Čia ilsisi ramybėje

VÁCLAV PANKOVČÍN

Autobusas toliau nebevažiavo.

Adamas Leideris išlipo Žemutiniame Fakliake. Iki Marakešo teko eiti pėsčiomis. Buvo suirzęs: traukinys pavėlavo gal dešimčia minučių, ir jis nespėjo į autobusą, važinėjantį tik du ar tris kartus per dieną – visai to nesitikėjo. Kito autobuso būtų turėjęs laukti apskrities mieste tris su puse valandos, tačiau taip ilgai laukti jam nesinorėjo, ir jis verčiau įlipo į autobusą, kuris vežė arčiausiai gimtojo kaimo.

Tikėjosi pakeliui į Marakešą ką nors sustabdyti, bet lyg tyčia nepravažiavo nė vienas automobilis.

Keturiasdešimt minučių ėjus sparčiu žingsniu, jį galiausiai pasveikino lentelė „Marakešas“.

Buvo maloni, šilta pavasario diena, nuo šiaurėje dunksančių kalnų dvelkė silpnas vėjelis. Nugara jis juto saulės šilumą.

Panoro užsirūkyti – prisidegė cigaretę ir įžengė į kaimą.

Žvalgėsi į kiekvieną trobą. Nuo tada, kai čia lankėsi paskutinį kartą, niekas nepasikeitė. Tiesą sakant, kai kas vis dėlto buvo pasikeitę. Visą kelią į namus jis jautė, kad būtinai turi ką nors sutikti, bet nesutiko nieko, tik kelis valkataujančius šunis ir kates.

Kur jie visi pradingo? Prie parduotuvės stovėjo keli sunkvežimiai ir traktoriai, bet nebuvo nė vieno žmogaus. Tylu, net ausys spengė.

Parduotuvė atidaryta, viduje – nė gyvos dvasios.

– Ar čia kas nors yra? – paklausė Adamas.

Niekas neatsiliepė.

Jis pakraipė galvą, pasiėmė iš lentynos butelį slyvinės ir padėjo pinigus ant prekystalio. Paskui iš lėto, džiaugdamasis gražia saulėta diena, nužingsniavo per kaimą įkalnėn.

Kaip taip gali būti? Niekur nė gyvos dvasios. Ar išmirė jie čia visi?

Taip, jau namie, pamanė jis, atidaręs vartelius. Užbėgo laipteliais į priebutį ir ėmė ieškoti rakto. Tėvai jį visada palikdavo prie lango, bet ten jo nebuvo. Keista. Kur jis galėtų būti? Žvilgtelėjo po durų kilimėliu. Ten irgi nebuvo. Pakratė paliktus prie durų kaliošus – iš jų byrėjo žemės ir uždžiūvęs purvas, bet rakto nebuvo ir ten.

Jis atsisėdo verandoje prie stalo, kur sėdėdavo tėvas, rūkydavo ir klausydavosi radijo. Tėvas daug labiau mėgo klausytis radijo negu žiūrėti televizorių. Televizijos jis niekada nesuprato, o žiūrėdamas kokį nors filmą visada klausinėdavo, kas ten iš tikrųjų vyksta. Tada Adamas pykdavo ir sakydavo, kad verčiau eitų nusnūsti. Tėvas nueidavo prigulti ir po penkių minučių jau knarkdavo. Kiek Adamas jį prisiminė, jis visada eidavo gulti su vištomis. Iki vidurnakčio išsimiegodavo, o paskui vėl blaškydavosi. Keturis kartus per naktį atsikeldavo ir eidavo laukan į tupyklą parūkyti. Kartais ten, tupykloje, ir užsnūsdavo. Sykį užmigęs girtas, prasiskėlė kaktą. Ant akmeninio grindinio prie išvietės buvo pribėgę kraujo, o jis, tėvas, parėjo į virtuvę visiškai kruvinas; kakta, nosis ir dešinysis skruostas nubrozdinti. Motina niršo, o tėvas tik juokėsi, kad nieko nenutiko, ko čia visi apie jį šokinėja, ir nesidavė tvarstomas. Tada sesuo trenkė durimis ir pasakė, kad daugiau šitame beprotnamyje nebegyvens. Kitą dieną tėvas nenuėjo į darbą ir nustojo gerti – negėrė gal mėnesį.

