„Suokalbis“: pagyrimas ir apraudojimas

GINT ARAS

Nuosprendis galutinis ir neapskundžiamas. Tie, kurie dar tikėjosi, kad „Suokalbis“ kažkaip sugebės prisikelti iš ankstyvos mirties, dabar jau žino, kad baras galutinai palaidotas. Patikimas šaltinis mane informavo, kad kompanijos „In Vino“ savininkai laimėjo patalpų nuomos konkursą. (Neabejoju, kad konkurse – kaip ir visuose konkursuose Lietuvoje – visiems dalyviams buvo sudarytos vienodos sąlygos.) Jau šį rudenį „Suokalbyje“ galite tikėtis padirbtų rankinukų ir vogtų laikrodžių demonstruoti susirinkusios minios.

„Suokalbio“ pražūtis yra didesnis nuostolis Vilniui, nei daugelis pamanytų. Beje, jeigu esate madingų barų mėgėjas, kuriam kyla klausimas, kas tas „Suokalbis“… prašyčiau, tik nepūskite miglos į akis. Yra vos keletas pateisinamų priežasčių, kodėl jūs nesate girdėjęs apie šį barą, ir daugelis tolygios prisipažinimui, kad jums niekuomet neteko girdėti apie Vilnių.

Tik nedidelė dalis „Suokalbio“ nežinojusiųjų gyvena Vilniuje arba bent jau yra jame pabuvę – kas žmonos ieškodamas, kas užkąsti „McDonald’s“ ar netgi pasidarbuoti parlamente. Jiems kultūra nerūpi. Aš nekalbu vien apie paniurėlius, konservuojančius agurkus sodų nameliuose, ar treninguotus ambalus, rėkiančius į mobiliuosius telefonus „Akropolyje“.

Sofistai, dėstantys Vilniaus universitete, vudu šventikai, skaitantys leidykloms pateiktus manuskriptus, ir į telefonų skambučius Kultūros ministerijoje atsakinėjantys biurų žonglieriai nė nemirktelėję prisipažins, kad kultūra jiems iki skausmo nuobodi. Jiems niekuomet neteko girdėti apie „Suokalbį“, ir tegul jie užsiima savais reikalais. Reikalauti, kad visi būtų itin kultūringi – prastos kultūros ženklas.

O mes, likusieji, be abejonės, esame panirę į gilų liūdesį. Mes pripažįstame, kad Vilnius, galima sakyti, pernakt nusmuko nuo miesto, turėjusio nuostabiausią barą pasaulyje, iki miesto, nesugebančio išlaikyti kultūrinės institucijos. Na ir kas, kad toje institucijoje buvo pardavinėjamas alkoholis ir leidžiama šokti ant stalų. Kaip tai galėjo atsitikti mieste, kurio maisto parduotuvėse alaus rūšių daugiau nei sūrio? Kaip Vilnius galėjo leisti uždaryti nuostabiausią barą pasaulyje, kai už kanalizacijos vamzdį, „pagerbusį“ Vilnių kaip Europos kultūros sostinę, nepagailėta 50 tūkst. dolerių?

Galbūt jums smalsu, iš kur aš žinau, kad „Suokalbis“ buvo nuostabiausias baras pasaulyje? Žinoma, nesu aplankęs visų šioje žemėje esančių barų. Tačiau galiu papasakoti apie reikšmingus eksperimentus, kuriuos man teko atlikti didžiųjų pasaulio miestų girdyklose, tarp jų tokiose dėmesio vertose vietose kaip „La Bodeguita del Medio“ Havanoje, „The Village Idiot“ Niujorke, „Café Cinema“ Berlyne, „Café 36“ Amsterdame ir (galbūt ne tiek žinomame) Čikagos „Ola’s Liquors“. Vienintelis baras, galintis bent iš dalies lygintis su „Suokalbiu“ savo kultūrine reikšme, – Lince įsikūręs „Cafe Corretto“. Ši vieta – tai lyg tabako ir marihuanos (kartais ir opiumo) dujų kameroje vykstantis arbatvakaris. Tačiau „Suokalbis“ buvo pranašesnis ir už „Corretto“; ir netgi smarkiai pranašesnis.

