Paklydimai

HAROLDAS BAUBINAS

Laiko Viešpats rankoje kalaviją, kruviną visą, aptekusį riebalais, ėriukų ir ožių krauju, avinų inkstų taukais.

Iz 34, 6

Ryte pabudau nuo garsaus riksmo. „Kurva tu nachuj!“ – šaukė senelei pusgalvis dėdė. Dar tik penkta valanda ryto, o ta moteriškė sopančiomis rankomis ir nugara jam ima ir užkliūva. Nepamenu, ar per pastaruosius dvejus metus, nuo tada, kai jis atsikraustė pas mus į sodybą, buvo kitas žmogus, kurio taip bijočiau ir kurį trokščiau užmušti. Ar buvo kitas toks priešas, kurio neapkęsčiau dar labiau nei savęs per visus aštuoniolika metų? Abejotina. Tokie žmonės būna tipiškos piktžolės – pjauk viršūnę kiek nori, vis tiek jų šaknys giliai įleistos į tavo sielą, kuria jie naudojasi vietoj spjaudyklės. Vien savo buvimu jis užnuodija erdvę – aš negaliu kelias dienas sėdėti toje pačioje vietoje, kurioje jis sėdėjo, ar ilgiau išbūti tame pačiame kambaryje, kuriame jis vaikščiojo. Keturiasdešimt trejų metų gyvulys, laikantis save namų šeimininku, sėdintis senai motinai ant sprando.

Pastarąjį mėnesį viską sujaukė kelionė į Nidą – kūrybinė akademija jauniesiems literatams plius pušaitės, nemokamas maitinimas, profesionalių kūrėjų paskaitos ir jūra. Tobulas derinys puikioms atostogoms, savotiška utopija – tik valgyti, eiti į užsiėmimus ir rašinėti šį bei tą į valias. Bet vos persikėlus per marias manyje kažkas ėmė skeldėti. Gavęs raktus, viena akimi dirstelėjau į beprotišką savo kambario sienų baltumą ir greitai pasišalinau nuo likusio kolektyvo, kuris iš lėto pažindinosi. Užlipau į gretimos kavinukės trečią aukštą ir rūkydamas balkone stebėjau linguojančias pušaičių viršūnes ties melsva didelės sūrios balos linija. Iki pat vakaro sėdėjau tenai ir svarsčiau, kaip efektyviau persipjauti riešus – vertikaliai ar horizontaliai? Vakare tą idiotišką būseną staiga nuslopino mano silpnybė – kūrybiniai skaitymai, po kurių sėkmingai socializavausi tarp akademijos dalyvių. Niekada negaliu atsispirti pagundai garsiai skaityti kitiems žmonėms, ir nesvarbu – savo ar ne savo tekstą, kaip ir negaliu atsispirti bulvių traškučiams žiūrėdamas gerą filmą ar miegoti nuogas. Bet iki pat savaitės pabaigos mane kamavo laikinumo dūriai, kurie epizodiškai vis apakindavo ir dingdavo. Norėdamas jų atsikratyti žaidžiau stalo futbolą, maudžiausi jūroje, stengiausi koncentruotis į paskaitas ir ilgus pašnekesius su akademijos dalyvėmis. Beje, Nidoje buvo tik trys vaikinai, o merginų – trylika. Buvo sentimentalių mergaičių, rašančių apie meilę ir saulę, buvo penkiolikametė, rašanti apie krūtis, beprotes ir orgazmą, visiškas unikumas – neišvaizdi, trapi mergaitė pasakojo esanti po tėvų padu, neturinti draugų ar pašnekovų, dvasiškai silpna, bet drąsiai dėliojanti sakinius. Buvo ir pseudocinikė, rašanti piktas proziškas epitafijas apie snarglius, šūdus ir gleivėtus kūdikius, buvo mergina su ilga juoda suknia, labai jautriai skaitanti poeziją (atrodė, kad kiekvienos strofos pabaigoje ji gali pravirkti). Jei būčiau atvykęs į tą stovyklą penkiolikos, garantuotai būčiau medžiojęs kurią nors iš jų – prieš metus, kai sėdėjau per vieną pobūvį suirzęs lauke, dideliais gurkšniais gerdamas ne savo degtinę ir keikdamasis, kad mergina, kurią atsivedžiau kartu, trainiojasi su kažkokia neaiškia persona, mane guodė ir auklėjo trečiakursiai studentai – mokė, kaip reikia medžioti moteris, kaip teisingai prieiti, užkalbinti ir t. t. Studentų, nors ir neblaivių, patarimai buvo veiksmingi – paakintas jų mokymo po kelių mėnesių neakivaizdaus bendravimo internetinėmis / mobiliosiomis priemonėmis susitikau su mergina, kurią pirmąkart išvydau nuotraukoje.