Jam buvo gėda.

Adamas sėdėjo verandoje, vėjas kedeno jam plaukus, ir jis prisiminė daugybę šioje verandoje patirtų dalykų. Pavyzdžiui, kaip tada, tinkuojant namą, atėjo amerikonas Džonas Pavlinka. Šis jau savaitę viešėjo Marakeše, o tėvo vis dar nebuvo aplankęs. (Adamas buvo girdėjęs, kad jie giminės, tik nežinojo, kokie – giminystė buvo gana tolima, nors visi jį vadino dėde.) Tėvui Džonas padavė ranką, o kadangi niekas neturėjo laiko, su juo sėdėti teko Adamui.

Jis sėdėjo, pilstė ir tik stebėjo, kaip Džonui Pavlinkai gerkle nubėga kadaginė. Šis išgėrė visą litrą kadaginės ir surūkė gal keturiasdešimt cigarečių, bet jam vis buvo maža: pabaigęs kadaginę, ėmėsi degtinės, Adamas tik pilstė, o Džonas Pavlinka vis gėrė ir pasakojo. Jis buvo puikus pasakotojas – kaip ir senelis. Tėvas tai ne, tėvas retai ką nors pasakodavo, ir tik išgėręs – tada lyg subraižyta plokštelė vis maldavo liežuviu tą patį ir tą patį, o mama imdavo šaukti: „Janko, jau pakaks!“, bet tėvas nesileisdavo tildomas, tik pasakodavo ir pasakodavo. Tačiau Pavlinka buvo nuostabus pasakotojas, ir Adamas klausėsi jo užgniaužęs kvapą. Jis pasakojo apie Niujorką, kaip dirbo viešbutyje – ten padėjo keturiasdešimčiai imigrantų, ir vėliau jam tai atsipirko dešimteriopai, matė net gyvą indėną, tikrą gyvą indėną su plunksnomis ant galvos, tikrą vadą iš indėnų rezervacijos. Dar daug matė dalykų: jis išsitraukė iš kišenės dolerį ir padavė Adamui: matai, čia doleris, o čia – Amerikos prezidentas. Pirmasis. O čia tikra amerikietiška kramtomoji guma. Paskui jis pasakojo, kaip sunku tapti tikru amerikiečiu, o tapęs juo žmogus būna be galo laimingas ir labai tuo didžiuojasi. „Ojė, vaike, taip jau yra. Tai tik tavo fatheris gerasis senis Leideris toks užsispyrėlis. Niekur nebuvo, nieko nematė, o kai prieš dvidešimt metų kviečiau jį į tą pačią Ameriką, atsakė, kad jam ir čia gerai. Jis čia nori šeimininkauti, ir še tau – šūdą dabar turi. Ojė, vaike, reikia keliauti. Tavo senelis apkeliavo visą pasaulį, Argentiną pažino geriau negu Slovakiją, aš irgi apkeliavau visą pasaulį, o ką tavo tėvas? Visą gyvenimą vargsta Marakeše ir šūdą pelnė, o komunistai net ir tą šūdą iš jo atėmė.“

Degtinė Pavlinkai nepasirodė tokia skani kaip kadaginė: ištuštinęs pusę litro, jis pakilo ir išėjo namo. Adamas stebėjosi, kiek jis pakelia: tėvas jau nebesugebėtų net sėdėti, ką jau ten vaikščioti, o senelė Petrova, viešėjusi pas juos ir viską prižiūrėjusi, pasakė, kad tėvas turbūt tikrai nepakeltų, o šitas visą gyvenimą nieko nedirbo, tik spekuliavo. Vyrui darbininkui užtenka penkių penkiasdešimtinių, ir jis jau girtas.

