Patriarchas kaimynystėje

JOHN M. BUCHANAN

Viename straipsnyje Krista Tippett prisimena, kaip, būdama paauglė, troško išvykti iš gimtosios Oklahomos ir pasitraukti nuo savo senelio pietų baptisto, kuris jai įkūnijo „ankštą ir uždarą pasaulį griežtai apibrėžtomis ribomis“. Anot jo, „kiekvienas katalikas ir žydas, kiekvienas Kinijos ateistas ir čikagietis šiaurės baptistas – kitaip tariant, kiekvienas ne pietų baptistas – [buvo] pasmerktas“.

Svarstau, kokia daugybė mūsų savo praeityje turime tokią figūrą kaip anas senelis – kokią nors valdingą asmenybę, kurios tvirtas tikėjimas, tuomet atrodęs ribojantis, padėjo mums apsibrėžti, kokia yra ir kokia nėra mūsų pačių religija. Man toks žmogus buvo ponas Estepas, kaimynystėje gyvenusios uolių baptistų šeimos patriarchas. Kadangi mūsų namus skyrė vos dvidešimt pėdų, galėjome pažvelgti į jų virtuvę, o jie – į mūsiškę. Oro kondicionierių tais laikais dar nebuvo, tad galėjome girdėti beveik viską, kas vyko vienų ir kitų namuose – jie girdėdavo retsykiais susiginčijančius mano tėvus, o mes girdėdavom, kaip ponas ir ponia Estepai bei penki jų vaikai, mamai skambinant pianinu, keturiais balsais gieda „Palaimintą tikrumą“. Kartais berniukai užgrodavo trimitais, tai labai erzino mano tėvą, kuris šiaip jau buvo palankus jų krikščioniškam įkarščiui, tačiau manė, kad sutemus visiems derėtų laikytis tylos.

Ponas Estepas laikėsi griežtos dienotvarkės: sekmadienio rytą į bažnyčią, paskui į Jaunųjų baptistų sąjungos susirinkimą, po kurio vykdavo sekmadienio giesmių vakaras su daugybe trimitų, o trečiadienį – į vakaro pamaldas.

Jis nerūkė ir nevartojo alkoholio, o jo vaikai, mano draugeliai, man tvirtino, kad mano tėvų, kurie nevengė nei vieno, nei kito, laukia rimti nemalonumai. Ponai Estepai niekada nešoko, nevaikščiojo į kiną, nelošė kortomis ir nė neatsiversdavo sekmadieninių laikraščių. Kartais vakarais nueidavau su jais į bažnyčią. Ten geriau įsimindavau Bibliją ir šnekindavau mergaites (čia jų buvo gerokai daugiau nei manojoje nedidukėje Vestminsterio presbiterionų brolijos parapijoje). Mano tėvai leisdavo man ten eiti, svarbiausia, kad sekmadienio rytą būčiau drauge su saviškiais presbiterionais.

Stebėdamasis savo kaimynų teologiniu ir eschatologiniu uždarumu ir imdamas suvokti, kokie prieštaravimai glūdi tarp jų paraidinio Biblijos supratimo ir to, ką žinojau apie pasaulį, iš Estepų ir jų religingumo supratau, koks nėra manasis religingumas. Man regisi, kad savo ruožtu jiems manasis religingumas bus reiškęs tą patį.

Neseniai turėjau progą daugiau pagalvoti apie poną Estepą. Prisiminiau, kaip jis mokė mane svaidyti beisbolo kamuoliuką ir taikliai mesti žiedus. Prisiminiau, kaip ponas Estepas ir mano tėvas sėdėdavo mūsų sodo verandoje vasaros vakarais ir šnekėdavosi, tėvas vieną po kitos traukdavo „Camel“ cigaretes, o aš klausydavausi jų šnekų, kol snaudulys nugindavo į lovą. Prisiminiau, kaip ponas Estepas susidomėjo, kad pradėjau studijuoti teologijos mokykloje (prie tokios institucijos jis nebūtų lietęsis nė dešimties pėdų ilgio kartimi), kaip jis teiraudavosi apie tai, kaip man sekasi mokslai, ir kaip iškilmingai man paspaudė ranką per mano ordinaciją – ko gero, tai buvo vienintelis kartas, kai jis peržengė presbiterionų bažnyčios slenkstį – ir tarė: „Žinai, iš dalies esame dėl to kalti.“ Po daugelio metų, kai ponios Estep ir mano tėvo jau nebebuvo, o mano mama sunkiai sirgo, ponas Estepas ją nuolat aplankydavo, pasirūpindavo pirkiniais ir nuveždavo pas gydytoją. Jis man parodė tikrą gerumo ir kaimyniškumo pavyzdį. Danguje jam – ir visiems Estepams – vietos bus užtektinai. Tik tegu sutemus jie negroja trimitais.