Būtent tą dieną visa mano naivi sąveika tarp anima ir animus, visa santykių tarp in ir jang metafizika staiga išbluko ir virto tiesioginiu mechanišku veiksmu – rytą kaip paskutinis kvailys stovėjau stotelėje su nedidele puokšte laukdamas autobuso. Staiga atsivėdėjęs tėškiau gėles į šiukšliadėžę, artimiausiame kioskelyje nusipirkau prezervatyvų ir, atvykęs pas ją, po dvidešimties minučių pokalbio buvau lovoje. Labiausiai ir nustebino mechanika – manęs visiškai nesutrikdė pirmą kartą pamatytas nuogas merginos kūnas (turiu omenyje – realybėje, o ne televizoriaus ar kompiuterio ekrane). Atrodo, lyg būčiau miegojęs su šimtu ar keliais šimtais moterų – mano pirštai, liečiantys merginą, braukiantys per jos krūtis ir slystantys žemyn drėgnos lyties link, rodėsi, atliko įprastą, daug kartų kartotą veiksmą. Bandydamas toje mechanikoje rasti metafizikos užuomazgų, daugiau nei pusvalandį su ja grūmiausi lovoje, kol galų gale pavargau ir niekaip nebaigiau. Nebaigiau ir rytojaus dieną, kurią viskas kartojosi – tikriausiai kaltas čia buvo mano kvailas įprotis visada analizuoti savo veiksmus, juos defragmentuoti iki supaprastintos schemos. Nieko nejaučiau – keista nieko nejausti, kai esi kito žmogaus viduje, arčiausiai, nei bet kada įmanoma būti, it mylėtumeisi ne su mergina, o su moline figūra – įšylančia nuo tavo judesių, minkšta ir tąsia, bet nesukeliančia tau kažin kokio pasitenkinimo. Siaubingiausia galbūt buvo tai, kad tas nutikimas blykstelėjo ir nudilo – aš tiksliai nebepamenu jos veido bruožų, balso, kūno skonio – tik sąmoningai žinau, kad su ja dulkinausi. Iš tiesų toks ir buvo medžioklės tikslas – dvi dienos sekso ir jokio tolesnio kontakto, aš sąmoningai tai nujaučiau, bet naiviai bandžiau viską paversti prasmingesniu vaizdiniu ar net iškreipta laisvės išraiška.

Robert Mapplethorpe. Tomas. 1986

To kvailo nutikimo epilogas buvo gana šiziškas – viskas nutrūko jai užsispyrus, kad turiu užbaigti ir patirti malonumą. Mes gulėjome susiglaudę karštomis nugaromis, ji verkė ar juokėsi, tiksliai nepamenu, o aš onanizavausi, galvodamas apie mirtį. Tipiškas dviejų žmonių susvetimėjimas netipinėje pozicijoje, atitolimas, kuriam neturi įtakos dvi susiglaudusios nugaros, buvimas visiškai šalia. Gulėdamas mąsčiau: štai mano sėklos čiurkšlė, keliems akimirksniams atsiplėšdama iš gravitacinio lauko, skrieja aukštyn į įstrižą saulės spindulį, nubrėžia nedidelį lanką ir krinta. Krinta kur ir ką apvaisinti? Svetimą lovą, patalynę, priegalvį, visiškai man nepažįstamą kūną? Iš manęs švokščiančią tamsą, girtų studentų ir mano pačiam sau duotus patarimus? Ne, sėkla buvo nuvalyta nuo rudo sofos ranktūrio ir išmesta į šiukšliadėžę – ji apvaisino šiukšles, įprasmino ir skaudžiai išryškino mano vidų: kažkur nugirstas protingas frazes, peržiūrėtus vaizdinius ekranuose, visas nuolaužas, dvasinį mėšlą, sugrūstą po kaukole, lyg tai būtų ne sąmonės klodai, o citrinos žievelės, panaudotas plastikinis maišelis, bulvių lupenos ar servetėlė su mano sėkla baltoje šiukšliadėžėje. Nekintantis, cikliškai lanku grįžtantis vienišumo impulsas, kuris daužosi į kaukolės prieangius, į svetimų vaizdinių briaunas.