Adamas pamanė, kad šį kartą senelė Petrova gal ir teisi. Džonas Pavlinka niekada nieko nedirbo, o jam vis tiek buvo gerai. Į Marakešą jis parvažiavo tik numirti. Taip ir buvo: po dviejų savaičių jis mirė. Adamui buvo jo gaila, ypač jo istorijų. Visada žavėjosi žmonėmis, kurie kur nors buvo ir ką nors ten nuveikė. Tėvas irgi sykį ketino išvažiuoti iš Marakešo, į Čekiją, kalbino mamą, bet ji užsispyrė ir nesutiko. Taip abu ir pasiliko. Kai kitąsyk jau motina panoro išsikelti į miestą, tėvas pusę dienos pratūnojo sode. Sėdėjo ten, gėrė naminę ir verkė. Galiausiai jie taip ir neišsikraustė.

Kur galėtų būti tas raktas? Kas žino, ar tėvas arba motina neišsinešė jo į darbą. Abu jau buvo pensininkai, bet vis dar dirbo: mama – kooperatyve (kurgi daugiau dirbsi Marakeše?), tėvas buvo melioratorius.

Jau ketino eiti į tvartą, bet staiga šovė į galvą, ar nebus durys atrakintos. Taip ir buvo. Kvailys, pamanė jis. Iš karto reikėjo patikrinti. Keista: kodėl jie neužrakino durų?

Susiprato praalkęs: šiandien dar nieko nevalgė. Ryte atvažiavo traukiniu, stotyje išgėrė bokalą alaus: buvo šalta ir bjauru, bufete daugybė čigonų. Išgėręs alų, iš karto nuėjo į autobusą.

Ant stalo gulėjo duona. Šviežia, kvapni. Šalia – sviestas ir svogūnai. Atsidarė šaldytuvą: ten buvo pieno. Atsipjovė duonos riekę, užsitepė storai sviesto ir pasipjaustė svogūnų. Valgė užgerdamas pienu. Duona buvo dar šilta, puikaus skonio.

Paskui išsivirė kavos, nes labai norėjosi – įsibėrė į puodelį du kupinus šaukštelius ką tik sumaltos kavos, užpylė verdančiu vandeniu ir pastatė puodelį į šaltą vandenį. Po dviejų minučių vanduo inde pašilo, ir kavą jau buvo galima gerti. Taip jiedu su Petra darydavo bendrabutyje, ryte skubėdami į mokyklą. Pasiėmė puodelį ir išėjo į kiemą. Atsisėdo po slyva – tai buvo baltoji slyva, iš jos vaisių išeidavo puiki naminė: jos išgėrus neskaudėdavo galvos kaip nuo kokios kitos naminės, tačiau pastaraisiais metais ji nustojo megzti vaisius. Dvi apatinės šakos buvo nudžiūvusios. Adamui tai nepatiko, jis nuėjo į malkinę, atsinešė pjūklelį – tėvo mėgstamiausią, rusva rankena – ir nupjovė tas šakas. Paskui nunešė jas į galinį kiemą, sukapojo ir sudėjo prie malkų.

Kai vėl atsisėdo ant suoliuko po slyva, kava jau buvo ataušusi. Jis nugėrė gurkšnį. Dievino kavą, ypač mėgo tą neįtikėtinai viliojantį kvapą. Užuodęs jį parduotuvėje, neatsispirdavo ir visada nusipirkdavo maišelį ką tik sumaltos skrudintos kavos. Dabar, gerdamas kavutę, nuo kurios jam darėsi taip gera, jis prisimerkė ir uodė tą dirginantį kvapą, trokšdamas galvoti apie kokius nors labai gražius dalykus. Iš tiesų jis buvo tikras malonumų mėgėjas, ir tokius Marakeše vadino bažejais, o moteris – borkomis. Tai buvo išties juokinga, nes Michalo Bažejaus tikrai buvo tokia pavardė, nors pats Bažejus nebuvo joks malonumų mėgėjas – tai buvo kvailelis, stipruolis, už kadaginės butelį užtraukdavęs ant kalvos pilną šieno vežimą, o kai jis laimėjo šalies imtynių pirmenybes (dar būdamas komjaunuolis), ir vienas sporto reporteris jo paklausė: „Drauge Bažejau, kaip manote, kas yra pats galingiausias vyras Čekoslovakijoje?“, Milo Bažejus atsakė: „Aš ir mano tėvas!“ Tuo pokalbis ir baigėsi. Tačiau Bažejus iš tiesų nebuvo malonumų mėgėjas: jis mėgo tik kadaginę, o valgė tik lašinius su svogūnais ir rūgščias bulves, pupas ir kartais virtinius, nieko kito, o kadangi jis taip mėgo lašinius, tekdavo per metus nupenėti po penkias kiaules, bet jam vis tiek būdavo maža.