Visų pirma „Suokalbis“ buvo įsikūręs Lietuvos rašytojų sąjungos užnugaryje. Prašyčiau stabtelėti akimirkai ir labai rimtai apie tai pamąstyti: Lietuvos rašytojų sąjunga. Kur geriausias baras Čikagoje? Ogi kitapus gatvės nuo degalinės ir kiaurą parą veikiančios valgyklos. Niujorke? Prisišliejęs prie „Bohemian Hall“ Astorijoje (Kvinse), kitapus gatvės nuo graikų restorano. Geriausias Havanos baras iš tiesų yra Majamyje. Londone apskritai nebeliko aludžių; jas seniai pakeitė „Diageo“ supirktos sterilios girdyklos, esančios ne kažin kas daugiau nei „Guinness“ rinkodaros centrai. Geriausias Amsterdamo baras buvo „De Kuil“ („Duobė“). Deja, dabar, kai Amsterdamo baruose nebeleidžiama pardavinėti hašišo, o hašišo kavinėse nebenusipirksi alkoholio, geriausias baras įsikūręs kitapus gatvės nuo kavinukės.

Pasidairius po nuostabiausius pasaulio miestus galima rasti įspūdingų aludžių, įrengtų rūsiuose ir pilių bokštuose, karuselėse ir dangoraižių viršūnėse. Vienas ekscentriškas draugas svajoja įrengti aludę laive ir savižudžių vakarėlį nuboginti žemyn nuo Niagaros krioklio. Galbūt taip pagaliau būtų nušluostyta nosis Lietuvos rašytojų sąjungos užnugaryje įsikūrusiam barui.

Bet kuris Vilniaus taksistas žinojo, kur yra „Suokalbis“. Ne kiekvienas netgi pačiame centre esantis baras gali pasigirti tokiu žinomumu. O juk sostinėje yra ištisi rajonai, kuriuose taksistai nuolatos pasiklysta. Pavyzdžiui, pamėgink tu, lietuviškai gerai nekalbantis žmogau, kurį nors iš „Martono“ vairuotojų įkalbėti, kad nuvežtų į Juodvarnių Šūdų 9-ąją* gatvę. Vairuotojas nuveš tave į Dvarčionių „Maksimą“, nulups 20 ar 40 litų ir išleis pėdinti neasfaltuotu keliu, kur turėsi nuolat saugotis, kad nebūtum partrenktas pasiutusiu greičiu lekiančių automobilių. Tačiau lietuviškai nė žodžio nekalbančiam vyrukui užtekdavo pasiprašyti nuvežamam į Šuo Kalba ar Cok Клубничный, ir kiekvienas sutiktas taksistas suprasdavo, kur klientas nori patekti.

Vilniaus taksistai garsėja sugebėjimu vežioti užsieniečius ratais ir paskui nekaltai kasytis pakaušį ir traukyti pečiais, kai automobilis „netyčiomis“ atsiduria Trakuose. Tačiau nesvarbu kam parūpdavo patekti į „Suokalbį“, vairuotojai visuomet skubėdavo šiuo adresu nepaprastai žvaliai. Jie juk žinojo, kad iš baro išeinantys žmonės retai būdavo įgalūs vaikščioti. Ar juo labiau skaičiuoti pinigus.

Pinigai „Suokalbyje“ tuo pat metu buvo ir menkos, ir esminės reikšmės dalykas. Kad gautum išgerti, pinigų turėti nereikėdavo; užtekdavo patykoti, kol kas nors paliks savo gėrimą be priežiūros. Gėrimai iš tiesų nepriklausydavo juos įsigijusiems žmonėms, lygiai kaip ir cigaretės nepriklausydavo tiems, kieno burnose jos styrodavo. Tiek alkoholis, tiek tabakas „Suokalbyje“ tiesiog būdavo paleidžiami į apyvartą. Tiesa, jeigu įsigijęs bokalą alaus norėdavai gėrimą pasilaikyti sau, privalėjai jį tvirtai laikyti rankose; silpnų rankų būtybėms grėsdavo užsikrėsti burnos ligomis.

