Tigro metais

DALIA PAULIUKEVIČIŪTĖ

Laukiau vasaros įsitikinusi, kad ji bus dosni šokių maratonų, fantos ir metais vyresnių berniukų. Dvi sruogos, kurias buvau pernai nusidažiusi mėlynai, žiemą nubluko, ketinau jas paryškinti ir galbūt pridėti dar vieną kitą spalvą. Kiekvienais metais mama ir Jonas važiuodavo į Lenkiją pirkti megztukų, žaislų, dirbtinių kailių, medinių ryškiai dažytų prakartėlių ir auksinių auskarų, o mane palikdavo stovykloje. Ten iš pradžių buvo linksma, bet ilgainiui stovyklos ėmė virsti ateitininkų kuopomis, todėl tapo aišku, kad mes, pirmieji spekuliantai, visai kitaip suprantame atostogas. Tikėjausi, kad šiemet galėsiu likti namuose ir, palaistydama palmes, džiaugtis vasaros saule.

Mums nuolat trūko pinigų, o tai skatina vaizduotę. Mama visad sugalvodavo, kaip mane įtaisyti stovykloje, dažniausiai ten likdavau tris pamainas, buvau pats stabiliausias dalykas, neišvengiamas lyg kaitra. Jos draugių, kurios sutikdavo mane įrašyti į sąrašą už pluoštą netikros audinės, ratas buvo nesibaigiantis. Šiaip ar taip, atėjo laikas sugalvoti kažką nauja, ir turėjau vilties, kad būsiu palikta Vilniuje. Bet vieną rytą mama nurijo paskutinį gurkšnį kavos ir švytinčiu veidu pasakė, jau žinau – giminės.

Iki tol buvau tikra, kad mes neturime giminių, išskyrus taip pat kažkur Vilniuje gyvenančią mamos pusseserę, su kuria ji nesikalbėjo. Ištekėjusi už mano tėvo ji priėjo prie išvados, kad visi pusbroliai ir tetos ėmė darytis nemalonūs, ypač nuolatiniais klausimais apie dar vieną mūsų bankrutavusį verslą. Jie pilni įkvėpimo, sakė mama, neturi daugiau ką veikti, tik kalba apie politiką ir poeziją. Todėl beveik dešimt metų nieko apie juos negirdėjau. Dabar ji nutarė mane išsiųsti giminėms. Puikiai praleisi vasarą, neabejoju, oras kaime labai sveikas, o tavo dėdės žmonos antros eilės pusseserės mama labai maloni, pamatysi, kiekvieną rytą keps cukinijų blynus. Tokias kvailystes girdėjau visą mėnesį, o birželio pradžioje supratau, kad reikia kažko griebtis.

Pabandžiau laimę vaistažolėmis. Tarp senų knygų radau nedidelį žinyną „Jaunajam vaistažolių rinkėjui“, tyrinėjau jį savaitę ir vieną vakarą pristačiau Jonui savo verslo planą. Tu net neįsivaizduoji, sakiau, kokie turtai voliojasi pievose. Beveik iš kiekvieno nupiepusio trauklapio galima išpešti kelis centus. O dar jonažolės, rugiagėlės – 50 Lt už kilogramą! Ir nėra jokio pavojaus, tai ne auskarus praryti muitinėje. Nesėdėsiu rankų sudėjusi, Jonai, tik paaiškink mamai, kad iš manęs daugiau naudos būtų čia. Tu rinksi vaistažoles? Jis, atrodė, tuoj pravirks iš juoko. Tu net mėlynių puodelio negali pririnkti – arba uodai kankina, arba rankos gangrenuoja. Ir kur tu jų ieškosi, Vilniaus pakelėse? Ne, miela musele, nemanau. Turi misiją atkurti mūsų šeimos kraujo ryšius, jei lauksim dar dešimt metų, jie gali baigtinai surūdyti.

