Paveikslo mirtis ne ant kryžiaus
JŪRATĖ STAUSKAITĖ
Ravint daržus atplaukia mintys. Visai nesusijusios su morkomis (kurių beveik ir nebeliko). Pvz., apie paveikslą. Kaip abstrakčią arba konkrečią sąvoką. Apie paveikslo mirtį. Ypač ant sienos… Arba jo gyvenimą. Tiesą sakant – O KUR JIEMS GYVENTI? Jei jie atsiduria ant sienos (nesvarbu, kokia intencija – „dėl grožio“ ar dėl to, kad „jame kažkas yra“, ar todėl (ypač todėl), kad juos kas nors padovanojo) – vadinasi, jie pasmerkti mirti.
Pirmu atveju („dėl grožio“) – todėl, kad jis jau negyvas iš pat pradžių, nes iš anksto (dar menininko dirbtuvėje) buvo kuriamas prisitaikyti, išnykti, tarnauti kokiai nors sienai, interjerui etc. Jis jau savo embrioninėj stadijoj sutiko nebūti. Patenkinti trumpą įspūdį, drungną estetikos romybę.
Jūratė Stauskaitė. Judesys. 2007
Antru atveju („jame kažkas yra“) – tai paveikslas, kuris tave sujaudino, patraukė dėmesį, privertė tapti jo (paveikslo) būties bendrininku. Pradžioj atrodo, kad negali be jo gyventi. Reikia kaip draugo, kaip šeimos nario, kažko gyvo (beveik kaip šuniuko). Esu tai patyrusi su Skačkos* „Mirusio Kristaus galva“. Tada turbūt tu jį turi. Vaikštai į kambarį, kuriame jis gyvena, pasikalbi su juo. Patyli. Ilgainiui imi nebepastebėti jo. Jis ir vėl susilieja su siena, tampa baldu ar atributu, net imi derinti gėles ar servetėles prie jo spalvų, tuo pripažindamas, kad jo siela jau nurimo, susitaikė su tavo egoistišku vartojimu. Susivartojo. Ir buvo sunaikinta. Tais retais atvejais, kai vis dėlto to nenutinka – vadinasi, kova pakrypusi paveikslo pusėn – jis tave nugali, ir tu imi keisti baldus, servetėles, atributus ne principu „taikyti prie paveikslo“, o atvirkščiai – paveikslą taikyti prie savo gyvenimo. Galbūt net jį (gyvenimą) keisti. Šalinti ir tolinti nuo jo (paveikslo) viską, ką jis reikalauja pašalinti.
Galbūt jis išvys ir tave patį ne tik iš tavo kambario, bet ir iš namų. Sukurs naują tavo gyvenimo viziją. Pavers tave savo sekėju, o gal net vergu. Beliks arba susitaikyti su jo diktatūra, arba susikaupus ir apsisprendus jo atsisakyti. Bet jei nugabensi tą paveikslą į rūsį ar palėpę, vis tiek jo nepamirši ir jausi jo egzistavimą labiau nei savo, kol galbūt sugalvosi jį kam nors padovanoti (pvz., savo geriausiam draugui) arba sudeginti – šis kraštutinis būdas nepatartinas jau vien todėl, kad (tu juk žinai) jo energija neišnyks pelenuose, net išbarstytuose į upę…
Apie trečią atvejį („padovanotas paveikslas“) beveik neverta kalbėti, nes tokią akciją reikėtų prilyginti nusikaltimui. Tai „nekalta intencija“ – brovimasis į kito (savo artimo ar tolimo) asmeninę erdvę jo neatsiklausus. Tai tas pats, jei „gerų intencijų skatinamas“ nuspręstum jam padovanoti pitoną, aligatorių ar skruzdėlyną. Galbūt (kai kuriais atvejais) kokio kiškio ar liūto iškamšą, negyvą, gąsdinančią tavo vaikus naktyje. Gali pasitaikyti ir katinas, kurio „iš principo“ negali pakęsti, arba žaltys, kuris, nors ir nepiktai, įsirangys į tavo lovą ir kurio su pasidygėjimu nepajėgsi išmesti pro langą vien todėl, kad jis – nuoširdi draugo dovana. Tuomet tu arba suki galvą, kaip tuos lobius padovanoti kam nors kitam, arba surikiuoji be tvarkos ir taisyklių (čia jų ir negali rastis) ant tų pačių VISKĄ ištveriančių sienų ir gyveni tame sumaitotame vienas kitą naikinančių pasaulių chaose, kol gydytojas (ekstrasensas) nustato keistą išsiderinimo diagnozę, neįžvelgdamas tikrosios jos priežasties.