Pirmą kartą užsukęs į „Suokalbį“, užsisakiau bokalą alaus, pasistačiau jį ant stalo ir nusisukęs į kitą pusę ėmiau šnekučiuotis su draugu. Kai atsisukau – pamačiau prie stalo įsitaisiusį senuką, kuo ramiausiai maukiantį mano alų. Jo ūsai priminė du judančius tarakonus, o kažkokios rūšies mielinga masė, matyt, dauginosi ant jo dantų maždaug tris dešimtmečius. Vyrukas niekuomet neturėdavo nė cento kišenėje, tačiau aludėje praleisdavo valandų valandas ir išeidavo girtut girtutėlis; matydavau jį svirduliuojantį K. Sirvydo gatve su aromatinga cigarile dantyse.

Bare galiojo griežtas draudimas rūkyti. Rūkaliams tekdavo nėšintis laukan. Net ir užkietėję nuolatiniai lankytojai šios taisyklės laikydavosi, trumpam palikdami barą, kad „pasiskolintų“ cigaretę iš draugo ar nugvelbtų iš nepažįstamojo burnos. Kartą vos susisukau cigaretę, užsimojau brūkštelėti degtuką, bet staiga raudonbarzdis senis nugvelbė papirosą tiesiai man iš lūpų ir suspaudė savo geltonais dantimis. Kas man beliko – tik pasiūlyti jam ugnies… Iš gilumos, lyg iš pačių vidurių, prasiveržė nuoširdus žmogėno džiaugsmas ir jis paklausė, ar aš žinau, kad jis turi roges, kadaise priklausiusias šv. Kazimierui.

„Suokalbyje“ daug ką sužinojau apie Lietuvos ir Europos istorines ir politines figūras, ypač apie jų fiziologiją ir seksualinius įpročius; pastarieji būdavo mėgstamiausia pokalbių tema. „Suokalbio“ žmonės beveik niekuomet nesileisdavo į politinius ginčus kaip ŠMC ar „Baltų dramblių“ chebra, tačiau teko dalyvauti pokalbiuose apie žymius žmones, tokius kaip Napoleonas ir Aleksandras Didysis, o kartą netgi padėjau vyrukui apsispręsti, ar jam verta pavadinti savo pirmagimį Bonapartu – jei ką, šią idėją aš entuziastingai palaikiau.

Pokalbiai apie Lietuvos politikus dažnai būdavo aštrūs, tačiau ne dėl politinių nesutarimų. Nacionalistai ir liberalai, krikdemai ir komunistai – visi buvo laikomi korumpuotais šikniais, tad „Suokalbio“ lankytojai paskirdavo šiek tiek laiko išsilieti tiek ant vienų, tiek ant kitų. Kadangi niekuomet neatsirasdavo norinčių ginčytis dėl politikų korupcijos, rimtų nesutarimų beveik nekildavo.

Kad ir kokie būtų buvę nesutarimai, jie išsisklaidydavo pradėjus skambėti muzikai. Kai iš kolonėlių pasigirsdavo visu garsu paleistas „Highway to Hell“ įrašas, prasidėdavo spontaniškas šokis ir nelikdavo kitos išeities, tik griebti į porą pirmą pasitaikiusį asmenį – vyrą ar moterį, jauną ar seną, nusipraususį ar ne, – šis čiupdavo ranką ir įsprausdavo tave į kampą. Sėdėti prie stalo ir užsiimti savimi buvo neįmanoma, nes viskas – nuo stalo iki lentynos virš židinio ir plačių palangių – staiga virsdavo šokių aikštele. Į „Suokalbį“ ateidavai pasiruošęs kraipyti užpakalį ir atsiduoti negrabiai ekstazei; tam nereikėdavo nei ritmo pojūčio, nei klubinės aprangos; netgi ir visos galūnės nebuvo būtinos. Chebra šėldavo pagal keisčiausią muzikos maišalynę – nuo sunkiojo roko, hiphopo iki kantri ir „popso“. Po atviru dangumi įrengtose Europos girdyklose ar slidinėjimo kurortuose neišvengiamai išgirsi kokį girtuoklį staugiant Dono McLeano „American Pie“ ar Johno Denverio „Take Me Home, Country Roads“. „Suokalbis“, deja, taip pat neišvengė šių iki skausmo nuvalkiotų šlagerių. Skirtumas tas, kad čionykštė publika prasimanydavo naujus dainų žodžius, o moteris kaštoniniais plaukais, pasižymėjusi bene pačiu garsiausiu, beveik operiniu, balsu, mojuodavo į taktą rezgine, pilna kankorėžių ir blizgančių kojinių. Po saldžios Johno Denverio raudos bet kada galėjo pasigirsti „Metallica“, „Boney M“, AC/DC, „Guns N’ Roses“, ABBA, Eminemas ar „Queen“.

