Aš, tu ir šuo Šeolas
VYTAUTAS KINČINAITIS
Malonu doroti kepsnį prie šventinio stalo. Malonu mirti meilės glėbyje. Malonu spausti bendrakeleivio ranką krentant lėktuvui. Malonu vakare grįžti į jaukius namus ar bent viešbučio kambarį ir, kažkur toli aidint šūviams, nugrimzti į patalą. Malonu stipriai apglėbti bendražygį prieš lemiamą kovą, o Pilėnuose net mirti nuo jo rankos. Malonu priklausyti šeimai, netgi mafijos, genčiai ar išrinktajai tautai. Neišvengiamos kosminės katastrofos akivaizdoje malonu išgyventi jungtį su žmonija. Gera šunį pavadinti broliu, kai aplink nėra nė gyvos dvasios… Šioji pirmapradė jungtis, matyt, atsirado mums kadaise susibūrus į bendruomenes, kad išliktume gyvi, todėl ji stipresnė už mirtį.
Norom nenorom turime pripažinti, kad šiuo gyvulišku jaukumo poreikiu tesame bendruomenė tarp bendruomenių gyvojoje gamtoje ir dulkė negyvojoje. Be to, susitaikymas su savo nereikšmingumu, atsirėmimas į visuotinį egzistencinį pagrindą reiškia Ego ir viso jo „simbolinio kapitalo“ mirtį. Individualumas, kažkada taip sunkiai išsikovotas („Egoistas!“ – skambėjo kaip pagyrimas), susikurtas kovojant su „minia“, „mase“, „kolektyvizmu“, „materializmu“ ir kitais bendrumais, dabar turi išnykti. Ratas apsisuka ir turi grįžti prie to, su kuo kovojai, nes iš esmės juk kovojai su savimi ir tave pagimdžiusia žeme. Grįžti į tą neatmenamą, grynu gelmės pojūčiu juntamą pirmapradę terpę, kurią, Alphonso Lingio žodžiais tariant, sunku savintis ir kurioje mirtis yra džiaugsmas. Iš čia kyla noras „bent numirti“ gimtinėje – tai instinktyvus prisirišimas prie žemės, gimties ir kapo vietos, tai žmogžudį į nusikaltimo vietą atvedanti nereflektuojama žemės trauka. Tai ir saldi gravitacija žemyn, kai linksta kojos širdin įsmigus Amūro strėlei, ir Vėlinių migracija paklūstant amžių glūdumoje aidinčiam protėvių šauksmui.
Giedrės Kazlauskaitės nuotrauka
Žemės trauka neišvengiama kaip lemtis, ji seka tave kaip šešėlis ar ištikimas šuo. Nuo savęs nepabėgsi, todėl sustoji ir klausi: ką reiškia būti savimi, kai ligšiolinio tavęs nebėra? Apie savo šešėlį ar šunį težinome tiek, kiek žinome apie savo praeitį. Bet argi mes žinome savo praeitį, tą tolimąją ir tą pačią tolimiausią? Nežinome, nes tai ir nėra žinojimo dalykas. Pirma yra būtis. Kad ir ką kalbėtume, būtis mums ir dabar yra svarbiausia, ir liks svarbiausia. Remiamės savo būtimi, naudojamės ja kaip duotybe, o galvojame apie kažką kita. Sprendžiame pasaulines problemas, ieškome gyvenimo prasmės, kuriame savo „aš“, giname Tėvynę – taigi, naudojame save kaip instrumentą, priemonę tikslui pasiekti. Nes taip esame įpratinti, taip esame išmokyti nuo mažumės. Niekas juk niekada nesakė (ar bent nesakė taip, kad išgirstume), jog tavo būtis yra vertybė savaime ir tu neprivalai ką nors daryti, kad būtum. Ideologijų apsuptyje būti savimi nėra paprasta: gerbk Didžiojo Tėvynės karo veteranus ir kapus šalia bažnyčios; gerbk Lietuvos didžiavyrius ir melskis už juos bažnyčioje; būk nekompleksuotas kosmopolitas ir bendrauk su Dievu laisvai, kaip patinka.
