Paskui egiptietišką maną (3)

JURGA MOCKEVIČIŪTĖ

„Sukarijos“ kronikos, arba Jei nerandi išėjimo, išeik pro įėjimą

Gyvenimas Egipte turi vieną nenuginčijamą pranašumą – mudu su gyvenimu nebestovime vienas kitam skersai gerklės. Užtat kur kas daugiau laiko lieka stovėti kur nors kitur. Pavyzdžiui, ant Šeraton ir mūsų bevardės gatvės kampo, priešais „Sukarijos“ kavinukę.

Stovėjimas ant kampo mūsų vakarietiškoje sąmonėje visai be reikalo apmegztas tankiu nei šiokių, nei tokių prasmių tinklu. Lyg užtektų naivumo įsivaizduoti, kad Avicena „Gelbėjimo knygą“ ar al Farabis „Traktatą apie dorovingo miesto miestiečių pažiūras“ būtų skrebinę kur prie kruopščiai nublizginto masyvaus rašomojo stalo, patogiai įsitaisę ant prabangiu minkštu pliušu apmuštos kėdės, o ne kokiam nors nuokampy, geriausiu atveju gal kur ant nudrengtų, nargilės anglių pelenais pasūdytų ir taukuotais pirštais nugrabinėtų pagalvėlių, rytietišku papročiu parietę po savimi sukryžiuotas kojas. Apskritai, galantiškai pasitempęs prie stalo, rašyti sugebėjo gal tik Puškinas širdies beletristiką. Nežinau, ar taip iš tiesų rašė, bet kitaip šiukštu jo niekada neįsivaizdavau – nei su ašutiniu apsiaustu vietoj aristokratiško frako, nei su nargilės kandikliu burnoje, pro pravertą lūpų kampą leidžiančio dūmų gijas. Nieko nesakau, išpuoselėtas aristokratiškumas žavus, tik ne visiems prie veido. Baisu net pagalvoti, su kokiu triukšmu, Puškino fraku aptempus kokį šiaip ne taip į galabėją įsispraudusį egiptietį, išlakstytų visi guzikai.

Autorės nuotrauka

Čia, Egipte, stovėjimas, sėdėjimas ar gulėjimas – kaip kam patogiau – gatvėje ar ant jos kampo yra Didžioji egzistencijos esmė. Net namus egiptiečiai stato tik tam, kad turėtų iš kur išeiti į gatvę. Po popietinio grožio miego (egiptiečiai, ištyrę, kad iš pradžių darbas žmogų puošia, o paskui – kvietkeliai aplink grabą, greitai atsisakė niekam tikusios Vakaruose vis dar plačiai taikomos baudžiauninkų grožio terapijos ir persiėmė blaivaus proto padiktuotos praktikos) visas namų prieigas, laiptus, laiptelius, atokesnius kelkraščius tirštai kaip žvirbliai laidus nutupia sutanota vyriškoji genties dalis. Labiau prakutusieji tupia lauko kavinėse, ir taip mažne iki paryčių kiekvieną dieną. Na, ne tam, kad apžiūrėtų, kiek siesta atpalaidavusi veido raumenis ir išlyginusi rūpesčių raukšles apie akis ar tvankos sukeltas ūmus prakaitavimas išvalęs poras. Šitas vakariečiams menkai pažįstamas procesas iš tiesų vadinamas socializacija. Tik ką tiek laiko plepėti – vienam Alachui ne paslaptis. Turbūt visa praėjusi diena vakare liežuviu iš naujo nugyvenama dar bent penkis kartus. Juk tiek ten ir to dienos gyvenimo neretam – pora kartų gulomis, penki kartai kniūbsčiomis ir dar pora sėdomis mosuojant šaukštu apie burną. Moteriškoji genties dalis taip pat buriasi į pulkus, tik jų viešose vietose taip paprastai nepamatysi, bent jau lauko kavinėse. Kad ir kaip, šituo geru papratimu aš dar neužsikrėčiau, prie „Sukarijos“ dažniausiai ugdau savo kantrybę – ko nors vis laukiu. Sakytum visi keliai veda nuo „Sukarijos“. Iš tiesų, jei Egipte neturėtum laiko mindžikuoti, su egiptiečiais apskritai per visą gyvenimą nesusitiktum – į jų genetinio procesoriaus atmintį Aukščiausiasis, nesuprasi, iš kokių paskatų, neįrašęs jokios laiko pajautos ar matavimo programos. („Alachas – iš prigimties ne informatikas!“ – pasakytų kiekvienas informatikas.) Todėl musulmonams laikas – Dievo dovana, ir valdyti ar juolab išgauti iš jo naudos yra nuodėmė. O šitai, tęsiant mintį, reiškia, kad laukti egiptiečių – tai laukti sunokstant ką tik nužydėjusio persiko. Na gerai, kartais esti gal šiek tiek mažiau poezijos, gal net išmatuojamos primityvesniais laiko matais. Valanda, viena, kita… Ko vertos šitos smulkiosios valandos amžinybės įvijose?! Kelyje palikto karvės blyno jos nevertos! Tikėtis, kad tu su savo reikalais esi kuo nors svarbus šioje milijoninėje šalyje, tolygu manyti, kaip kažkas yra sakęs, jog ir blusa šuns kailyje be galo svarbi, gal net šuo gyvena tik tam, kad tą blusą tukintų.