Susitaikiau su likimu ir ankstų penktadienio rytą mama paliko mane kaime. Tai buvo vienas iš rytinio krašto kaimelių, labai paprastas ir abejingas, net pavadinimui trūko energijos. Jis stokojo daugelio dalykų: upės, ežero, miškų, erdvės akiai, nes buvo išsitiesęs akmenuotoje plynėje, ir net pasivaikščiojimą sunkiai galėjai pavadinti pramoga. Kad ir kiek eitum, lydėjo nuobodūs melioracijos griovių supami vaizdai. Iš keturiasdešimties namų trečdalis stovėjo tušti, mat prieš metus beveik visi rusai, gyvenę čia nuo karo pabaigos, išsikraustė į Didžiasalį, kur vienas sumanus verslininkas pasiūlė jiems darbų plytinėje. Iki šiol tik viena šeimyna trumpam grįžo ir, nuo pamatų nukėlę savo trobą, išsivežė ją iš paskos. Kitose trobose gyveno senyvi žmonės, nemėgstantys palaidų šunų ir griežiantys dantį ant kaimynų. Jie buvo įstrigę vieni kitų draugijoje iki mirties ir tai žinojo.

Vasarą nuotaiką kiek pataisydavo vaikai. Kaimas nebuvo jiems pritaikomas, niekas nepakabindavo sūpynių, visi nuolat skųsdavosi išmindytais gėlynais ir dviem susijusiais jų nusikaltimais, „prašinėjimu“ ir „trukdymu“. Antradieniais ir penktadieniais gatvėje sustodavo parduotuvė ant ratų, tada koks vaikiūkštis prisigretindavo prie tetos ir ji paprastai nupirkdavo jam batono ir fantos, kartais nuo saulės pajuodusių bananų. Kartą per dvi savaites pasirodydavo autobusiukas, pilnas sintetinių sijonų, didelių baltų liemenukų ir pynutėmis padailintų senų batų, tada Renatas iš tikrųjų stovėdavo prie skudurų krūvos ir prašydavo nupirkti jam šortus. Bet su juo paprastai visi elgėsi kitaip, jis nepriklausė atostogaujančių anūkų rūšiai, o vienintelis gyveno čia. Ir nesukdavo galvos ką čia nuveikus, bet vargdavo ieškodamas būdų nors dieną neveikti nieko.

Urtės Bimbalaitės piešinys

Tokie vaikai kaip Ida dažniausiai užsiimdavo „trukdymu“, tai supratau vos ją pamačiusi. Apsigyvenau pas jos močiutę, mano dėdės žmonos antros eilės pusseserės mamą, ji į mūsų avantiūrą pažiūrėjo rimtai ir plastelėjusi šnervėmis pažadėjo mane gerai maitinti. Ida buvo jos anūkė, kas vasarą liekanti ilgiau nei kiti vaikai. Jos nosis lupdavosi kaip svogūnas, o pramogų ji visad rasdavo pati, todėl į mano pusę tik trumpai mestelėjo akį ir daugiau nebežiūrėjo. Idos dienos buvo liguistai nekantrios, o šią dykynę ji taip gerai pažinojo, kad beveik savinosi.

Mano kūnas ir mintys tuo metu buvo pilni saldaus klampumo, siunčiau sau nešvankius laiškus, dienomis apatiškai gulėdavau sode, vakarais svarstydavau, ar nenuėjus pasižiūrėti „Tvinpykso“. Jei negausiu galo šią vasarą, kitais metais tapsiu skaute, tokiais pažadais save gluminau ir guodžiau. Kartą Ida priėjo prie staltiesės, kurią buvau pasitiesusi po obelimi, ir pasakė, tipo, ilsiesi? Gal turi pitaką, mes varom pirkt limonado miltelių. Nu tai davai tada. Jos kalba priklausė nuo vyresnių vaikų – nu jo, šitas valdo – bet dažnai Ida pasigriebdavo jau atgyvenusias frazes, taigi kai Vilniuje visi jau buvo atseit ir ta prasme, Ida dar buvo tipo.

Lenkiški limonado milteliai pasiekė kaimą nevykusiai, be reklamos. Anksčiau buvo pasirodę ledų milteliai, bet jų niekas nepirko. Ida keliolika kartų bandė sustingdyti pieno ir rausvo cukraus košę, kol pasidavė kaltindama šaldytuvą. Limonadą mokėjo maišyti visi ir kiekvienas laikė save atstumtuoju, jei jo pritrūkdavo. Renatas išmelsdavo pinigų milteliams tik vasarą, kai kiti galėjo įsitikinti, geria jis limonadą ar ne. Nieko gudraus nesugalvodamas motinai kartą pasakė, mam, jie mane muša, sakė, kad muš, jei nepirksiu limonado „Yupi“. Tai išgirdusi mama atėjo tiesiai pas Idą ir liepė atsakyti, kas muša jos sūnų. Ida nustebo, ir kitą dieną muštynių galėjo ateiti pasižiūrėti kiekvienas, jos prasidėjo pravardžiavimais, ilgiausiai truko stumdymasis, o baigėsi alkūne į pilvą, nuo kurios Idai pritrūko oro. Ji išspaudė paskutinį įžeidimą, Renatas-internatas, ir susirietė ant smėlio.