Taip rašydamas, pats dabar užsinorėjau kavos ir pasidariau neskos. Ji gera, karti, ir man taip gerai einasi rašyti, tarsi pats sėdėčiau tos slyvos pavėsyje ir kartu su Adamu gurkšnočiau tą kavą, klausydamasis, kaip teka upė ir medžiuose gieda paukščiai.

Adamas užsirūkė. Dideliais gurkšniais ramiai traukė į save tirštą dūmą. Rado tai, ko ieškojo: Marakešą, ramybės kupiną begalinę erdvę.

– Ramybės kupina erdvė, – balsu ištarė Adamas ir čia pat krūptelėjo. Tyloje žodžiai nuaidėjo ausyse tarsi varpai.

Jis prisidegė dar vieną, užsimerkė ir pamėgino apie nieką negalvoti. Kartkartėmis vis prisimindavo Petrą: kažin ar ji jau grįžo iš Beatos…

Trinktelėjo varteliai. Per kiemą ėjo vyras. Aukštas, su lazda rankoje. Velvetinėmis kelnėmis (Mančesterio velvetas), žaliais languotais flaneliniais marškiniais, ant galvos – šiaudinė skrybėlė.

– Seneli, ką čia veikiate? – nustebęs paklausė Adamas, pasikėlė nuo suoliuko ir padavė seneliui ranką.

Padaviau seneliui ranką, norėjau kuo stipriau paspausti, kad žinotų, kaip džiaugiuosi vėl jį matydamas, bet senelio ranka buvo silpna ir lengva, tokia neįprastai trapi, kad taip ir nepaspaudžiau: čia pat pabūgau sulaužyti tą mažytę, išdžiūvusią plaštaką.

– O ką tu darai? – paklausė senelis. – Seniai nebuvai namie.

– Šiaip užėjau pasižiūrėti.

– Neišalkai? Virtuvėje ant stalo yra duonos ir sviesto, eik užkąsti. Mama ryte skalbė, paprašė manęs, kad nueičiau į bufetą ko nors nupirkti. Sako, gal nueitum? Juk neva ir taip visą dieną nieko neveikiu. O visą dieną lindėti su boba vienoje troboje man visai nesinori. Žinai, – jis pasilenkė prie Adamo, – senelė jau sena ir sukvailėjusi. Ji vis ko nors ieško. Šiandien nuo pat ryto ieškojo rožinio, paskui nutarė, kad jį pavogė Ulena Carčina, o karoliukai kabojo jai ant kaklo.

– Seniai jūsų nemačiau. Paskutinį kartą matėmės, kai man buvo gal keturiolika.

– Taip užaugai nuo tada. Tikras vyras. Ir rūkyti pradėjai… Tikrai seniai tavęs nemačiau.

Adamas išsitraukė „Spartos“ pakelį ir pasiūlė seneliui. Šis apsidairė, ar niekas jo nemato, pasiėmė vieną, paskui ir dar vieną. Antrąją įsikišo į marškinių rankovę.

– Užsirūkysiu vakare, kai senelė nueis miegoti. Žinai, daktarai draudžia man rūkyti – man astma, bet šiandien galima. Juk šiandien šventė. Sutikau anūką.

Jis užsirūkė ir čia pat užsikosėjo.

– Nesistebėk, aš jau nebe tas pats vyras, koks būdavau. Senstu. Pastaruoju metu jau visai sparčiai.

– Tai jūs nenumirėt?