Kiekviena „Suokalbyje“ skambėjusi daina buvo traktuojama kaip potenciali šokių muzika, netgi „Sex Pistols“ kūriniai. Man taip ir liko mįslė, kaip visa tai atlaikydavo baro stalai. Kai rusvos spalvos sovietinio stiliaus kelnes mūvintis senyvas vyrukas imdavo kraipytis imituodamas Freddie Mercury, o jo šokio partnerė, lyg ir gretimai esančio viešbučio registratūros darbuotoja, siūbuoti apvalainais klubais į taktą dainai „Fat Bottomed Girls“, buvo aišku kaip ant delno, kas čia dedasi. Kai matydavai liesą troleibuso vairuotoją, besigražinantį skruostus lūpdažiu, pasiskolintu iš mielai savo kosmetika besidalinančios turistės, ir porelę, šokančią pagal „Ra Ra Rasputin, Russia’s greatest love machine“, „Suokalbio“ paskirtis nekeldavo jokių abejonių. Baras nebuvo šiaip sau vieta, į kurią išsidūkti susirinkdavo kitose girdyklose nepageidaujami tipai ar apkvaišę kišenvagiai. Tai buvo viešoji Vilniaus erdvė, kuri rimtai eksperimentavo su absoliučios laisvės idėja.

Vokietijos miestuose esama ištisų rajonų, tokių kaip St. Pauli ar Friedrichshain, skirtų būtent tam. Amerikoje yra Las Vegasas, miestas, besipelnantis iš vidutinybių, nusprendusių porą savo gyvenimo savaitgalių nutrūkti nuo grandinės. Tai, kas vykdavo „Suokalbyje“, spontaniškai pasikartoja Niujorko metro vagonuose ir Čikagos ledo ritulio komandos „Blackhawks“ rungtynėse. Naujasis Orleanas turi Bourbon gatvę ir „Mardi Gras“. Brazilija turi Rio. Italai turi Graikiją, Švedai – Daniją. Tokiam miestui kaip Barselona, kur gali nuogas pereiti paplūdimiu, viešai nusiskalauti smėlį atviruose dušuose ir patraukti link La Rambla atlapotais marškiniais, „Suokalbio“ nereikia. Barselonoje jautiesi taip, tarsi pagautas įkvėpimo galėtum užšokti ant bet kurios lauko kavinės stalo, nusimauti kelnes ir pareikšti: „Laisvė Katalonijai!“ Aš rimtai, galit pamėginti. Niekas iš „Falk Security“ ar „Komandos A“ neatbėgs jūsų sumušti lazdomis.

Laisvė lietuviams yra opi tema, kuria jie retai diskutuoja su tokiais užsieniečiais kaip aš. Jeigu sąžiningai sudarytume didžiausių lietuvių baimių (sąmoningų ar nesąmoningų) sąrašą, laisvė būtų jo viršuje. Ne laisvė būti pačiam sau šeimininku ar atsilaikyti prieš monstrą okupantą. Šiuos dalykus lietuviai yra įvaldę geriau negu kai kurios tautos, turėjusios daug daugiau galimybių pasipraktikuoti. Maža šalis yra būtent tokios laisvės pavyzdys. Tačiau aš kalbu apie kitokią laisvę.

Lietuviai bijo asmeninės laisvės, ypač jei individui reikia pripažinti savo tikrąsias mintis ir jausmus tiek sau, tiek visuomenei. Žmonės linkę tai vadinti sovietinio mentaliteto reliktu, tačiau pasidaro nejauku, kai tuos pačius elgesio modelius pastebi tarp emigrantų, išvykusių į JAV dar iki Sovietų okupacijos.