Autorės nuotrauka

Turiu pripažinti, baugu suvokti, kad yra svetimų gyvenimų su tokia nebūdinga tau patirtimi ir įpročiais, kurių galbūt niekada neprijaukinsi. Kitoks gyvenimas lyg apriboja tavąjį, tampantį jau nebe vienintelį, neprivalomą. Tokiais atvejais jautiesi gal net savaip antiįstatymiškas. Kita vertus, būtinybė iš naujo įvardyti vieną po kito atrandamus dalykus, suteikiant jiems ontologinį statusą savo atsineštoje patirtyje, ne tik įkvepia adomiško vitališkumo, bet ir pirmiausia pabudina iš naivaus kasdienio somnambulizmo. R. Irwinas kadaise labai teisingai pastebėjęs, kad „opijus neteikia jokio tikro malonumo, jis tik lengvina žmogaus buvimo kūne skausmą – kraujo plūdimą gyslomis, sausgyslių brūžinimąsi į kaulą, smegenų košės tirtėjimą kaukolėje, – visą tą kasdienę mūsų skausmo plotmę, kuri darosi pastebima tik tada, kai opijus ją apmalšina“. Lygiai kaip ir gyvenimas svetimoje kultūroje – jis ne žavus stebuklas, bet tiesiog galimybė aiškiai suprasti, kokia vis dėlto primityvi egzistencija yra namuose, kur visa įsiėdę į tave it blogas kvapas, kaip ir tu visame kame. Save randi visur: šia gatve eini į parduotuvę, ta – į kioską laikraščio, o ana – kas rytą stumiesi į darbą, kur metai iš metų klausydamasis tomis pačiomis bangomis transliuojamos kakofonijos nori nenori imi skirti visas intonacijas ir nuspėti jas sukeliančias priežastis: prie lango sėdintis pliktelėjęs kolega, per pietus piepsinčio viščiuko balsu „kačiukus“ ir „zuikiukus“ į telefono ragą dalijantis naujajai savaitgalinei pažįstamai, į darbo pabaigą lyg sudžiūvusia nendre į snukį badomas liūtas į telefono ragą riaumoja žmonai, kad tikrai šiandien grįš laiku; dvi kitame kampe įkurdintos kolegės iš Visuotinio džiaugsmo sektos niekaip negali numaldyti krykštavimų dėl kažkokios spaudos konferencijos, kuri nepanaši į kelis šimtus prieš tai buvusių, kaip nepanašūs vienas į kitą vandens lašai; sekretorė iš trečio kampo pakiliai kaip pastorius nuo sakyklos vėl anonsuoja, kad rytoj penktadienis, o tuo pačiu tonu akompanuodama jai atitaria buhalterė – apie greitai burtų būdu mokėsimus atlyginimus. Nežinia, kiek jau laiko darbe sėdi su ausinuku, jei tik galėtum, užsikištum juo ne tik ausis, bet ir akis. Kai galiausiai pakyli ir pasisuki namų link, vėl – gatvė. Vėl parkas. Šiame vedžioji šunį, tame persiėmęs šuniškų nuotaikų – save. Šioje kavinėje dozuoji kavą, toje maldai skrandį, į aną užsuki autopilotu, visai kaip kartais buto raktų imi ieškoti šaldytuve (jei rastum juos ten nors kartelį, ir tai jau būtų šis tas, deja…). Kiekvienas kampas – užspringęs tavimi, o tu juo. Kiekvienas mažmožis pakartas ant tos pačios vienintelės (a)logikos virvelės, tarsi net mirti niekas nebūtų sutikęs kaip nors kitaip. Gyvenimas – neįtikėtinai plokščias, konstatuoji pagaliau. Čia visi tūriniai objektai praplaukia išskysdami į dėmes, susipindami į linijų raizginius, kol pavirsta tapetų raštais ant gyvenimo plokštumos. Tad į juos nekreipi dėmesio, kol nereikia tų tapetų nuplėšti, o nuplėšęs užklijuoji kitus ir toliau taip pat nekreipi dėmesio. Tačiau ne tik akys ar kitos juslės neišvaduoja ir neišsaugo matomo ir girdimo pasaulio nuo subyrėjimo, tirpimo ir pasklidimo. Nepajunti, kai galiausiai tokiais tapetų raštais pradedi ir mąstyti. Egzistencija – kaip nefigūratyvinis menas. Baisuva! Akivaizdu, skubiai reikalinga dozė! Tad atsistoji kitam pasaulio gale, priešais „Sukariją“ – vieną iš tų dar iki Alachą užrūstinančio Trejybės skaičiaus suskaitomų Hurgados kavinukių (gaivalingą oazę turistinio rezervato dykynėje!), kurios turi potencijos sušildyti sielą, ir dairaisi. Gal net skiemenuoji mintyse, pamiršęs bet kokias lingvistines taisykles: d-o-o-o-zės.

