Dainos, kurių išmokė motina

SIGITAS GEDA

2007 metai

Liūdną valandą

Su vilkais gyventi – vilku staugti… Yra panašiai skambanti rusų patarlė. Klausimas: ar yra dar likę kokių nors žmogiškumo salų? Jeigu ne arba jūs į jas nepakliūsite, tada mirtis arba savinaika nėr toks baisus daiktas.
Ne visi gali vilku staugti.

Elementarūs dalykai

Kai žmogus mesteli jums, kad nesidomi politika, tai atsakykite, kad jis ne taip supranta žodį „politika“.
Tai nieko kita, vien įsipareigojimas bendruomenei (poliui).
Antras dalykas – be humanitarinių disciplinų žmogus nesugebės kurti.
Ar lietuvių tauta dar turi bendrumo jausmą?
Išaugo žmonės, kurie netapatina savęs nė su jokia kultūra.
Tam, kad vaikai išliktų…

Atmintukas –

pirštelis, saugojantis interneto informaciją.

Kaip gydytis

Apie epilepsiją esam daug girdėję. Naujas būdas gydytis: pro sukąstus dantis tyliai deklamuoti eilėraštį… Bent jau čia prireikė Maironio ar Nėries!

Dar dėl J. Meko –

o ir J. Mačiūno. Pasirodo, Mačiūno sesuo brolio darbus (jei tokie yra) sykį jau buvo pardavusi vienam Vokietijos muziejui… Dabar skandalas, kad Jonas pardavė tai, kas jau parduota. Tikras „Fluxus“! Zuokui kas? Nemanau, kad jis iš viso ką nors apie menus raukia.
Kaip ir visa savivaldybė.

Sovietmečio paminklai

– Susitinkam prie Cvirkelės! – tai jaunimo posakis.
Kas vyresniems – ideologija, jaunimui – egzotika.
Cvirka prisidėjo prie Nepriklausomybės praradimo, Islandija – padėjo ją atgauti.
Taigi Islandijos gatvės atsiradimas yra nuoseklus.

Jonas Mikelinskas

Atsimenu, kai jam sukako 80… Dabar jau gal 85-eri. Vis prisimenu ir prisimenu. Maniau, gal žmogus serga. Šįvakar sutikau kito Jono – Jackevičiaus vakare. Iš veido beveik nepasikeitęs. Pasisveikinom, bet ilgai nepakalbėsi…
– Vis galvoju ir galvoju, ką tas Sigitas veikia. Nepaliauju skaityt dienoraščius ir stebiuosi – iš kur tas žmogus semia?..
– Greit baigsis, – sakau, – būtų laikas…
Čia stovėjęs Valentinas Antanavičius nusijuokė jam būdingu juoku:
– Nebijok, savaime visi baigsim…
Paskubėjau pritarti.
O vis dėlto nuojautos yra, telepatija egzistuoja. Labai dažnai ir mes prisimenam tik tuos, kurie mus prisimena.
Tiesa, turi būti ir tokių, kurie mus atsimena, o mes jų – ne. Tai skaudžioji būties pusė.
Daug jaunų „degeneratų“. Ar mes kitados irgi taip atrodėm vyresniųjų akyse? Siaubingas neišprusimas.

Prarastieji gyvenimai

Moteris, kurios aš neatpažinau:
– O jūs toks pats…
– Na, na! Aš pražilęs…
– Akys tos pačios… Linkėjimai nuo S. Atsimenate, buvom susitikę.
(Neatsimenu, deja, nieko.)
– Perduokit linkėjimų.
– O, ji labai apsidžiaugs!
(Nei kur, nei kam, nei kada.)

Dialogai

Postambė moteris labai liesam vyrui:
– Kaip gyveni?
Liesasis:
– Nieko, gerai.
Riebokšlė:
– Jeigu dar taip liesėsi, išnyksi visiškai.
Vyras:
– Nieko…

Pavergimo logika

Svarbiausia palaužti žmogaus dvasią. Tada jis beveik nugalėtas. Pernelyg kurį iš nugalėtų kankinti nereikia. Tada jie gaus kankinį.
Palaužtą dvasią gali sugrąžinti tikėjimas. Tada reikia bijoti pamokslininkų.
Mus gali išgelbėti tik stiprios dvasios žmonės. Deja, tokių nebeliko.

Didžioji problema

Prieš mylintis reikia mylėti.

Gruodžio 4, antradienis

Eilėraštis, kuris skauda

Geriau būtų – prie jo traukia sugrįžti, jis neišeina iš galvos. Patetiškai tariant – epochinis ar giluminis. Salomėjos Nėries „Maironiui“, rašytas Ufoje 1942 m. sausio 15 d.
Atsimenu, kaip raiškiai jį deklamuodavo a. a. L. Noreika:

Sako, mirdamas mane tu keikei,
O numiręs surūstėjai dar labiau.
Ligi šiol aš negaliu vis atsipeikėt:
Juk tave mylėjau ir gerbiau.