Не пей вина, Гертруда;
Пьянство не красит дам…

Pasirodo, užmigau su ausinėmis. Kai trapus kūnas ima dužti, mistiškai įsijungia šis „Akvariumo“ albumas. Keista, rusiškai moku vos kelis žodžius, bet, elektroninėse plastiko geldelėse skambant būtent šiam dainos fragmentui, stogą kalant audrai, kažkas privertė mane grįžti į paskutinį liūdniausią vakarą Nidoje, kai gėrėme šešis litrus „Sangrijos“. Gėriau vyną, Gertrūda, pyliau jį ant savo žaizdų, tikėdamasis, kad jis mane pagydys. Įsilinksminusios merginos žaidė šaradas ir nepastebėjo, kaip tylutėliai išnešiau likusius tris litrus ant stogo ir ten juos gėrėme keturiese. Cigaretės šviesoje blyksėjo veidai – jautrioji mergina juoda suknele, kita mergina su ryškia dėme ant kaklo, likusia nuo ilgo grojimo altu, liūdnas poetas, niekada nerūkantis ir štai dabar sutraukęs pusę mano cigaretės, po kelių mėnesių abstinencijos siurbiantis vyną iš kreivai žirklėmis apkarpyto plastikinio giros butelio. Mus supo tyli vakaro vėsa, gatvės, kuriomis klajota turistų, ištuštėjo ir ore kybojo vos juntama drėgmė. Visi išėjo sutikti saulės, mes ėjome paskui, merginos kikendamos ridenosi nuo kalvelės, o aš ėjau kraipydamas svaigstančią galvą, vis labiau jusdamas, kaip trūkinėja ploni mūsų bendrabūvio siūlai. Jie ėjo pirmyn, aš ėjau paskui juos kažkur velniop, norėjosi kristi ant žemės ir raudoti, poetas telefonu riejosi su savo drauge, kažkuri mergina bandė lipti į valtį prieplaukoje, o aš vis ėjau tiesiai į žalią švyturėlį, paskui pasukau dešinėn į kylančią saulę, kol molo gale pasiekiau suoliuką ir atsisėdau. Žiūrėjau į lėtai kylantį skritulį, kuris siūbavo, žinoma, siūbavo tik man, ir tie žmonės, susiglaudę vienas prie kito, su kuriais alsavau didžiąją savaitės dalį, siūbavo tik mano akyse. Ryški saulė išniro iš marių pakraščio ir perrėžė mano sąmonę, pripildė ją aštraus spengimo, virpesių, aš atsistojau ir tą akimirką kontaktas su aplinka dingo – žiūrėjau į tuos žmones kaip į visiškai svetimus, kaip į marmuro statulas. Pasukau atgal didžiausiu įmanomu greičiu (t. y. stengdamasis per daug neužsiūbuoti erdvės ir neįvirsti į marias), rytiniai žmonės juokėsi, nekenčiu rytinių idiotų, kurie šaiposi iš zigzagais bėgančio tokio paties idioto, iš paskutiniųjų užlipančio ant stogo, ištuštinančio „Sangrijos“ likučius ir užmiegančio ant cementinio parapeto šalia rusenančios nuorūkos. Ir tą rytą visi praeiviai buvo tarsi negyvi, galiu prisiekti tolumoje išgirdęs perkūniją, lyg koks budistų vienuolis būtų trinktelėjęs lazda ne į gongą, o į mūrinę šventovės sieną, griausmu sutvirtindamas aplink mane sklindančią mirtį. Iš blėstančios sąmonės po vokais visiškai netikėtai išniro Bakingamo rūmų sargybinis raudona uniforma ir aukšta juoda kepure ir policininko lazdele vožė man į snukį – dar kartą smarkiai sugriaudėjo ir viskas pradingo.

Jei gatvėje netyčia sutikčiau Kristų, dutūkstantmetį jo įsikūnijimą, be jokios sąžinės graužaties jį užmuščiau. Užmuščiau visus pranašus ir apaštalus, kurie nesiklausė mano maldų, kai nuo mažumės kalbėjau jiems poterius (kol į rankas pakliuvo Nietzschės „Rinktiniai raštai“). Sunaikinčiau visas mitines ir pusiau sakralias būtybes, išskyrus Šventąją Motiną, nes vienintelis žmogus, kuris suprato ir atleido mano paklydimus, buvo ji. Išties, kaip galima skaldyti šį atvaizdą – motinos, kuri įsileidžia pagiriotą sūnų į namus, retkarčiais prieš miegą, kaip vaikystėje, jį apkamšo ir pabučiuoja į kaktą, atvaizdą, kuris primena mano prasidėjimą (aš užsimezgiau apleistame vienuolyne netoli Šv. Ignoto bažnyčios vieną šiltą vasaros vakarą). Ji šneka su manimi iki išnaktų ir aš matau didelę kančią jos akyse, kuri daug tikresnė nei pompastiškuose Madonos paveiksluose, kai sūnus nebegurkšnoja arbatos, o tvankų vakarą gaivinasi alumi, kai ji, sūnui grįžus iš eilinio dvasios užpylimo bet kuo, kas dega, seanso, užuodžia salsvą tabako kvapą, kai sūnaus pavargusios pėdos tokios didelės ir jis, nerangiai lipdamas viršun, palieka stambius juodus pėdsakus, kuriuos rytoj ji kantriai išvalys, kai jis toks aukštas, kad ji turi paprašyti paduoti knygą, kažkaip atsidūrusią ant šaldytuvo viršaus. Ji vis tiek įsileidžia sūnų palaidūną į namus ir klauso jo išpažinčių, skausmingų kl(e)ajonių po sąmonę ir naktinį miestą. Vienąkart susapnavau, kad motina visiškai tiesiogiai gydė mano dvasią – laužė duoną, dažė ją į baltą vašką ir kamšė balto mano torso kiaurymes.

Būtent dėl to norėčiau užmušti savo dėdę – išniekinusį savo motinos atvaizdą, peržengusį bet kokių paklydimų ribas. Snūduriuojančią nuo lietaus barbenimo sąmonę nuramina mintis, kad laiko tėkmė mus visus be išimties ėda, ir vieną dieną jo jėgos išseks. Ir tą dieną aš nužengsiu prieš jį kaip Dievas iš Senojo Testamento pasiimti kruvinos išpirkos – kairėje rankoje nešdamas mirusį Egipto naujagimį, dešinėje – didelį akmenį.