Būčiau linkusi manyti, kad vietiniai čia irgi susirenka dėl to paties – dozės. Kiekvienas savos. Kas per plaučius, kas per akis įtraukiamos. Aš solidarizuojuosi su pastaraisiais, skirtumas gal tik tas, kad mūsų žvilgsnių vektorius pasisukęs priešinga kryptimi: mano – nulinio laipsnio kampu į „Sukariją“ (teisybės dėlei, sakykim, su šiokia tokia nerimta paklaida, nes vaizdo pilnatvę užstoja telefono automatas, iš dalies palikdamas mane už ryšio zonos ribų), o jų – šimtu aštuoniasdešimt nuo „Sukarijos“. Vyrai medituoja žvilgsniu suklimpę į gatvėje strakaliojančių basapilvių (basakrūčių ir basauodegių, kas be ko) budaičių bambas. Jų, žinoma, Hurgada, kaip kiekvienas save gerbiantis kurortas, nestokoja. Sprendžiant iš šlapių, ilgesingų veršelio žvilgsnių, visada išdidūs, nepalaužiami musulmonai, šią minutę įtikėję bedieviškais prietarais naiviau nei vaikai dantukų fėja, dar kiek ir nesivaržydami pultų delnais trinti plikų budos dukterų pilvukų – žadančių turtus, palaimą… nirvaną… išmintį… pusiausvyrą… ramybę – viską, ką, matyt, šykštėdamas Alachas jiems atseikės gal tik kitoje karalystėje ir tai tik išrinktiesiems. O čia, „Sukarijoje“, išrinktasis yra kiekvienas pasiskubinęs klestelti sėdynę ant stalų draugiją išdavusių ir tvarkingai eilėmis, kaip tikram kino teatre, į gatvės pusę išsirikiavusių begėdžių kėdžių. Koks idiotas neįtikėtų tokiu rojumi, kur laimėjimo dydis atvirkščiai proporcingas tam laimėjimui gauti įdedamoms pastangoms.