Kaltės ir nuodėmės, prakeikimo nesupratimas. Nėris kaip užklupta mokinukė bando teisintis, bet taip ir nesuvokia ką padariusi. Kad Maironį ji mylėjo ir gerbė – nedidelė naujiena. Tarsi tėvą – privalu buvo!
Maironio rūstumas suvokiamas, nors ir ne visai krikščioniškas. Čia jis – Senojo Testamento saugotojas. Tėvas – baudėjas, atlieka savo ganytojišką priedermę.
Salomėjos dievas, tiesą sakant, buvo kitas, kitoks. Moteriškai trapus, atleidžiantis. Maždaug:
– O ką aš turėjau daryti?
Žinoma, kad „tėvas“ čia per rūstus, o „dukra“ pernelyg slystelėjusi. Nėris jautė kažką ne taip padariusi, žinoma, kad nebuvo tokio prakeiksmo (ir negali būti!) uždrausti jai „Būti tėviškės arimų slieku, / Mėlyna rugiagėle rugiuos“ (pabaiga).
Čia dviejų Lietuvų, dviejų realybių sandūra: Maironio Lietuva (iš XIX a. atgimimo idealų) ir Nėries – moters, kuriai Maironio Lietuva buvo svetima, o būsimoji (su Stalino saule) prie širdies, kadangi ją bent laikinai iškėlė.
Skaudžioji, sunkioji būtis.
Maironis buvo Katalikų bažnyčios prieangyje, o Nėris pasiliko su gamtišku – panteistiniu dievu arba… sudievino socializmo stabą, satrapą ir tironą.

Siurrealizmas

Jeigu toks metodas (ar stilius) dar gyvas. Kaip pasąmonės jungtys, vaizdiniai ant sapno ir realybės ribos, šiapus–anapus… Prancūzams, kurie naudojo šį metodą (ir išnaudojo), galop paaiškėjo, kad jis tinkamas tik tam tikrais atvejais, veikia tam tikroje terpėje, tam tikru spinduliu.
Svarbiausių dalykų normalia žmonių kalba negali pasakyti. Galop jis tampa maginiu ar fantastiniu realizmu, susimazgo su folkloru, egzotizmais, dienos realijomis, mitologijų ir religijų figūromis.
Galų gale paaiškėja, kad žmogus negali sapnuoti visą gyvenimą, kartkartėm privaloma ir atsibusti.
Apie kokį nors „neo-“ čia kalbėti sunku, tiesiog – iš kiekvieno metodo galima ką nors nusičiupti…
Metodas išsigema, kai juo imama piktnaudžiauti. Psichoanalizė įteisino, pagrindė daug pasąmoninių vaizdinių, žmonės liovėsi stebėtis… Čia siurrealizmas ir baigiasi.

Ir dar: kokia naujybė šmėkšteli, atrodo, to nebūta, paskui traukiami jos analogai – iš pasakų, legendų, viduramžių ir t. t. Tada reikia naujos naujybės.

Ir vėl – Ekleziastas

Tokie visuotiniai (universalūs) kūriniai gali būti skaitomi vis iš naujo. Jie atsiveria paraleliškai mūsų patirčiai, būsenai, amžiui ir lemčiai.
Šįvakar persirašiau iš 4 skirsnio:
„Vargas vienišam žmogui! Juk kai jis suklumpa, nėra kam jį pakelti. Panašiai dviese, miegodami kartu, šildo vienas kitą. O kaip gali vienas miegodamas šiltai jaustis?“ (10–11)

Jau tos eilės!

Andai gavau žinutę:

Aš myliu tave kaip bananą,
Kur žydėjo varteliuos pas mamą…

Maniau, kad „izdevonas“, o, pasirodo, toks medis tikrai auga ir žydi Lietuvoj. Tik vaisių neužmezga.

Iš gydytojos patarimų

Apkūni ponia klausia (į ausį):
– Ką daryti, kad suliesėčiau? Tik nenoriu sportuoti…
– Geriausias patarimas – gulėti. Nė vienas vyras gulinčiai moteriai nėra pasakęs, kad ji per stora ar per plona…

Gruodžio 5, trečiadienis

Sriubos dienos

Tą sriubą dalija Maltos riterių ordinas. Vargstantiems Lietuvoje. Vakar pradėta pilstyti. Dalyvavo Seimo pirmininkas, svečiai iš prezidentūros, tėvas Astijus… Vargstančių mokestis simboliškas. Sriuba – žirniai su šonine.
Ragaukite ir nupirkite kitiems vargstantiems. Nuo 12 iki 14 Rotušės aikštėje.

Mitingas prieš Joną

Jis įvyko vakar prie Vizualiųjų menų centro. Medinis Jurgis Mačiūnas (ant kojūkų) susikovė su mediniu Jonu Meku. Iš juos imituojančių atpažinau Gytį N. Prie stalo su povo plunksnų kepure sėdėjo kitas J., gal imitavo miesto merą…
Aniedu grūmėsi iš tikrųjų.
– Jonai, matj, pardavei visą „Fluxus“!
Ir rovėsi, rovėsi…

Iš linksmesnių SMS

Žmogus parašė kitam žmogui (savo bičui):
– Tu pavarei man į akis dujų iš balionėlio, paskui su šampano buteliu išmušei tris dantis.
Netrukus gavo atsakymą:
– Tavo akys pūliuodavo ir prieš tai, o burnoje turėjai protezą.

Apie kalbėtojus

Yra žmonių, kurių kalbėjimo tempas neįtikėtinas. Ir jie ne kokie plepiai. Vienas – baletmeisteris Eligijus B. Gyvenime su juo kalbėjausi vos du sykius. Žodžius berte beria, informaciją žerte žeria… Ūmai pasijunti priblokštas, prispaustas.
Beje, toks buvo ir šiemet miręs rusų postmoderno tėvas Dmitrijus Prigovas. Berne, kur vyko A. Platonovo konferencija, turėjau „vadovauti“ vienai „kadencijai“ ir šiek tiek bandžiau jį pristabdyti!
Kur tau! Jie susinervuoja…
Tai gyvos ugnies kamuoliai.
Čia mane patį pristabdė Eligijaus draugas Jonas, pasakęs, kad ir aš dažnai kalbu per greitai. Susigėdau ir apsiraminau. Galėčiau patvirtinti, kad kaži kokia jėga tokiais atvejais gena „iš vidaus“. Paskui pasijunti kaip… tuščias maišas.