Valstybės dieną renku vaikui mėlynes

VYTAUTAS KINČINAITIS

Iš 20, 23

Viename jau emigravusių ir dar likusių tautiečių suėjime teko išklausyti gyvenimu Lietuvoje nusivylusią moterį, su nuoskauda besiruošiančią vadinamojon ekonominėn tremtin. Kol sūnus baigė mokyklą ir įstojo į universitetą, dar kentėjo, dabar jau atsisakanti kvalifikuoto darbo Vokietijos kapitalo įmonėje ir išvykstanti dirbti žemės ūkyje. Nebegalinti pakęsti išnaudojimo: etatai mažinami, atleistųjų darbo krūvis suverčiamas likusiems ir reikalaujama papildomai dirbti namuose. Atlyginimas už darbą nė iš tolo neatitinka į jį įdedamų pastangų. Aritmetika paprasta: kodėl ji turėtų čia vargti ir gadinti sau nervus, jei sovietmečio nepaliestose Europos šalyse minimalus atlyginimas net už nekvalifikuotą darbą apie 1300 eurų? Vienintelis argumentas prieš emigraciją yra meilė tėvynei. Bet tėvynėje visada gera tiktai mirti. Taip nelinksmai užbaigėme šį pokalbį ir neturėjau jos kuo paguosti.

Gamyba iš išsivysčiusių šalių perkeliama į tas, kuriose pigesnė darbo jėga ir žaliavos, o čiabuviai ima ploti katučių už „sukurtas darbo vietas“. Bet, tiesą sakant, darosi sunku atskirti „užsienio investicijų“ geidavimą ir sveikinimus jų sulaukus nuo gėlių ir ovacijų Lietuvos gatvėse 1940-ųjų liepą pasirodžius žvaigždėtiems tankams. Ir vienu, ir kitu atveju tas pats bejėgiškumas (tuomet politinis, dabar finansinis), tas pats negebėjimas patiems tvarkytis savo namuose ir tas pats istorinis fatališkumas. Ta pati nelinksma situacija, kai renkamasi tarp emigracijos, rezistencijos ir prisitaikymo. Tai jau okupacija „kitomis priemonėmis“, gyvenimo sutapatinimas su pinigais: nėra pinigų – nėra gyvenimo, nėra žmogaus, nėra laisvės. Tankams išvažiavus, atbėgo aukso veršis ir, matyt, čia ganysis tol, kol turėsime ką parduoti ir noro parsiduoti, nes išsivysčiusių Europos šalių pinigų spausdinimo mašinos dirba be pertrūkių.

…Liepos šeštosios rytas. Danų kapitalo įmonės „Rėkyva“ eksploatuojamoje aukštapelkėje kruta rusiškai besikeikiantys darbininkai, burzgia dailius kaip Egipto piramidžių luitai durpių gabalus į rietuves kraunantis traktorius. Nesvarbu, kad Lietuvoje Karaliaus Mindaugo karūnavimo diena. Naudojamasi geru oru iš aukštapelkės išplėšti kuo daugiau per tūkstantmečius susigulėjusio vertingo kuro ir trąšos sluoksnio (per metus jo tesusidaro 1 mm). Beveik visas jis išvežamas į Daniją ir kitas Europos šalis, o lietuviai kaip atlygį gauna didesnes ar mažesnes pinigų sumas: daugiau mokama įmonės Lietuvoje vadovams, kaip ir buvę Kremliaus vietininkai besistatantiems daugiaaukščius namus, o kaitroje besiplūkiantys darbininkai tenkinasi minimumu.

Tačiau šiais nedarbo ir „pinigas lygu žmogus“ laikais mūsuose nespjaunama ir į skatikus. Karpiškių ir Tyrulių aukštapelkės iškastos jau sovietmečiu. Kita sąjunga durpių pareikalavo iki pat Rėkyvos ežero. Jos labui prieš kelerius metus net sumažinta 1992-aisiais Lietuvos Atkuriamojo Seimo nutarimu įsteigto Rėkyvos botaninio-zoologinio draustinio teritorija. Tad ar bereikia stebėtis, kad per savo valstybės šventę lietuviai triūsia jų žemę nusavinusioje įmonėje, o šioji pasauliniame tinkle lietuvių kalba jau ir neegzistuoja, tik anglų, vokiečių, danų kaip „Rekyva.eu“ – esame integruoti visu šimtu procentų.

