ir labai nevienodai bangavo.

Pirmoje redakcijos sudėtyje darbavosi Gintarė Adomaitytė, tuo metu garsi Lietuvos žurnalistė, leidinį maketavo jaunas dailininkas Andrius Tarabilda, atsakingąja sekretore dirbo Lolita Tirvaitė (Varanavičienė), nuotraukomis rūpinosi fotografas Raimondas Urbakavičius, o visus ūkinius ir komercinius reikalus tvarkė Alė Zakarauskienė. Kai 1998 m. išėjau, jau keletą metų buvau likęs vienintelis pirmosios redakcijos darbuotojas, bet reikia pasakyti, kad Alfonsas Andriuškevičius tarp bendradarbių buvo įrašytas jau pirmajame numeryje ir po to dar ilgai bei sėkmingai darbavosi.

Pradžioje redakciją priglaudė „Vilties“ spaustuvė – pilkas kaip sovietmetis pastatas pilkame skersgatvyje tarp Daukšos ir Subačiaus gatvių. Nusileidę į pusrūsį, kartais ten ir pietaudavome darbininkų valgykloje, buvome apyglaudis kolektyvas, kupinas vilties, tikėjimo ir meilės.

Pirmojo numerio egzempliorius su trijų redaktorių autografais

Patogu buvo tai, kad ten pat laikraštis buvo ir spausdinamas. Kiekvienam numeriui vienas redakcijos darbuotojas buvo paeiliui skiriamas budėti („šviežgalviauti“) spausdinant laikraštį – tada jau tekdavo lipti aukštyn, į didelę spausdinimo salę, kur dūzgė ir stuksėjo net ir tuo laikotarpiu morališkai pasenusios, nuo Gutenbergo laikų nedaug tepažengusios mašinos (apie leidybai naudojamus kompiuterius tuo metu buvome tik viena ausimi girdėję, ir tai atrodė taip toli, kaip tūkstantasis laikraščio numeris). Kadangi Arvydas Juozaitis buvo iš imperijos gniaužtų besivaduojančios Lietuvos tarptautinė garsenybė, kartais į redakciją pas jį užsukdavo užsienio žurnalistai, jis juos nuvesdavo į spausdinimo salę, ir jie stebėdavosi technikos atsilikimu bei kultūrinio savaitraščio pažangumu ir ypač jo tiražu, kuris anuomet buvo skaičiuojamas dešimtimis tūkstančių.

Pirmasis numeris kioskuose pasirodė vasario 7 d., bet mes jį parengėme ir į gyvenimą (per spaustuvę) išleidome penktos dienos vakare, tad po to dar keletą metų (pradinei redakcijos sudėčiai po truputį nubyrant ir keičiantis) laikraščio gimtadienį smagiai švęsdavome vasario 5 d.

Nepraėjus nė metams, iš to vieno ankšto kambario spaustuvėje redakcija sėkmingai persikėlė į gana erdvias patalpas Pylimo gatvėje priešais Cvirkos skverą, tada ten atsirado ir stebuklingas maketavimo kompiuteris (bet kol kas tik vienas), buvome „Atgimimo“, o paskui ir trumpos šlovės savaitraščio „Pirmadienis“ kaimynai.

Kadangi turėjome sėkmės neįsikurti Spaudos rūmuose (kur spietėsi daug kitų redakcijų), po 1991 m. sausio 11-osios agresijos prieš tuos rūmus patalpų nepraradome, o po sausio 13-osios į Seimo prieigų laužus nešėme pas mus ankstesnių šeimininkų paliktą medinį Lenino atvaizdą. Tais metais redakcijoje ūkio reikalus jau tvarkė Marija Rimkevičienė, maketavo Aida Čeponytė, dirbo Paulius Tolvaiša (Virginijus Gasiliūnas), Vilija Aleknaitė (Abramikienė), Elvyra Kučinskaitė, Daina Parulskienė, Linas Paulauskis (vėliau tapęs vyr. redaktoriumi). Dar vėliau redakcijos koridoriais ir laikraščio puslapiais ėmė zuiti Sigitas Geda, Sigitas Parulskis, Gintaras Beresnevičius ir kiti iškilūs žmonės; tada mes persikėlėme į „Lietuvos aido“ patalpas prie Sereikiškių parko vartų ir užkąsti bei išgerti retkarčiais nusileisdavome į pusrūsį „Pas Erlicką“, kuris (Erlickas), jo gėdai, „Š. A.“, kiek prisimenu, nepublikavo nė vienos eilutės.

Čia trumpai priminiau „Šiaurės Atėnų“ gimimą ir ankstyvą brendimą. Apie tai, kas ir kodėl buvo publikuojama ir kaip keitėsi publikacijų kryptis, kiek kokių autorių buvo atrasta, kokie taikiniai nušauti (šlovingoji naujosios lietuviškos eseistikos banga gimė „Šiaurės Atėnuose“ – istorinis penkių autorių rinkinys „Siužetą siūlau nušauti“ [2002] sudarytas vien iš „Š. A.“ publikuotų tekstų), kaip savaitraštis plėtojosi vėlesniais metais ir XXI a., – visa tai kas nors dar kada nors aprašys, o gal jau ir aprašė, tik tie aprašymai dūla universitetų mokslinių darbų archyvuose, o juos sukūrę studentai bei doktorantai tikriausiai patys tapo pradedančiais „Š. A.“ autoriais.