Na gerai, o kur mano rojus, manoji nirvanos porcija? – imu nekantrauti. Sabr huva al miftiach ila al džana (arab. „Kantrybė – tai rojaus vartų raktas“), – paprotintų koks musulmonas tokiu atveju. Tiesa, reikia pasakyti, musulmonų supratimu, nuo rojaus vartų, be kantrybės, yra ir dar vienas raktas – žmona, tik dažnai jis sukurtas taikant pernelyg pažangias technologijas, nes ne visada vyrams pavyksta atsirakinti net nuosavo buto duris, kurias šis raktas užrakina.

Autorės nuotrauka

Vis dėlto užkalbėtam likimui kantrybės šįsyk iš manęs nereikia, nedelsdamas įbruka į ranką teisingą kortą. Net dorai nesuspėju pamatyti iš kur. Žnekteli tiesiai ant šaligatvio, vos per trejetą metrų nuo manęs. Iš pažiūros ne daugiau kaip dešimties, su milžinišku juodu batu vienoje rankoje, bet ne blondinas, kitoje – medinė dėželė batų šepečiui ir tepalui. Berniūkštis balta galabėja, ar bent tokia ji buvusi savo geriausiais laikais, ir lyg pagal psichiatrijos ligoninės madą keistai nutįsusiomis rankovėmis. Ant ištiestų kojų lyg du laivai kadaruoja akivaizdžiai per didelės šlepetės. Žiūrėdamas į apskretusias jo pėdas, patikėtum, kad valo jas tuo pačiu batų šepečiu su tepalu.

Batų valytojai arba žuvėdros – ir kartu, ir atskirai – mane visada net neklausę įgena į laiko mašiną, akimirksniu nubloškiančią dvejetą metų atgal tiesiai prie Bosforo krantų. Ten šitomis dviem profesijomis (juk skraidyti irgi reikia ilgai ir kantriai mokytis) užsiėmę, ko gero, pusė Stambulo. Ir kartą taikią popietę kaip tik esu susidūrusi su vienos iš jų meistru, neabejoju, savo srities žinovu, bet… turbūt niekada nemačiusiu Nancy Meyers „Ko nori moterys“. Kepėstuodamas pro šalį meistras kažką (ne)tyčia pametė iš savo medinio „portfelio“. Šūktelėjau ir dūriau ranka ton pusėn. Atsisukęs nusiviepė pakelės maniako šypsena ir grįžo pasiimti. Tada patenkintas pasisuko į mane ir kažką turkiškai sugargaliavo. Nors nesupratau, bet į „ačiū“ tai visai nebuvo panašu, todėl tik abejingai krestelėjau galvą ir burbtelėjau tarptautinį minimalistinį „a“ su klaustuku gale. Batų vyriškis mostelėjo pirštu rodydamas man žemiau bambos ir paslaugiai sučepsėjo žuvies lūpom. Abejingai taip pat mostelėjau pirštu rodydama jam žemiau bambos ir iš širdies pliaukštelėjau ore delnais, kaip pliaukštelima norint sutrėkšti gerokai paįkyrėjusį uodą… Taip ir išsiskyrėm. Abu nepatenkinti, bet puikiai vienas kitą supratę.