Neabejoju, kad savo Valstybės dieną čia vargstantieji galvoja apie savo vaikus. Nes ir aš juk pietinėje pusėje likusiame aukštapelkės ruoželyje tarp durpyną sausinančio magistralinio kanalo ir durpių karjero renku savo vaikui mėlynes. Jis dar mažas. Bet jau nebegaliu jam parodyti savojo vaikystės tyro. Menu šią aukštapelkę, kai ji dar buvo neliesta: geltonas sultingas tekšes, kurias vadindavome laukinėmis braškėmis, vaivorus, kuriuos vadindavome girtuoklėmis, nes nežinojome, kad svaigstame ne nuo jų, o nuo šalimais augančių gailių kvapo, spanguoles ant drėgno samanų kilimo, keistus grybus, dieviškai gražias gyvates ir nutrūktuodegius driežus, pasakiškus drugius ir nematytus paukščius tarp išsirangiusių pelkinių pušelių. Tai buvo kitas pasaulis. Eidavome čia dažnai, paprastai lydimi tėvų, o mūsų protėviai čia, šalia raisto, ir gimė baltomis samanomis apkaišytuose rąstiniuose namuose Vaikšnėgalos kaime. Kaimas išnyko jau kolektyvizacijos laikais, o begalinis mano vaikystės paslapčių pasaulis ir gyvybės iš Raudonosios knygos pilna aukštapelkė virto tūkstančio hektarų vėjų pustoma, saulės kaitinama ir gaisrų siaubiama plyne.

Aukso veršis su valiutiniu varpeliu po kaklu siaubia ne tik pelkes, bet ir miškus. Bičiulis jau prieš kelerius metus su neslepiamu kartėliu kvietė pažiūrėti per „Google Earth“ į savo gimtinės miškus Radviliškio rajone, tiksliau, į tai, kas iš jų likę – gal poros šimtų žingsnių butaforinė juosta nuo kelio pusės. Tas pats ir mano gimtinėje. Išvežti Būdų, Barsukynės miškai – anksčiau iš Pakapės į Bazilionus važiuodavai per girią, o dabar – per kirtimus. Iškirsti miškai prie Karpiškių ir Meškiškės kaimų. Baldais užsieniečiams ir visokiais europadėklais virto ir Dukto miškas, kuriame Lietuvos partizanų ginkluotųjų pajėgų vadas, ketvirtasis Lietuvos prezidentas Jonas Žemaitis-Vytautas įkūrė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Prisikėlimo apygardą, pats šiame miške ir Einoraičių kaime 1948–1949 m. gyveno, netoli Mėmlaukio kaimo turėjo vadavietę.

„Jei aš būčiau didžiausias Vilniaus, Lietuvos priešas ir turėčiau užduotį kaip nors palaužti, sugniuždyti „jų“ (mūsų) dvasią, dabar žinočiau, ką reikia daryti. Ir kaip sovietų valdžiai Sąjūdžio laikais tai neatėjo į galvą! Paprasčiausiai imti ir išpjauti visus miestų medžius. Ir būtų gana – „jie“ (mes) nebepakeltų galvos. Kaip su ta Grainio liepa. Esu tikras, kad tai ir viena iš „nematomų“, pasąmoninių emigracijos priežasčių: tiesioginio, banalaus ryšio lyg ir nematyti, bet padarykite eksperimentą – viename iš dviejų panašių miestelių iškirskite medžius ir tada suskaičiuokite pabėgėlius!“ – „Šiaurės Atėnuose“ kadaise rašė Dainius Razauskas. Problema čia ne patys medžiai, o tautiečių mentalinė būklė: „Aš tik vykdau įsakymus.“ Netinkamas tuopų genėjimas miestuose ar miškų išvežimas yra tik pavieniai epizodai iš aukštosios „eurointegracinės“ sferos, kurios įsakymai „integruotų“ lietuvių vykdomi beatodairiškai. Taip Šilutės rajone unikaliame Minijos kaime per kelias dienas išpjauta beveik 250 medžių. Prašydama savivaldybės leidimo atlikti šiuos darbus bendrovė nurodė, kad medžius šalinti reikia rengiantis už Europos Sąjungos lėšas statyti naujas krantines.

Važiuojant keliu Šiauliai–Tytuvėnai atrodo, kad miškas savo vietoj, bet prieini arčiau, kerti Šimšės upelį – ir iliuzijos išsisklaido… Kaip tad gyventi Lietuvoje be iliuzijų? Na, guostis galima nebent tuo, kad iliuzijos išnyksta ne staiga, o pamažu. Taip gali išvengti šoko ir spėti pasiremti tikrosiomis vertybėmis. Kas yra neįkainojama ir lieka neįkainojama, nepaliesta vis į šviesesnį rytojų vedančių sistemų, santvarkų ir sąjungų kaitos. Supranti, kad tik gamta yra tikroji tavo Sąjunga – jei tik pats esi jai ištikimas. Ir ji, kaip tas lakmuso popierėlis ar nemokantis meluoti vaikas, parodo, kas iš tikrųjų vyksta su tavimi ir aplink tave.