„Negana to, – svarsto tikras lietuvis, – kad aš bijau savo minčių ir jausmų, man siaubą kelia tas faktas, jog kaimynai jaučiasi taip pat.“

Jeigu išdrįstų prieiti prie nepažįstamojo ir pradėti pliaukšti apie šv. Kazimiero roges, užsispaudęs lietuvis būtų priverstas pripažinti, kad rogės yra daug įdomesnės – net jeigu tai ir fantazija – nei dešra, kurią jis nusipirko „Maximoje“, ar kelionė į Čikagos užmiesčių cepelinų vakarėlį. Šv. Kazimiero rogės yra daug geresnė investicija – būtent dėl to, kad jos išgalvotos, – negu „Audi“, kurią tikras lietuvis nusipirko, idant jo draugai jam pavydėtų; šikniai, jie susikrapštė pakankamai pinigų nusipirkti BMW, ir tai jį siutina.

Rogės yra daug smagesnis dalykas nei apgailėtina korupcija, dusinanti visuomenę. Ji tokia išplitusi, kad vieną dieną gali tekti pasmaugti kaimyną vien tam, kad jis nepadarytų to paties. Dažno lietuvio tikros mintys ir jausmai yra nuostabesni nei „Eurovizija“ ar „Chorų karai“, tačiau jis nedrįsta to prisipažinti, nes gali būti pavadintas debilu ar girtuokliu. „Eik „Suokalbin“, – pasakys jam kaimynas. – Ir sėdėk su debilais ir alkoholikais.“

Kai girdėdavau ką nors kritikuojant „Suokalbį“, dažniausiai būdavo audžiama mintis, esą joks padorus žmogus neturėtų būti pastebėtas tame purviname avilyje su idiotais ir mižniais babatukininkais. Man tai buvo pasakyta į akis geriant kitose vietose, tarp jų – „In Vino“. „Pratęsiam „Suokalbyje“?“ – pasiūliau. Buhalterio antakiai suruko. Norėdamas užbaigti šią nemalonią diskusiją, jis užsakė penktą butelį vyno ir ėmėsi to, ką geriausiai išmano – demonstruoti savo „TAG Heuer“ laikrodį. Nors užmušk nepasakyčiau, ar tas laikrodis originalas, ar padirbtas, kaip ir jo itališki batai, iš tiesų greičiausiai pagaminti Kinijoje.

Kai buhalteris trumpam nuėjo prie kito staliuko, jo visiškai prisitvojusi žmona tuojau pat išklojo: jų „Audi“ – tai metalo laužo krūva, parvežta iš Vakarų Europos ir suremontuota draugo. Po šešto butelio vyno buhalteris su žmona sėdo į savo „Audi“ ir išvažiavo namo. Iš karto prisistatė jo draugas – žmogus, visuomet norėjęs „TAG Heuer“ laikrodžio, piratinių itališkų batų, girtos blondinės žmonos ir iš metalo laužo ištrauktos „Audi“, – ir papasakojo, kad viršininkas vairuoja neturėdamas teisių. Pasirodo, jis buvo pagautas girtas prie vairo, tačiau nesugebėjo susimokėti kyšio policininkams.

Retas lietuvis gali kalbėti apie girtuokliavimą neįspraustas į kampą. Darželinukai neapsimetinėja – jie pasižiūri pro langą ir sako: „Parkas pilnas girtuoklių.“ Visokios nekaltosios visuomenės avelės gali užsikimšti ausis, kai kas nors pamini „Suokalbį“, tačiau anksčiau ar vėliau jiems vis tiek teks eiti parku, važiuoti autobusu, praeiti pro kioskelį ar dalyvauti vestuvėse. Alkoholio įtaka lietuvių gyvenimui ir mąstymui yra tokia didelė, kad net suformavo kalbą. Esama specialaus žodžio „pragerti“, skirto išreikšti nuostoliams, patirtiems dėl girtavimo. Atitinkamam sakiniui angliškai reikia net trylikos žodžių: I became so obscenely drunk last night that I lost my mobile phone. Tuo tarpu lietuvis tą patį pasakys dviem: Mobiliaką pragėriau. Galbūt tikslumo dėlei tūlas pridėtų dar vieną žodį: Vakar mobiliaką pragėriau. Tačiau jeigu panašiame sakinyje išgirsite ketvirtą žodį, neabejokite, kad žmogus arba vapa nesąmones, arba keikiasi.