Algis Skačkauskas. Mirusio Kristaus galva. 1996
Šiuo požiūriu ypač problemiškas yra paveikslų kolekcionavimo atvejis. Iš pirmo žvilgsnio jis tarsi remiasi antruoju (t. y. „jame kažkas yra“) arba kitaip – „meniškumo“ principu, kuris lyg ir turėtų būti saugiklis nuo intervencijų pavojaus. Deja, rinkdamas įtaigius (jei pasiseka), talentingų kūrėjų darbus, pasmerki save neišvengiamai aršių priešininkų kovai, nes stiprių pasaulių kolegiškas bendrabūvis neįmanomas. Atsidūrę vienoje erdvėje, dažniausiai vienas šalia kito, jie neturi kitos išeities – tik visai nekolegiškai konkuruoti, įnirtingai bandydami sunaikinti bent jau artimiausią kaimyną. Tokioje kryžminėje ugnyje nukenčia visi dalyviai, nes tuščiai išbarsto savo energiją beprasmiškiems judesiams, naikinantiems tiek bendrą „kolekcijos“ atmosferą, tiek savo individualią teisę būti patys sau. Užkietėję kolekcininkai (arba „meno narkomanai“) galbūt patys savo „kailiu“ (sutvirtėjusiu dažniausiai veikiant merkantilizmo injekcijoms) nejaučia ar tariasi nejaučią tokio chaoso fizinių ir psichinių pasekmių, tačiau vis tiek yra priskirtini prie paveikslų žudikų kategorijos. Be abejo, kadangi tie kūriniai yra jų privati nuosavybė, jie nėra patrauktini teisminėn atsakomybėn, juolab kad ir naudojasi savo kolekcijomis iš esmės patys ir patys sau.
Beje, muziejų padėtis labai primena anksčiau minėtąją, kai paveikslai, patekę jau į tikrąjį kalėjimą (su nustatytu oro kiekiu, šilumos, drėgmės, temperatūrų konservais), tiesiog dūsta be ozono, gyvybiškai reikalingo jų individualumui išsaugoti ar bent jau „plaučiams pravėdinti“. Itin retam paveikslui kokioje nors prašmatniai įrengtoje supermodernioje erdvėje pasiseka būti išsiskiriančiai pamatytam. Bet – kadangi iš anksto aišku, kad niekada šitaip nepasiseks daugybei kitų, – po truputį tampa aiškus (arba ryškėja) nūnai susiklostęs antagonizmas paveikslui apskritai. Ant bet kurių sienų jie tyliai merdi ne todėl, kad „miršta tapyba“ (arba grafika), bet tik todėl, kad mirinėjame mes patys, „stepas paskui stepą“ apsigraibydami atmirštančius savo intuityvių pajautų strampus, nugenėdami paskutines juslinių atšakų antenas…
Instaliacijos, videodarbai, tarpdisciplininiai projektai etc. – jau iš tolo (ir savo prigimtimi) nebepretenduoja į paveikslų vietas „ant sienų“. Niekada to nė nesiruošė daryti. Jie puikiai jaučiasi išgriovę sienas ir užkariavę maksimalias teritorijas savyje ir aplink save. Žmogui nebereikia turėti savo intymiosios erdvės kontempliatyviam būviui „pašerti“. Kolektyvinė (pa)sąmonė, projektuojanti save „individo išsilaisvinimo“ triumfui, pergalingai tiesia prospektus ir greitkelius šluodama atgyvenusias „kuždančių dvaselių“ buveines, kaip niekam nebeįdomių (tegul ir retų) paukščių lizdus, žolės liepsnoms švenčiant pergales. Gal ir gerai… O ir VISAI neblogai, jeigu kiekvienoje skirtyje, kaip sako išmanantys, yra naujos gyvybės užuomazgų. Visi tai žino. Net ir paveikslai, kurie laukia savo prisikėlimo.
* Algis Skačkauskas.