– Kur tau! Ką, ar nematai, kad gyvas? Visai mažai mano draugų liko Marakeše. Aš, Štofa Pavlinovas, Mico Figulšinas, Ondo Kulbaga, Endžis Kaveckis, Džonas Pavlinka, tas, kur parvažiavo iš Niujorko, senis Haragalas, bet tas su mumis nebedraugauja, tik skaičiuoja tuos auksinius dar iš Pranciškaus Juozapo laikų. Kvailas kaip čebato aulas. Jis mano, kad dar sugrįš monarchija. Dar tas kurčius Fito, kur greitai vaikšto, bet tas jau nieko negirdi. Visi kiti pasiliko Argentinoje arba Amerikoje. Tai šen, tai ten sutinku ką nors jaunesnį, bet tų nepažįstu. Ir dar tas kvailys inžinierius, atvažiavęs iš Haburos, paskui jį nutrenkė elektra, bet jis vis tiek nepalieka tos elektros ramybėje. Ištisas dienas mirksta upėje, ir dabar buvau jį sutikęs, sakė, kad stato hidroelektrinę. Įdomu, kiek tokių keistuolių visame pasaulyje, tik pamanyk. Bet ne to atėjau. Prisiminiau, kad sode užkasta slyvinė, jau gerus šešiasdešimt metų. Ieškojau tėvo, bet tavo tėvas turbūt vis dar darbe. Gerai, kad esi čia. Eime, vaike, išsikasim tą slyvinę. Taip jos užsinorėjau…

Adamas pasiėmė laužtuvą ir kastuvą. Pro galinį kiemą jiedu nuėjo į sodą. Senelis atmatavo dvidešimt žingsnių nuo sodo galo ir dešimt nuo tvoros.

– Čia. Čia kask.

Adamas ėmė kasti. Iš pradžių sekėsi lengvai, bet juo buvo giliau, tuo dažniau kastuvas atsitrenkdavo į akmenis.

– Ar tikrai čia ją užkasėte? – paklausė jis.

– Tikrai, – atsakė senelis. – Ilgai negalėjau prisiminti, kur tai buvo, bet dabar jau žinau. Tikrai čia.

Adamas kasė daugiau kaip valandą. Senelis atsisėdo po obelimi, užsitraukė skrybėlę žemai ant kaktos (Adamui jis vieną akimirką priminė kaubojų), o jo sulysusios rankos žaidė cigarete, kurią jam buvo davęs Adamas. Buvo matyti, kad jam siaubingai knietėjo užsirūkyti.

– Girdėjau, kad ketini vesti, – prisiminė senelis.

– Galbūt.

– Vaike, štai tau geras patarimas: nevesk. Verčiau pakeliauk po pasaulį. Kai turėsi žmoną, vaikų, niekur nebenukeliausi. Aš verčiau būčiau pasilikęs toje Argentinoje. Ir ką, argi galėjau? Negalėjau. Namie laukė žmona su dviem vaikais. O jei būčiau iškeliavęs į tą Argentiną nevedęs, tikrai nebūčiau grįžęs. Daug kas ten pasiliko, tik aš, kvailys Milo Leideris, sugrįžau atgal į skurdą. Ajajai, kaip man ten buvo gerai. O kokios gražios krūtingos argentinietės prie manęs lipo… Tik nesakyk senelei! Vyras buvau ne iš kelmo spirtas. Ariau kaip arklys, dirbau už tris. Buvau nusižiūrėjęs vieną, vardu Doloresa, ugningų akių, tik kas iš to, kai namie žmona su dviem vaikais, kurie tik valgyti prašė. – Senelis nusispjovė. – Na ką, vis dar nieko?

– Nieko.

– Tai kask toliau. Turi ten būti. Pamatysi, kokia gera, švelni. Kadaise papasakojau apie tai tavo tėvui, seniai tai buvo, tikrai seniai – na matai, pamiršo. Tavo tėvas visada buvo užuomarša. Užtat dabar, kai duosi jam paragauti, apsidžiaugs.

Senelis nukreipė kalbą:

– O ką, jus vis dar moko to marksizmo?

– Jau nebe, – atsakė Adamas. – Dabar demokratija.