Be abejo, bent jau teoriškai, ne visi girtuokliai ir girdyklos yra vienodi. Net ir pats didžiausias komunistas turėtų teikti pirmenybę burgundiškam vynui, o ne babatukui. Ir jeigu ruošiesi prisigerti, tai bent jau teikis vairuoti „Audi“, o ne miegoti vidury Laisvės prospekto. Nors neįmanoma nesidžiaugti tokiais dalykais kaip alaus kioskeliai miesto pakraščiuose (ar centre), būtų nesąžininga su jais lyginti „Suokalbį“. Taip, tas tiesa, daugelis „Suokalbio“ lankytojų buvo toli gražu ne pasiturintys, tačiau prisiminkite, kad baras, šiaip ar taip, ne Monake. Iš tiesų jis pritraukdavo žmonių iš pačių įvairiausių socioekonominių sluoksnių, kokių tik įmanoma rasti Vilniuje. Aš nekalbu vien tik apie svirduliuojančius naujuosius miestiečius ar žioplinėjančius turistus. Mane su „Suokalbiu“ supažindinęs žmogus yra nekilnojamojo turto magnatas, o jo žmoną nuolatos rodo per televizorių. Puikiai išsilavinę poros draugai dažnai lankydavosi „Suokalbyje“, tarp jų – advokatai, dailininkai, operos dainininkai, rašytojai ir poetai. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad dalis šių žmonių jaukiai jausdavosi ir „In Vino“, tačiau šiuose baruose jie gerdavo dėl visai kitų priežasčių. Pirmo mūsų apsilankymo „Suokalbyje“ metu magnatas man pasakė (angliškai): I come here to relax. To get away from the Vilnius bullshit.

Vienas iš esminių žmogiškųjų gynybos mechanizmų yra gebėjimas paslėpti savo pažeidžiamumą ir trūkumus po perdėtos sėkmės ir pasiekimų kauke. Visa mūsų gerovė priklauso nuo įspūdžio, kurį sudarome, todėl neverta sumenkinti įvaizdžio reikšmės. Tačiau lietuviai yra ypač žiaurūs teisėjai, greiti pabaksnoti pirštu tam, kurio statusas yra nepakankamai aukštas.

Paprastai siektini dalykai – tai turtingi vyrai, lieknos žmonos, sportiniai automobiliai, brangūs drabužiai ir buvimas „geru lietuviu“ (kad ir ką tai reikštų). Tačiau tiesa yra ta, kad daugelis lietuvių nekenčia tokio status quo, nes jis sukelia daug streso ir yra absurdiška psichologinės vergystės forma. Lietuvoje nėra nė vieno žmogaus, kuris iš tiesų tikėtų, kad brangūs drabužiai ir automobiliai gali paversti juos blaivaus proto genijais, tačiau, nepaisant to, žmonės kaip įmanydami stengiasi kontroliuoti kitų nuomonę apie save.

Gana daug puikiai apsirengusių ir prestižines transporto priemones vairuojančių lietuvių nuoširdžiai mėgsta kartkartėmis nusigerti ir pakvailioti. Tačiau jiems nepatinka, jeigu aplinkiniai ima manyti, kad jie yra kvailiai ir girtuokliai. Žinoma, jeigu jie nujaučia, kad jų draugai ar kolegos yra girtuokliaujantys kvailiai, nėra abejonės, jog keletas kolegų ir draugų apie juos pačius yra tokios pat nuomonės. Tačiau, užuot tai pripažinę ir visi drauge nučiuožę šv. Kazimiero rogutėmis į „Suokalbį“, jie geriau susirenka prie kataloniškos „Cava“ taurės ir purkštauja: „Suokalbis“? Joks padorus žmogus neturėtų rodytis šitame idiotų ir apsimyžėlių avilyje.“