Vasara kando kaip gyvatė. Tą savaitę po muštynių limonado miltelių pribyrėjo visur, į plaukus, ausis, sportbačius, juos šlavė iš po stalo, valė nuo baldų, pylė į lauką su pastovėjusiu vandeniu, nes tuodu švaistėsi jais be paliovos, mėgindami išvogti vienas kito autoritetą. Ida kvietė vaikus į svečius rytais ir dalindavo stiklines kaip komuniją, vakare Renatas juos vedėsi žiūrėti brolio alaus skardinių kolekcijos. Jis žinojo, kad kreditas, kurį buvo davusi mama, tuoj baigsis ir paliks jį be draugų, todėl nuolat kramtė lūpas ir nervingai kosėjo.

Stebėjau jų azartą atlaidžiai, kartais tyliai šaipiausi. Man jis atrodė dirbtinis, kiek panašus į maniją, kurios apimtos mes, keturiolikmetės, kasdien iš naujo lakuodavomės nagus. Nubarstydama stalą žaliais, baltais, violetiniais milteliais, kuriuos skiedė, tirpino, maišė ir šaukštais, ir peilių rankenomis, Ida priminė vieną garsesnių renesanso nuodytojų, tik veidas tebebuvo pikto vaiko. Ida, gal jau gana, baikit, neturit ką veikti? Išgersit visus saldiklius, kiek tik jų yra Lenkijoje. Na ir gerai. Kokį velnią čia dirbat? Mano šepetys visas lipnus. Na ir gerai. Mažvaike, fašiste, kas tau gerai? Ai, atsipisk.

Taip norėčiau parašyti, kad galiausiai „Yupi“ išėdė visų skrandžius, deja. Kaip bet kuris dirbtinis malonumas, kurį laiką visus vienijęs, jis ilgainiui pabodo. Idai įkyrėjo tirono vaidmuo, jos norai mainydavosi dažnai, tad labai nenustebau. Dabar ji ėmė sekioti Renatą, tiesiog prisisiuvo prie jo, eidavo kartu atsivesti arklių ir slėpti nuo tėvo mašinos raktelių. Kai išgirsdavau juos kalbantis, paprastai klausdavo ji, o kas tada, kai išmetė iš buto, rinkot plytas? O pernai žiemą buvai internate? Turi niežų? Parodyk. Renatas permainą juto, bet ja nepasitikėjo. Kur nors eidamas trumpai ištardavo, na tai varau, man reikia, ir nieko nekviesdavo drauge. Atrodo, tai ir pririšo Idą prie pašviesėjusios nuo saulės sruogos, kuri krito ant jo išskusto pakaušio. Ji spoksojo jam įkandin, lyg būtų atskirta nuo kažko svarbaus – tikro pavargimo, nesuprantamos vienatvės. Pati visą vasarą galėjo daryti ką nori, džiaugėsi atsikračiusi solfedžio pamokų, būtinybės paisyti metronomo, mandagumo, išlaikyti pauzes. Jos fantazijomis kiti žavėjosi, mažius ji įtikino, kad limonado milteliai, jei žinai, kaip juos gerti, suteikia nemirtingumą. Dabar, norėdama juos nubaidyti, abejingai pasakė, ai, vis tiek mirsit. Nė vienas nenutuokė, koks tas nemirtingumas, bet, Idai paskelbus jų neišvengiamą mirtį, persigando. Tai sužinojau atsibudusi vieną popietę ir pamačiusi būrelį pyplių, atėjusių paklausti, ar ne tuoj jie mirs.