– Tai gerai, – pritarė senelis. – Komunistai – vagių gauja. Gyrėsi po karo, keturiasdešimt aštuntaisiais, padarę revoliuciją. Kokią dar revoliuciją? Atėjo su automatais, pistoletais ir pasakė: duokš seniūnijos raktus! Jų buvo penki, o aš vienas. Niekada netroškau būti didvyris. Visada sakiau ir sakysiu: kapitalizmus, komunizmus, socializmus, visi tie žodžiai baigiasi MUS – tik musina ir musina. MUS reiškia, kad privalai viską daryti taip, kaip tau lieps. O demokratija – kai nėra jokios prievartos. Nieko neprivalai, viską darai kada nori. Aš visada buvau demokratas ir būsiu. Ir tavo tėvas buvo, juk jis garbingas žmogus. Bet matai: tie, kas tarnavo Hlinkos gvardijoje, paskui įstojo į partiją, o dabar visi gauna po du šimtus penkiasdešimt penkis. Toks tas pasaulis. Visada geriausiai gyveno tie, kurie daugiausia vogdavo iš kitų. Na ką, vis dar nieko nėra?

– Nieko.

– Tai duok degtukų. Geros tavo cigaretės. Jei užsirūkysiu dar vieną, bus geriau ant dūšios. Net kosėti nustojau nuo tų tavo cigarečių.

Senelis buvo teisus. Ten buvo užkasta dešimt butelių slyvinės. Ąžuolinė dėžė jau buvo sutrūnijusi, vieną po kito traukiau iš jos butelius. Ant kiekvieno rašalu užrašyti metai jau buvo neįskaitomi. Tačiau slyvinė atrodė gražiai, o žiūrint prieš saulę spindėjo lyg sapne: raibuliavo geltonai ir liejosi butelyje tarsi aliejus.

– Na eikš jau, nespoksok taip ilgai, – niurnėjo senelis. – Juk tai – ne koks stebuklas, tai – tik slyvinė.

Senelis išsitraukė iš kišenės du celofano maišelius ir padavė jam.

– Sudėsi? Atsargiai, tik nesudaužyk tokio lobio.

Tik dabar jis pastebėjo, kad jau visai popietė, ir kai jiedu prisėdo ant suolelio po slyva, saulė jau lietė medžių šakas prie upės. Senelis nekantravo, niurnėjo, kad greičiau atneštų taures.

Degtinė slydo gomuriu žemyn – visai nepastebimai. Išgėrė po dvi penkiasdešimtines, paskui senelis liepė Adamui tą ir dar vieną butelį nunešti į rūsį: senelė neturi žinoti, kur paslėpti vaistai. Kartais ateisiąs įsipilti taurelės dėl sveikatos.

– Matai, iškart astma praėjo. Iš tos likusios slyvinės du butelius atiduosi tėvui. Likusius pasilik sau – gal pravers vestuvėms, gal kokiems nors indėnams, jei vis dėlto nutartum keliauti į tą Ameriką, – pamokė senelis.

Paskui dar paklausė, ar nenori nueiti aplankyti senelės, ir Adamas sutiko. Senelis užrakino duris, padėjo raktą ant palangės – ten, kur jį visada palikdavo Adamo tėvai.

Prie upės jie išgirdo verkiant kūdikį.

– Nekreipk dėmesio, – pasakė senelis. – Čia jį paliko ta Ilona Gonduliakova, kuri nežinia su kuo permiegojo, seniai tai buvo. Man tada buvo gal šešiasdešimt. Tas kūdikis mirė, o dabar verkia. Tačiau kuo galėčiau jam padėti aš, senis?

– O kiek jums iš tiesų dabar metų? – paklausė Adamas.

– Žinai, vaike, nė nebežinau.

Pakeliui jie sutiko inžinierių iš Haburos; senelis su juo pasisveikino, bet inžinieriui taip rūpėjo hidroelektrinės statyba, kad nė nepastebėjo jų.

– Na matai, ką sakiau? Juk tikras beprotis. Lyg nepakaktų, kad jau kartą elektra jį nutrenkė.

– Kaip jį nutrenkė? – pasidomėjo Adamas.