Ką gi, jie laimėjo. „Suokalbis“ miręs. Net jeigu koks surogatinis baras atsiras Žvėryne ar Užupyje, eksperimentas niekuomet nebus pakartotas. Galite kaltinti finansinę krizę ar savininkų sprendimą, tačiau neskubėkite nusiplauti rankų. „Suokalbio“ mirtis reiškia daug daugiau nei Vilniaus subkultūros išsibarstymą. Tai rodo, kad Lietuvoje vyksta kažkas gilesnio nei ekonominė krizė. Tai – ir kultūrinis konfliktas, ir klasių kova. Dar daugiau – tai kova tarp požiūrių į gyvenimą. Vienoje barikadų pusėje yra žmonės, kurie nori būti vertinami kaip žmogiškos būtybės, tokie, kokie jie yra, net jeigu yra ne kas kita kaip idiotai ir mižniai. Kitoje pusėje – tie, kurie trokšta, kad kiti žmonės taptų tuo, kuo tapti neįmanoma, ypač sunkmečiu. Net jei ši antroji grupė mažėja ir jos nariai norėtų būti pralaimėtojais, iš tiesų jie laimi; atrodo, kad šis požiūrio į visuomenę parazitas tapo stipresnis nei šeimininkas.

Viso to pasekmės, be abejo, yra realios. Tikrieji idiotai ir babatukininkai bus priversti sėdėti namie. Tačiau jeigu esi nekonvencionaliai ir progresyviai mąstantis blaivus genijus, esama aiškių įrodymų, kad Lietuva artimiausiu metu nesiruošia tavęs pripažinti ar tiesiog sutikti su tavo egzistencija. Net jeigu „Suokalbis“ tau asmeniškai niekuo nebuvo naudingas, mažai tikėtina, kad artimiausiu metu susiformuotų sąlygos ir atsirastų kokia kita vieta, kurioje dažnas galėtų išreikšti savo mintis laisvai, pasidalinti savo atradimais be baimės, kad jie bus pavogti ar kad būsi užčiauptas tų, kuriems tavo mintys pasirodys pavojingos.

Galbūt norėjai likti Lietuvoje tuo metu, kai daugelis ją paliko, tačiau dabar suvokdamas situaciją, ko gero, dairaisi sau vietos už Lietuvos ribų. Jeigu kažkam prisipažinai apie tai susimąstęs, vadinasi, tyliai išreiškei savo nuomonę. Garsiai kalbėti juk nepatogu – nesinorėtų, kad aplinkiniai imtų vadinti išdaviku, netikru ar tiesiog blogu lietuviu.

Vertė Vladas Krivickas

____________

* Taip prie lietuvių kalbos nepripratusiai ausiai skamba „Juodvarnių Sodų 9-oji gatvė“.

Gint Aras (tikr. Karolis Gintaras Žukauskas) gimė Čikagoje 1973 m. lietuvių imigrantų šeimoje. Augo istoriškai lietuvių gausiai gyvenamoje miesto dalyje, kurioje tuo metu jau dominavo meksikiečiai. Lankė parapinę mokyklą, kurioje vieninteliai lietuviai, be jo, buvo sesuo ir brolis. Yra baigęs Kolumbijos universitetą Niujorke ir dabar dėsto anglų kalbą Mortono koledže Čikagoje. Nuo to laiko, kai pirmą kartą apsilankė Lietuvoje 1992 m., prasidėjo aistringa isteriško juoko ir maišto pliūpsniais pagardinta Karolio ir Vilniaus meilės istorija. Gint Aro slapyvardžiu išleistame romane „Finding the Moon in Sugar“ rašytojas sako stengęsis šią meilės istoriją pateikti su kiek įmanoma mažesne ironijos doze. Kad išlaikytų sveiką protą ir gerą sveikatą, Karolis taip pat nevengia flirtuoti su Čikaga, Amsterdamu ir Niujorku. Apie šiuos ir kitus Karolio nuotykius galite pasiskaityti jo tinklaraštyje http://web.mac.com/dyingpoet.