Tykodama gatvėje savo priešų, Ida vertėsi „trukdymu“ ir kartais pasipelnydavo. Eidavo kviesti prie telefono tų, kuriems dar paskambindavo vaikai, pranešdavo, kad atvažiuoja parduotuvė, kad šiandien pašto nėra. Už tai ją pavaišindavo serbentais, leisdavo ateiti pažiūrėti televizoriaus. Man buvo keista, kad Ida nemoka žaisti, dažnai visą dieną ji leisdavo pas kurį nors senį, spoksodama, kaip tas suka papirosus, reguliuoja radijo anteną, šluostosi nosine kaktą. Vienišesni nesiskųsdavo jos įkyrumu, o viena bevaikė boba kiekvieną kartą pasodindavo Idą prie stalo ir iki vakaro jai pasakodavo apie žmones pageltusiose fotografijose, šitas išplaukė užsienin, toji ištekėjo ir pasimirė, dar vienas brolis turi žemės kitam rajone. Jau tuoj baigsim, įjungsiu televizorių, Ida?

Pasibaigus limonado miltelių apsėdimui teta nutarė, kad vaikui nereikia šlaistytis po kaimą be jokios priežasties ir lįsti prie kiekvieno sutiktojo. Į savo draugiją Renatas jos taip ir nepriėmė, jį gąsdino jos atkaklumas ir smalsumas. Net jei gera girdėti ją plepant niekus, dalinant vardus avims ir medžiams, bet jei aš einu skolintis pieno? O kai su tėvu prasivedėm elektrą iki pirties – stovėjo ir spoksojo, gãli į kailį gaut šitaip. Palikta namuose ji ėmė dairytis užsiėmimo.

Siauras ilgas kiemas, nusėtas varnalėšomis, laukinėmis kriaušėmis ir slyvomis, tiesėsi kaip baseino tramplinas iki apskritos pažaliavusios kūdros. Ida neskendo joje nei tuomet, nei vėliau, tik kartais ryždavosi palaistyti daržus ar pasisemdavo stiklainį buožgalvių. Šalimais augo aukštas, platus ąžuolas ir eilė susipynusių, besistumdančių uosių. Anksčiau bandyta juos praretinti, bet vėliau kiemo pakraštys apleistas ir liko apaugęs atsitiktiniais netvarkingais krūmokšniais. Pirmosios ąžuolo šakos buvo pakeltos į dangų taip jausmingai ir simetriškai, kad pirmą kartą jį pamačiusi ėmiau juoktis ir palyginau su tetos kambario paveikslu, kuriame į dangų tiesėsi raumeningos šventojo Antano rankos. Jis tave pagriebs ir svies į viršų kaip neprinokusią slyvą, esi nesunki, nenukrisi žemyn, šventajam tu lengva kaip pleiskana, Ida. Nukrisiu, aš moku, nevaidink labai gudrios, tipo. Kalbėtis mums nesisekė, dažnai laikėmės tylaus susitarimo dieną geriau nesusitikti. Tačiau sudrausminta neprapulti iš akių tetai, Ida neturėjo daug vietos savo sumanymams, ir galėjau matyti, kokias mintis ji išmėto kieme.

Karštos dienos mieguistumui ji nepasidavė. Prisimerkiau, musės laigė pievoje, tampydamos nuslinkusius saulės plaukus, dažė juos mėlynai, kartais sintetine raudona. Nors gulėjau tolokai, nuo kūdros ir uosyno pasklido šviežių pamazgų kvapas. Po ąžuolu teta išpylė kibirą ir grįžo į kiemą. Ida išvyniojo špagato kamuolį, akimis pamatavo aukštį, susiraukė. Vakar buvo radusi patogią lentą, ištraukė surūdijusias vinis ir dabar spoksojo į špagatą, peilį ir abejingą medį. Pasiekti tiesesnę šaką jai neišėjo, o nelygiai pakabintos sūpynės tik atrodė pavykusios. Pataisysiu paskui, bus gerai, atsispyrusi nuo kamieno ji sujudino negyvą orą ir puslankiu nuskriejo į mane. O Tannenbaum, o Tannenbaum, dainavo sukdamasi kaip vilkelis, ištiesusi kojas. Įsispiriama basutė nusmuko ir šveitėsi į kūdrą. O Tannenbaum, o Tannenbaum, čia pernai sudaužiau du termometrus, žinai? Dabar jau nieko.

Ji sukosi vietoje, nenusimindama, kad nepasiekia toliau šiurkštaus kamieno. Sukosi sukosi sukosi taip, kad beveik negalėjau įžiūrėti kontūrų. Tau bus bloga, turėjau atsikelti ir priėjusi paaiškinti, tau bus bloga, bet žinojau, kad geriau ne, ir pasirėmiau alkūnėmis norėdama geriau ją matyti.