Kas lieka vienu mostu atmetus visas tavo tapatumą konstruojančias ideologijas? Pradžioje klausimas skamba truputį gąsdinančiai, nes nesi įpratęs gyventi be ideologinių ramentų – užpildančių tavo gyvenimą žinojimo, kas esi, šviesa, darančių tave žmogumi. Atrodo, kad su jais dingsti ir pats, nes jie gi sudarė bent dalį tavo savasties. Tai, kas atsidengia, nebūtinai yra malonu. Gelmių psichologijos adepto Carlo Gustavo Jungo tvirtinimu, po kasdieninio mūsų „aš“ kauke slypi Šešėlis: archetipas, sąlygiškai autonomiška „atskilusi asmenybė“ – visuma negatyvių žmogaus savybių, kuriomis jis pasižymi, bet kurių nepripažįsta savomis. Nesuderinamos su sąmoningai pasirinkta nuostata, jos paprastai slopinamos, išstumiamos į pasąmonę. Šešėlis yra tamsioji asmenybės pusė. Ji pradeda formuotis jau vaikystėje, kai tėvai moko vaikus, kas gera ir kas bloga, kas galima ir ko negalima. Šešėlis yra atavistinis ir dvilypis kaip gyvatė: simbolizuoja ir pagijimą, ir pražūtį. Šešėlį sudaro ir apgailėtinas bei peiktinas silpnumas, ir sveikas instinktyvumas, kurį pamynus neįmanoma stiebtis į aukštesnę sąmonę.
Pasirodo, kad esi gana primityvus, vos vos civilizuotas, nei ką žinantis, nei ką žinosiantis, o visas tau įteigtas ir tavo įsiteigtas progresas, visas „žinių bagažas“ nueina šuniui ant uodegos. Ir svarbiausia, kad taip ir nežinai, kas yra žmogus. Štai kaimynas savo šunį myli labiau nei savo vaiką. Bet ką tu gali įrodyti? Sakytum jam, kad žmogus ir šuo nėra tas pats, bet visų pirma tu neturi teisės jam taip sakyti, nes nesi tas, kuris sprendžia, kas yra žmogus, o kas ne. Tai tik tavo nuomonė, kuri niekam neprivaloma, jei nesi tironas. Ir kaip tad atrasti bendražmogiškumą tarp šunų mylėtojų ir jų nemylėtojų, jei vieniems meilė šunims yra savaime suprantama, natūrali, o kiti žmogiškumo ieško skirtume tarp žmogaus ir gyvulio? Dvi diktatūros: žmogus yra tas, kas myli šunį, arba žmogus yra tas, kas be šuns. Žmogus su šunimi ir žmogus be šuns susitikę gatvėje neturi ką vienas kitam pasakyti, o kaime ir negali, nes už juos kalba ant grandinės besidraskantis namų sargas. Tarp jų nėra žmogiškumo. Tarp jų yra šuniškumas. Šuo iškyla kaip žmonių tarpusavio santykių ir paties žmogiškumo problema par excellence. Šuo, kuris yra ir draugas, ir priešas. Šiuo agresijos ir meilės principu grįsti ne tik žmonių santykiai – žmogus žmogui vilkas, žmogus žmogui brolis – bet ir tautos vienybė ir tarptautiniai santykiai.
Tačiau – ir tai esminis klausimas – ar be šio šuniškumo dar lieka kas nors išimtinai žmogiška? Klasinės, rasinės, etninės, lytinės meilės ir neapykantos, grupavimaisi ir antagonizmai – visa tai yra šuns („draugo–priešo“) sfera. Bet ar yra kas nors išimtinai žmogiška, kas plevena virš mūsų ir jungia mus kaip žmones anapus šuniškumo? Bijau, kad ne. Kad ir kaip to nenorėtų humanistinių idealų sekėjas: sotus alkano nesupras. „Piktas šuo“ nesupras. Nes pirmesnė už žmogų yra baimė. Baimė dėl savo gyvybės, kuri ir yra žmogaus lemtis. Čia baigiasi visi argumentai ir išdygsta dantys. Kalenama jais iš baimės, šalčio ar agresijos – jau ne taip svarbu. Čia prieiname ribą, kai nebėra jokio racionalaus paaiškinimo. Beprotybėje ir chaosas, ir laisvė. Tačiau ir vienišumas, ir nežinojimas, kaip viskas yra iš tikrųjų, kas yra žmogus. Galbūt tai jau mirties patirtis, nes ji irgi bežadė.