Egiptietis berniūkštis visai nepanašus į savo amato brolį nuo Bosforo, jis visai nepanašus ir į tai, ką įsivaizduočiau kaip dešimtmetį snarglių. Nors, turiu pasakyti, greičiau jau musulmonai žegnotis pradėtų, nei man Egipto žvėriūkščiai imtų kelti kokias nors teigiamas emocijas (tam, Alachas mato, turiu savų priežasčių, kurios, tikiu, dar nuguls po hp klavišais), tačiau nuo šito niekaip negaliu nusukti galvos. Kažkuo jis labai nevaikiškas, neadekvatus. Vaikas, kurį apgavo vaikystė. Bežaidžiant slėpynių paliko užlindusį už spintos ir išėjo neieškojusi. Tik… tik neatrodo, kad jis iš tų, kurie pasilieka sėdėti už spintos ilgus metus, gal net visą gyvenimą, naiviai vildamiesi, jog jų vis dėlto dar sugrįš. Jis, kaip ir dažnas Afrikos saulės palaimintasis, neturi vilties… dėl kurios nori nenori būtum priverstas save pamažėl galabyti. Šepečio nugarėle kurtinančiai lyg teisėjas plaktuku jis vis kas kiek sukaukši į grindinį, aiškiai duodamas apie save ženklą potencialiems klientams. Akys žvitriai švyti kaip jau seniai prakutusio biznieriaus. Jam lyg savaime aišku, kad darbas – kiekvienas, bet koks – Dievo dovana, vienodai garbinga. Teoriškai ir man aišku, praktiškai „geriau“, „daugiau“, „patogiau“ vis niuksi alkūne į pašonę. Kiekvienas mano „gerai“ turi aršų priešą – „geriau“, o jis – „geriau kvadratu“, šis – „geriau kubu“. Ir jie nesibičiuliauja, bet vos ištaikę momentą smaugia vienas kitą, kartu su manim ar be manęs, nelygu kuris tuokart ima viršų.

Šaligatviu prasilenkianti besigrūdančių turistų grupelė neapsižiūrėjusi tik per stebuklą neužgriūva ant batų berniūkščio. Viena dama paskutinę akimirką savo nerūpestingai žioplinėjančią dailią baltapūkę atžalą pešteli už rankos į šoną nuo jo kaip nuo kokio maro… Na taip, vieni gimsta su marškinėliais, kiti – su batu.

Berniūkštis nekreipdamas į praeivius dėmesio, išsispyręs iš savo laivų ir įsitvėręs milžiniško bato, nelyginant gelbėjimo rato, ima skubriai brūžuoti šepečiu. Laukiu, kada įsiskels ugnis. Bet ugnis liežuvio nekiša ir bato dydžiui neproporcingos rankos – viena sulindusi mažne iki alkūnės batui po liežuviu, kita su priaugusiu prie delno šerių kuokštu – sutartinai vykdo operaciją „Tebūnie švara“. Ir tai operacijai nesimato galo. Mano supratimu, batas jau seniai nerodo jokių (jei išvis rodė) apskretimo požymių, bet berniūkštis, gal pagavęs įkvėpimą, o gal pats pagautas inercijos, šią akimirką dirba sakytum už save ir visus bambinėjančius „Sukarijos“ lankytojus. Darosi baisu, kad vargšui batui tuoj nusiners oda. Ar tas batas turi šeimininką? – dingteli. Juk batai nebūna apskretę iš prigimties, jie net nebūna gleivėti ir aplipę tįsia mase kaip žmonės, right? Tad kur jis? Pro slenkančią turistų armiją nelabai ką tegaliu matyti. Bet, right, koją matau – vienišą, kyšančią pro minias, lyg atitrūkusią nuo savo sėdinčio korpuso, iš pakilimo kampo sprendžiant – dar ir užsikorusią ant kitos, batuotosios. Puiku, jau turim atitrūkusį batą ir atitrūkusią koją. Jei dar iš anksčiau pridėsim atitrūkusius „Sukarijos“ lankytojų žvilgsnius ir, kas be ko, su jais atitrūkusias smegenis bei, žinoma, kartu priskaičiuosim atitrūkusią šito bamblio vaikystę ir atitrūkusį nuo manęs mano gyvenimą, gausim labai teisingą tendenciją, kuri gal iš karto nėra pastebima Hurgadoje, bet intuityviai jaučiama nuo pirmųjų dienų čia. Viskas šiame mieste yra a-ti-trū-kę!