– Žmonės jam tyčia nuolat kliudė. Visada kas nors kaišiojo jam pagalius į ratus. Buvo kalbama, kad jis veikiausiai bus pardavęs sielą velniui, jei turi namie tiek šviesos. Ką tokie kvaili kaimiečiai galėjo žinoti, kas yra elektra? O kartą kažkas padarė jam taip, kad vos įbrido į vandenį, ir jau baigta. Elektra – pavojingas dalykas, bet dabar jo tikriausiai nebeveikia, ištisas dienas su ja žaidžia.

Jie užėjo į trobą, kurioje gyveno senelis su senele. Namelis kaip iš pasakos – kiek metų ten nesilankė? Senelė ne iš karto jį pažino: iš pat pradžių nepažino manęs. Žiūrėjo į mane kaip į svetimą ir niekaip neprisiminė.

– Ar čia tu, vaikeli?

– Nejau nepažįstat? Čia aš, Adamas, jūsų anūkas.

– Adamas? Hm, hm, – kraipė galvą ji.

– Hania, tikrai turi pažinti berniuką. Čia Janko sūnus.

– A, Janko? – pratarė ji ir ėmė puldinėti po trobą. – Milo, pradingo mano maldaknygė. Žinau, kas ją pavogė: šiandien buvo pas mus užėjusi Krivjanka Negreidova, ji ir bus pavogusi.

– Na matai, vaike, – pasakė senelis, – kokia dabar kvaila ta mūsų senelė. Krivjanka čia nesilankė nuo tada, kai mirė. Bet aš žinau, kur ta maldaknygė. Senelė ją paslėpė pataluose.

Taip ir buvo. Senelė atsivertė maldaknygę ir atsiklaupusi ėmė melstis. Meldėsi trumpai, nė nepasižiūrėjusi į knygą – mokėjo tas maldas atmintinai. Paskui ėmė vaikštinėti po trobą ir ieškoti, kur čia paslėpus maldaknygę. Galiausiai vėl įsikišo į patalus.

Adamas sėdėjo ant kėdutės lyg ant adatų. Jis nežinojo, ką daryti: ar stotis ir eiti, ar veltis į ginčus su seneliu, kuris tuo metu užsikosėjo ir ėmė purkštis į gerklę deguonį.

– A, tai tu Adamas, Janko sūnus? – paklausė senelė.

– Aha, – atsakė Adamas.

– Užaugai. Seniai nebuvai pas mus užėjęs.

– Tikrai seniai, – pritarė Adamas. – Gal devynerius metus.

– Tai tu tas, kuris mėgo raugintus agurkus, ar ne?

– Taip, mėgstu raugintus agurkus.

– Palauk čia, – pasakė senelė ir nuėjo į prieklėtį.

Grįžo, laikydama rankoje mažą raugintą agurkėlį. Padavė jį Adamui.

– Štai, valgyk. Žinau, kad mėgsti.

Adamas paėmė agurkėlį – buvo toks mažas, kad nė nepastebėjo, kaip jį suvalgė – keista, jis neturėjo skonio. Toks nei šioks, nei toks, nei raugintas, nei sūdytas. Tarsi apskritai nieko nebūtų suvalgęs.

– Žinau, kad mėgsti ir saldumynus, – pasakė senelė. – Palauk, turiu tau kai ką.

Mažais žingsneliais nutipeno iki skalbinių skrynios ir ištraukė šokoladuką.

– Štai, valgyk. Žinau, kad tokius mėgsti.

– Vėliau suvalgysiu, – atsakė Adamas ir žvilgtelėjo į pagaminimo datą: 1979 m. kovas. Jis krūptelėjo: juk tada senelė ir mirė!

Viskas atrodė labai keista: senelis ėmė lietis jam akyse. Pasisakė turįs eiti, bet nepajėgė atsikelti nuo kėdutės.

– Tai jau eisiu, – vėl sumurmėjo po kurio laiko.

– Gerai, vaike, – atsakė senelis ir pasikėlė. – Eisiu tavęs palydėti.

Kai jiedu jau išėjo į kiemą, senelis vėl prakalbo:

– Matai, kaip sukvailėjo ta mano boba, nė tavęs nebeatpažįsta. Įsivaizduoji, koks man su ja vargas? Kiekvieną dieną taip. Visada viską pameta, nieko jai nepaaiškinsi, ir visą laiką mano, kad kas nors ką nors pavogė. Nudžiuginai mus, vaike, kad aplankei. Net senelė apsidžiaugė, o tą saldainį tau saugojo daugybę metų. Kai kada nors vėl atkeliausi į Marakešą, neužmiršk aplankyti ir mūsų. Senelė apsidžiaugs. Ir aš. Išgersim, padiskutuosim…

– Ačiū už tą slyvinę, seneli. Tikrai nudžiuginot.

– Nėra už ką dėkoti, – atsakė senelis. – Jei nebūtum radęs tu, tavo sūnus rastų.

– Eisiu dar pasidairyti po Marakešą, – nutarė Adamas, – kol dar visai nesutemo.

Jis padavė seneliui ranką: padaviau seneliui ranką. Norėjau nuoširdžiai ją paspausti, bet vėl nepavyko. Ji buvo trapi ir šalta – net krūptelėjau. Čia pat pabūgau, kad jos nesulaužyčiau.

– Ei, vaike, – prisiminė senelis, – gal paliktum man dar vieną cigaretę? Surūkysiu, kai senelė nueis miegoti.

Adamas išsiėmė „Spartos“ pakelį, ištraukė iš jo vieną cigaretę, kurį laiką dvejojo, bet galiausiai atidavė seneliui visas – pasiliko sau tik vieną.

– Rūkykit į sveikatą, kad tik senelė nematytų, – pasakė jis ir nudūmė per kaimą nuokalnėn.

Paskui sulėtino žingsnį ir, beeidamas bažnyčios link, sutiko gausybę žmonių, kurių pirma nematė. Su kiekvienu pagarbiai pasisveikino, bet niekas nekreipė į jį dėmesio.

Jis vėl įsibėgėjo.

Širdis daužėsi: buvo baisu, bet jis nutarė įveikti baimę ir užsukti į kapines.

– Kur tiesa? – klausė pats savęs. – Ar čia tikrovė, ar visa tai man tik sapnuojasi?

Jis atbėgo į kapines visai sukaitęs. Nuolat dairėsi, bet tie bedvasiai veidai vis tiek jo nematė. Dabar jį domino tik viena: ieškojo senelio ir senelės kapo. Maždaug prisiminė, kur jie palaidoti, bet seniai ten nesilankė. Kelis kartus pasiklydo: iš antkapių į jį šnairavo nežinia kokie negirdėti vardai. Jau nutarė eiti laukan, pamanęs, kad jo senelis tikriausiai nemiręs ir senelė irgi turbūt nemirusi, ir staiga –

ČIA ILSISI RAMYBĖJE

MICHALAS LEIDERIS

IR

ANA LEIDEROVA

Iš: Václav Pankovčín. Bude to pekný pohreb. Bratislava: Koloman Kertész Bagala – L. C. A. Publishers Group, 2005

Vertė Vytas Dekšnys

Václavas Pankovčínas (1968–1999) gimė rytinės Slovakijos mieste Humenėje. Bratislavos universitete baigė žurnalistikos studijas, dirbo spaudoje, dėstė universiteto Žurnalistikos katedroje. Septynių prozos knygų autorius: „Galbūt ne šiaip atėjau“ (Asi som neprišiel len tak, 1992), „Marakešas“ (Marakéš, 1994), „Trys moterys po riešutmedžiu“ (Tri ženy pod orechom, 1996), „Gražios bus laidotuvės“ (Bude to pekný pohreb, 1997), „Poliarinis drugelis. Erdvė 3 x  4“ (Polárny motýl’. Priestor 3 x 4, 1997), „K-85. Istorija apie nutrauktą skruzdėlių kelią“ (K-85. Príbeh o prerušenej mravčej ceste, 1998), „Linaresas“ (Lináres, 1999). Jo prozoje dera tradicinis, realistinis stilius, fantastiniai ir absurdo motyvai, gimtajame kaime atsidūrę herojai su mirusiais artimaisiais ir kaimynais bendrauja kaip su gyvais. Kai kurie kritikai priskiria šį autorių prie postmodernizmo srovės, kiti vadina savito slovakų magiškojo realizmo kūrėju.